Trumano Kapotės balsas

Reikia jį išgirsti, tik paskui galėsite sakyti, kad Filipas Hoffmanas (Phillip Seymur Hoffman) 2005 metais pasirodžiusiame filme Kapotė“ vaidina šlykščiai (jei dar apsivers liežuvis tai sakyti). Trumanas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984) – nuostabus, stilingas amerikiečių rašytojas. O kad jo balsas, manieros, gyvenimo būdas nepaprastas ir ne visiems priimtinas – na, toks jau jo gyvenimo skonis, o dėl skonio nesiginčijama. Jo žymiausi darbai: negrožinė knyga Šaltu krauju“ (“In Cold Blood”) ir novelė Pusryčiai prie Tiffany“ (“Breakfast at Tiffany’s”).

Pirmiausia pažiūrėkite:

O dabar siūlau paskaityti ištraukas iš Kapotės interviu (klausinėja Patti Hill, 1957 metai). Pasitelkite vaizduotę ir išgirsite, kaip jis atsakinėja:

PH: Ką pradėjote rašyti pirmiausia?

C: Apsakymus. Ir mano didžiausios ambicijos vis dar krypsta link šio žanro. Gerai pagalvojus, apsakymai man taip ir išliko, kaip viena sunkiausių ir labiausiai drausminančių prozos formų. Tik apsakymams turiu būti dėkingas už kontrolę ir rašymo techniką.

PH: Ką turite omenyje, sakydamas kontrolė“?

C: Turiu omenyje, stilistiškai ir emociškai suvaldyti medžiagą. Vieni sako, kad tai vertinga, kiti – kad kurių velnių to reikia, bet aš tikiu, kad neteisingu sakinio ritmu galima sugadinti visą apsakymą – ypač, jei aritmija atsiranda sakinio gale – klaidingai išskyrus pastraipą ar netgi padėjus kablelį ne vietoje. Henry James yra kabliataškio meistras. Hemingway – pirmos klasės pastraipų specialistas. Pagal tai, ką girdi ausys, aišku, kad Virginia Woolf nesklandaus sakinio nėra parašiusi. Nenoriu pasakyti, kad pats visada įgyvendinu tai, ką čia skelbiu. Bet aš bandau.

PH: Kaip galima išmokti apsakymo rašymo technikos?

C: Kadangi kiekvienas apsakymas turi savotiškų techninių problemų, akivaizdu, kad negalime apibendrinti visko ir paaiškinti paprastai, kaip dukart du. Savo istorijai rasi tikslią formą, kai suprasi, koks yra natūraliausias būdas ją papasakoti. Žinau būdą, kaip išbandyti, ar rašytojas rado natūralią apsakymo formą: ar galite perskaitę apsakymą jį įsivaizduoti parašytą kitaip, o gal jis nuslopina jūsų vaizduotę, atrodo nepriklausomas ir išbaigtas? Lygiai kaip išbaigtas yra apelsinas. Nes apelsinas yra tobulai gamtos sukurtas objektas.

PH: Ar yra priemonių, kurios padeda tobulinti techniką?

C: Žinau vieną priemonę – darbą. Rašymas turi taisykles: perspektyva, šviesa ir šešėliai – visai kaip tapyboje ar muzikoje. Gerai, jei gimei jas žinodamas. Jei ne – išmok. Tada perdėliok jas, pritaikyk sau. Netgi Joyce, baisiausias taisyklių laužytojas, buvo nuostabus meistras. Parašyti “Ulisą” jis galėjo todėl, kad galėjo parašyti Dubliniečius“. Atrodo, kad labai daug rašytojų kuria apskymus, norėdami pramankštinti pirštus. Na, tokiu atveju jie ir pramankština tik pirštus.

PH: Ar tie trys redaktoriai, kuriuos minėjote, padrąsino jus rašyti tiesiog pirkdami jūsų darbus ar jie taip pat ir pateikė kritikos?

C: Na, neįsivaizduoju nieko labiau padrąsinančio, negu tai, kad kažkas perka tavo darbus. Išties, niekada nerašau – tiesiog fiziškai negaliu to daryti – žinodamas, kad už tai nebus užmokėta. Bet kalbant apie minėtuosius, o ir kitus asmenis, jie dosniai pasidalino ir savo patarimais.

