Tyla yra veiksmas – drama

Sutinku su tais, kurie pataria pradedantiesiems dramaturgams mokytis vaidybos. Tik pridurčiau, kad atsargiai rinktųsi mokytoją: labiau padės ne tas, kuris aistringai šaukia „meskis, išdrįsk, nerk į personažą!“, o pragmatiškas, patyręs profesijos žiinovas, kuris supažindins su vaidybos technika, pradmenimis.

Dramaturgijos išskirtinis bruožas: veiksmas. Pats žodis „drama“, išvertus iš graikų, reiškia „veiksmas“. Teatre veiksmas yra tai, kas vyksta tarp personažų. Veiksmas išreiškiamas tyla, žodžiais, prisilietimais, gestais, kitokiais fiziniais veiksmais. Veiksmas yra neišvengiamas. Ir taip yra todėl, kad istorija, kurią žiūrovas tikisi pamatyti, atėjęs į teatrą, vyksta čia pat, dabar, prieš jo akis.

Dramaturgija turi savo taisykles. Iki šių dienų aktualūs yra šeši punktai, elementai, kuriuos išskyrė Aristotelis. Štai jie:

  • Personažai

Blogais ar gerais darbai nusipelnę būti suvaidinti, personažai yra svarbiausia pjesės dalis. Jie turi būti „gyvi“, įtikinami, motyvuoti. Pagrindinis personažas – protagonistas. Jam priešinga jėga, sukurianti scenoje įtampą ir dingstį veiksmui – antagonistas (ir jam prijaučiantys).

  • Veiksmas (siužetas)

Įvykių seka. Primityviausias (holivudinis) veiksmo pavyzdys būtų toks: įkelk protagonistą į medį, priversk visus mėtyti į jį akmenis, kol galiausiai jis iškris iš medžio. Čia randame būtiną veiksmui elementą – konfliktą.

  • Idėjos

Apie ką šis kūrinys? Ką tuo norima pasakyti? Kokia pagrindinė tema? Ji turi aiškiai spinduliuoti iš kiekvieno puslapio.

  • Kalba

Kai tik personažas praveria burną, iš jos pasigirsta žodžiai. Kokie jie? Kuo jie charakteringi? Akcentas, kalbos defektas, būdingas žodynas, išsilavinimas ir t. t.

  • Muzika

Mūsų gyvenime jos labai daug. Kodėl pjesėje nepasinaudojus ja: emocijų sustiprinimui, atmosferos kūrimui, įtampos didinimui? O gal kuris vienas personažas ima ir uždainuoja? O gal – visi?

  • Vaizdas (scenografija)

Vaizdas pasitiks žiūrovą pirmiau nei tekstas. Taigi, kokioje aplinkoje vyks veiksmas? Dekoracijos, kostiumai, šviesos. Visko gal ir nebūtina smulkiai aprašyti (palikime erdvės scenografui), tačiau veiksmo vietos parinkimas yra būtinas: įkvepianti, tiksliai parinkta aplinka padės, neapgalvota – trukdys.

Aišku, Aristotelis rašė apie savo laikotarpio dramą, jis neįsivaizdavo, kokių fantazijos pliūpsnių (podraug su technikos stebuklų tiesioginiu panaudojimu) susilauksime XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Turime ir dramų be teksto, ir teksto be dramų, ir vaizdo be muzikos, ir idėjų be veiksmo… Viskas yra įmanoma! Tačiau ar ne protinga mintis, kad laužyti taisykles geriau tada, kai jas žinai?

Štai dar vienas Aristotelio „išradimas“: trys vienovės. Reikia turėti omenyje, kad graikų drama vykdavo amfiteatre, kur scenos aikštelė buvo atvira, scenovaizdis beveik nekisdavo, dar nebuvo išrastas net kintantis scenos apšvietimas, kuriuo dabar lengvai galima perkelti žiūrovą iš vienos vietos į kitą, iš vieno laikmečio į kitą. Dramaturgijos vaikystėje tekdavo tenkintis paprastesniais metodais, kurie galėdavo nunešti žiūrovams stogelius – kitaip buvo realus pavojus, kad žiūrovai nepagailės atsineštų pusryčiams, pietums ir vakarienei (pasirodymais trukdavo pusę paros) patiekalų ir tada jau laikykis – nuneš stogelius aktoriams tikrąja to žodžio prasme…

Taigi, trys Aristotelio vienovės:

  • Laiko vienovė

Veiksmas vyksta ištisai, nuosekliai, vienu laiku.

  • Veiksmo vienovė

Viena, pagrindinė siužeto linija, jokių persipynimų – visos kitos veiksmo linijos tėra pagalbinės, padedančios, sustiprinančios pagrindinę.

  • Vietos vienovė

Visas veiksmas vyksta vienoje vietoje. Pvz.: jei prasidėjo karaliaus rūmų priimamajame, tai ir vystėsi ir baigėsi ten pat. (Tas pats istorijoje su protagonistu medyje.)

Dabar jau norisi grįžti prie Sofoklio ir Eurpido, paskaityti iš naujo. Ten viskas labai gerai sukalta, tik gana sunku skaityti: istorijos suvokimą labai apsunkina sakiniuose sukeisti vietomis žodžiai – tai padaryta, siekiant išsaugoti eilutės ritmą, bet rezultatas – kalba tarsi ufonautų… Bet čia mano asmeninė nuomonė.

Dramaturgija turi ir daugiau elementų, kurie čia nebuvo paminėti, bet kurie taip pat veikia ir grožinėje literatūroje: nepaminėjau prologo, kulminacijos, atomazgos, nepapasakojau apie personažų kūrimą, charakterio atskleidimą, apie statusus ir jų svarbų sąveikavimą. Tema plati ir šiuo straipsniu tik prasideda.

Palieku jus meditacijai tema: ir tyla yra veiksmas.

Advertisements

Komentarai uždrausti.