Gudrus bernas – Janošas

Janošas (Janosch, tikrasis vardas Horst Eckert) – rašytojas ir dailininkas, gimė 1931 m. kalnakasių miestelyje Aukštutinės Silezijos dalyje, kuri dabar priklauso Lenkijai. Vaikystėje ir jaunystėje išmėginęs kalvio duoną, dirbęs tekstilės fabrike, 1953 m. įstojo į Miuncheno meno akademiją, tačiau vos po kelių semestrų buvo iš ten išmestas (kaip ironiška!) dėl „nepakankamų gabumų“. 1960 m. išleido savo pirmąją knygą vaikams, o dabar jis jau puikiai žinomas ir skaitomas visame pasaulyje. Šiuo metu Janošas gyvena ir kuria tikrame rojaus kampelyje, Tenerifės kalnuose Kanarų salose.

Lietuviams jis žinomas, kaip „Panama labai graži“ ir „Žvėrių gyvenimas“ autorius. O, Janošas tikrai gudrus – pagal brolių Grimų pasakas sukūrė šiuolaikines istorijas vaikams, kurias su džiaugsmu skaito (nes supranta) ir suaugusieji – „Brolių Grimų pasakos kitaip“. Idėja paprasta kaip dukart du: susiraskite kokią nors seną pasaką ir paverskite jos personažus šiuolaikiniais, perkelkite į savo aplinką ir laikmetį. Ilgai ieškoti įkvėpimo neteks, o ir siužeto linija aiški…

O štai ir pasakos pavyzdys:

 

GUDRUS BERNAS

Kartą pas vieną valstietį tarnavo toks gudrus bernas Francas – jis net mokslo buvo ragavęs. Daug metų prabuvęs universitete, o paskui tikriausiai negavęs direktoriaus darbo. Bet gali būti ir taip, kad labiau jis norėjo būti valstiečiu, todėl ir parsisamdė anam už berną.

Girdėdamas gudrias bernioko kalbas, valstietis manė sau: Tikrai nepakenks turėti ūkyje tiek daug išmanantį. Tai kas, kad mes jo nesuprantame, jis turbūt žino, ką daro. Nieko nėra vertesnio už mokslo ragavusią galvą.“

Bernas viską darydavo kitaip, negu sakydavo valstietis. Darydavo vienaip arba antraip, o kartais tik taip, kaip buvo sakęs valstietis, bet taada pasirodydavo, kad tai negerai, nors kartais ir visai neblogai. Trumpai tariant, viskas buvo visai kitaip, negu turėtų būti. Arba atvirkščiai.

Valstietis per daug nesikrimto. Matyt, kaip jis daro, taip ir yra gerai, – tarė sau, – nieko nėra verčiau už mokslo ragavusią galvą.“ Tebūnie, kaip yra, nusprendė. Ir savo pačiai pasakė:

 Jeigu jis daro taip, kaip daro, tikriausiai žino, kaip turi daryti: man nereikia jam sakyti, kad darytų taip, kaip daro.

Kartą valstiečiui pabėgo karvė.

Francas išėjo ieškoti. Pasiėmė šio to užvalgyti ir alaus. Ir būtinai tabako pypkei! Kiek paėjėjęs prisėdo kažkur pievoje keturioms valandoms.

Nesulaukęs Franco grįžtančio, valstietis leidosi ieškoti. Užtiko sėdintį žolėje ir paklausė, ar radęs karvę.

 Rasti neradau, – atsakė gudrusis Francas. – Kad būčiau ją radęs, tai būtų rasta, jeigu radęs būčiau. Radau šį tą geresnio negu karvę, greitai paaiškės, kas čia radosi, sakau.

Tauškalai, ir tiek. Bet valstietis tarė sau: Ką gali žinoti, gal ir taip.“ Gurkštelėjo alaus su Francu, išrūkė pypkelę, o išgėręs alaus žmogus nesuka per daug galvos. Tad juodu ir pamiršo tą karvę.

Kartą valstietis pasiuntė berną sėti žolės.

Bernas įsidėjo nemažai užvalgyti ir kelis butelius alaus, pasiėmė žolės sėklą – būtinai tabako pypkei! – ir išėjo. Kiek paėjėjęs prisėdo kažkur lauke ir prasėdėjo ten keturias valandas.

Nesulaukęs grįžtančio, valstietis leidosi ieškoti. Galiausiai radęs paklausė:

 Ar pasėjai žolę, Francai?

 Pasėti pasėjau, kad gerai pasėjau, tai gerai ir augs. Dar ir liko nemažai.

Valstietis apsidžiaugė turįs tokį gudrų berną, prisėdo šalia, išgėrė alaus, išrūkė pypkelę ir pamiršo visus rūpėsčius.

Kartą valstietis pasiuntė berną į miestą kiaulės parduoti.

Bernas įsidėjo gerai užvalgyti, pasiėmė kelis butelius alaus – būtinai pilną kapšą tabako pypkei! – ir iškeliavo. Kažkur lauke prisėdo ir valandėlę numigo, o kiaulė ėmė ir pabėgo. Bernas jos ilgai neieškojo, šiek tiek užvalgė ir išgėrė alaus, o kad kiaulės jau vis tiek nebuvo, tai nusprendė: Va ir nebereikės kulniuoti į miestą, ir tas gerai“.

Po keturių valandų ateina jo pasitikti valstietis.

 Ar pardavei kiaulę? – klausia.

– Parduoti pardaviau, neblogai pardaviau, arba gerai pardaviau, kaip pažiūrėsi, iš pinigų turbūt bus pelno… tik kantrybės – ir nereikės skubėti… – papostringavo bernas. Kaip žmogus, gerai ragavęs mokslo.

Valstietis ne kažką suprato, tačiau džiaugėsi turėdamas tokį gudrų berną. Prisėdo šalia ir kartu išgėrė alaus.

Taip ir ėjosi visą vasarą. Valstietis siuntė berną sėti javų, siuntė tręšti laukų, o Francas viską darė taip, kaip jam norėjosi. Ir kai atėjo ruduo, kai valstietis susiruošė imti derlių, bet laukuose teaugo vienos piktžolės, o karvės beveik visos buvo išsilaksčiusios, lygiai kaip ir kiaulės, ir vištos, tada valstietis čiupo berną ir iškuldašijo iš namų, ir dar akmenimis aplaidė.

Matyt, ne tokio ir gudraus jo būta, to gudruolio Franco!

x

 

Jei užsikabinote ir norite daugiau sužinoti apie Janošą, paskaitykite straipsnį: GYVENIMAS NEPAPRASTAI GRAŽUS

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.