PH: Ar daug skaitote?

C: Per daug. Ir viską, įskaitant etiketes, receptus ir reklamas. Turiu aistrą laikraščiams (…). Paprastai perskaitau penkias knygas per savaitę – prie vidutinės apimties romano užtrunku apie dvi valandas. Man labai patinka trileriai, vieną dieną norėčiau parašyti pats. Nors teikiu pirmenybę aukščiausios rūšies grožinei literatūrai, per pastaruosius keletą metų mano dėmesys susikoncentravo ties laiškų, dienoraščių ir biografijų skaitymu.

PH: Kokie jūsų rašymo įpročiai? Kuriate prie rašomojo stalo? Rašote mašinėle?

C: Esu visiškai horizontalus autorius. Negaliu nieko galvoti, kol neatsigulu į lovą arba neišsitiesiu ant kušetės su cigaretėmis ir kava po ranka. Man reikia pūsti dūmus ir siurbčioti. Popiet nuo kavos pereinu prie mėtų arbatos, prie sherry ir martini. Ne, nerašau mašinėle. Ne iš pradžių. Pirmą variantą parašau ranka (pieštuku). Tada viską perrašau, taip pat ranka. Iš esmės laikau save stilistu, o stilistai, kaip visiems žinoma, yra apsėsti kablelio ar kabliataškio svarbos. Šios rūšies manija ir laikas, kurį užtrunku prie kūrinių, nepakeliamai erzina mane.

PH: Ar gali rašytojas išmokti stiliaus?

C: Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pas. Faulkner, McCullers – jie iškart parodo save.

PH: Bijau, kad pertraukiau jūsų pasakojimą apie apsakymo rankraštį pieštuku. Kas paskui?

C: Taip, tai buvo antrasis eskizas. Tuomet rašau trečiąjį eskizą ant geltono popieriaus, tam tikros ypatingos rūšies geltono popieriaus. Ne, tam reikalui nesikeliu iš lovos. Balansuoju rašomąją mašinėlę sau ant kelių. Žinoma, puikiai pavyksta. Renku tekstą šimto žodžių per minutę greičiu. Na, kai geltonasis eskizas baigtas, kuriam laikui padedu jį į šalį – savaitei, mėnesiui, kartais ilgiau. Kai jį vėl atsiverčiu, perskaitau kaip tik galėdamas abejingiau, tada garsiai paskaitau vienam ar keliems draugams ir nusprendžiu, kokius pakeitimus noriu daryti ir ar noriu publikuoti. Esu išmetęs keletą apsakymų, vieną pilną ir vieną pusiau parašytą romaną. Bet jeigu viskas gerai, mašinėle surenku galutinį variantą – ant balto popieriaus. Ir viskas.

PH: Ar daug jūsų kūryboje autobiografiškumo?

C: Labai mažai, tikrai. Šiek tiek remiuosi tikrais įvykiais ar personažais, nors viskas, ką rašo rašytojas, iš dalies autobiografiška. Žolės arfa“ (“The Grass Harp”) yra vienintelis tikras dalykas, kurį aprašiau, bet, žinoma, visi galvojo, kad viskas išgalvota, kai tuo tarpu kūrinį Kiti balsai, kiti kambariai“ (“Other Voices, Other Rooms”) įsivaizdavo esant autobiografinį.

PH: Ar nors kiek padeda kritika?

C: Prieš publikuojant ir jeigu kritikuoja žmonės, kurių nuomone pasitiki, taip, žinoma, kritika padeda. Bet po to, kai kūrinys publikuotas, noriu girdėti tik liaupses. (…)

PH: Sykį skaičiau, kad jūsų mėgstamiausia laiko praleidimo forma yra bendravimas, skaitymas, kelionės ir rašymas – būtent tokia svarbos tvarka“. Ar tikrai?

C: Manau, kad taip. Bent jau visada esu įsitikinęs, kad bendravimas man yra visų svarbiausias. Man patinka klausyti ir man patinka kalbėti. Dieve, mergaite, ar nematai, kad man patinka kalbėti?

Paris Review

Reklama

1 atsakymas į “Trumano Kapotės balsas

  1. Atgalinė nuoroda: Stilius yra… aš « Grafomanija