Naratyvas aperityvui

david-donovan-the-teaching

Naratyvas – pasakojimas. Kaip kuriamas naratyvas arba kaip yra pasakojama? Tai analizuoti galima atsižvelgiant į du dalykus. Pirmasis dalykas yra struktūra (kokia tvarka dėliojami įvykiai, kaip skirstomos dalys, žodžiu, kaip viskas montuojama), o antrasis – kas, kaip, kieno balsu mums pasakoja? Šįkart trumpai apie pastarąjį:

Pasakojimas pirmuoju asmeniu –

Tai pirmasis, seniausias britų romanistų pasakojimo būdas, kai pasakotojas stengėsi įtikinti skaitytoją istorijos tikrumu, kartais netgi perleisdamas veikėjui visas autorines teises, kaip tai padarė Danielis Defo (Daniel Defoe) savo kūrinyje Robinzonas Kruzas“. Pasakotojas gali likti nematomas arba kartais pasakyti kažką nuo savęs, kreiptis į skaitytoją, perkelti skaitytoją iš praeities“ į dabartį“. Pasakodamas nuo savęs pirmuoju asmeniu (esamajame laike), autorius išduoda, kad pasakojantis asmuo yra išgyvenęs pasakojamuosius įvykius (būtajame laike). Visai kaip filme: jeigu mus lydi balsas už kadro, tai esame įsitikinę, kad bent to balso savininkas iki galo liks gyvas, nes kitaip – kas gi papasakotų istoriją?

Atsiminimas –

Jeigu pasakotojas pirmuoju asmeniu neria į savo atsiminimus, tai dažnai jis neria taip giliai ir prisimena tiek daug tikslių detalių, kaip nė vienas iš mūsų. Kai kuriuose romanuose puslapių puslapiai smulkių kambario, asmens, santykių aprašymų, dialogų su tiksliomis veikėjų reakcijomis. Ar gali taip būti, kad veikėjas (pasakotojas) turi tokią atmintį ir viską prisimena? Kadangi kiekvienas autorius kaunasi už tai, kad jo kūrinys (išties tai pramanas, bet vis tiek) būtų visiškai įtikėtinas ir laikytinas tikru įvykiu, tai verta susimąstyti ir dalykų, išnirusių iš užmaršties rūko, aprašymui skirti daugiau pastangų.

Neadekvatus pasakotojas –

Tai pasakotojas, kuris yra visiškai nuoširdus, pasakoja tiesą, kurią jis žino, tačiau iš jo pasakojimo skaitytojas supranta, kad tai neadekvačiai situaciją, aplinką, save suvokiantis asmuo. Pavyzdžiui: jei pasakotojas yra autistas.

Pasakotojo lytis –

Turbūt daugiau žinome atvejų, kai vyras rašo kaip moteris, o ne atvirkščiai. Tačiau šis pasakojimo būdas atrastas jau seniai, nieko juo nenustebinsi. Kitos lyties balsu kalba ir vyrai, ir moterys. Toks apvertimas daromas su priežastimi: kai taip yra naudingiau naratyvui ir pagrindinės idėjos išpildymui.

Multi-naratyvas –

Ne vienas, o du ar daugiau pasakotojų. Turbūt daug kas skaitė Viljamo Folknerio (William Faulkner) Kai aš gulėjau mirties patale“. Jeigu tinka, tai kodėl gi ne?

Skazas –

Nežinau tikslaus lietuviško šio termino atitikmens (šnekamoji kalba?). Tai yra rusiškas žodis – skaz“, nuo skazat“ – pasakyti“. Tai pasakojimas pirmuoju asmeniu ne literatūrine kalba, o tokia, kokią girdime gatvėje. Irgi – kodėl gi ne, jei yra priežastis?

Sąmoningas romanas –

Kai kurių romanų pagrindinis veikėjas yra pats romano autorius, bet tai ne autobiografija (Dikenso Deividas Koperfildas“).

Kreipinys į skaitytoją –

Kai veikėjas (pasakotojas) ištisai bendrauja su skaitytoju: klausia, tariasi, provokuoja, spėlioja, kokia galėtų būti skaitytojo nuomonė, ir panašiai.

Visažinis pasakotojas –

Visi autoriai, bet ne visi pasakotojai yra visažiniai. Romanas su visažiniu pasakotoju (jis žino tiek pat, kiek ir autorius, o paprastai profesionalus autorius žino, ką nori pasakyti, todėl žino apie istoriją viską), turės problemą: kodėl visažinis pasakotojas atskleidžia vieną, bet neatskleidžia kitos paslapties? Kaip jis žaidžia su skaitytojais? Kodėl?

Kieno akimis? –

Labai neįprasta būtų pradėti pasakojimą vieno veikėjo akimis, o toliau įlįsti į kitą veikėją arba pasakotoją ir pasakoti kito akimis. Nors Tolstojus romane Ana Karenina“ nepaiso jokių ribų: vienoje vietoje mes netgi girdime trumpą kalės Laskos vidinį monologą. Genijui daug kas leidžiama, tačiau ne visi paprasti mirtingieji drįsta tai daryti. Šokinėti iš vieno personažo galvos į kitą, aišku, niekas neuždraus, bet taip besimaivydami galime lengvai prarasti skaitytojo tikėjimą, kad pasakojime yra tiesos. Dažniausiai autorius pasirenka vieną personažą, kurio galvoje bus leista lankytis viso pasakojimo metu. Mažiau siužeto komplikacijų.

Pasakojamasis laikas –

Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis.

Pasakojamojo laiko pakeitimas –

Daugumoje romanų pasakojama būtuoju laiku, tačiau yra ir tokių, kuriuose laikas pakeičiamas vidury pasakojimo. Tai kažką keičia. Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

Laisvasis netiesioginis stilius –

Arba laisvasis netiesioginis diskursas. Kai pasakotojas persiima personažo jausmais. Ši technika tokia dažna, kad mes net nebepastebime jos. Bet kažkada kažkas pirmasis ją panaudojo. Tai – Džeinė Ostin (Jane Austin).

Tokiu stiliumi nesąmoningai rašiau ir aš. Nuo šiol daug ką naratyve darysiu arba nedarysiu sąmoningai.

Šis konspektas rašytas pagal
John Mullan “How Novels Work”.

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.