Rojus Andersonas: pasaulio pabaiga?

Švedo Rojaus Andersono (Roy Andersson) filmai Lietuvoje rodyti, bet negirdėjau, kad būtų sulaukę didesnio atgarsio. Mano širdyje jo temos kai tik suskambo, taip ir tebeaidi… Paskutinįjį jo filmą “Tu gyvendamas džiaukis” mačiau praeitą savaitę (Melburne). Jis buvo kuriamas 3 metus, o premjera įvyko 2007-ųjų Kanų kino festivalyje. Štai jo ištrauka (garsusis muzikantas Mikė Larsonas nemyli tos mergaitės):

O štai senas interviu su Andersonu:

C: Pakalbėkime apie filmą “Dainos iš antrojo aukšto”. Jis neįprastai vaizdingas, jo vaizdumas labai turtingas ir detalus.

RA: Jaučiau, kad kinematografija nebepasiekia tapybos, literatūros ar muzikos lygio. Filmai sukuriami tokie, kad juos žiūrėti norisi tik vieną kartą, kuo toliau, tuo labiau režisieriai praranda gebėjimą kalbėti vaizdais – koncentruojamasi tik ties siužetu. Ypač tai akivaizdu, prisiminus 1950-ųjų kiną – tuomet pats buvau dar studentas. Tuo laiku į pasaulį atėjo taip vadinamasis rimtasis kinas. Atsirado Rytų Europos kino banga, Kurosava (Kurosawa), Bergmanas (Bergman), anglų realizmas. Jų įkvėptas ir pats panorau tapti kino režisieriumi. Domino ne tik siužetas: domino pojūčiai, jausmai, vaizdingas kadras.

C: Šiandien visai neįprasta matyti jūsų nufilmuotas ilgas, ištiso kadro scenas – jūs net nejudinate kameros!

RA: Paprastai, jei filmuose matote daug montažo, tai yra ženklas, kad bandoma išsisukti iš problemų, nes trūksta pinigų, kantrybės, talento. Jei nejudinsi kameros ir daug nemontuosi, turėsi susikaupti ties kadro turiniu, taip sukursi vaizdo gelmę [deep focus]. Manau, Andrė Bazinas (Andre Bazin) yra geras kino teoretikas – jis, kaip ir aš, teikia pirmenybę vaizdo gelmei. Prisiminkime istorinius tapybos pavyzdžius: visur matysime vaizdo gelmę, būtent ji žadina žiūrovo smalsumą, įtraukia.

C: Pakalbėkime apie jūsų filmo tematiką. Apčiuopėte tikslų mūsų tūkstantmečio pojūtį, kai pasaulis tampa nebekontroliuojamas.

RA: Taip. Filme daug temų, bet viena iš jų: viskas slysta iš rankų dėl mūsų trumparegiškumo. Pavyzdžiui, juk nekontroliuojame biržos – tai loterija. O vadovaudamiesi panašios loterijos taisyklėmis, kuriame savo civilizaciją. Kai žiūriu į ateitį, manau, kad viskas turėtų būti daug labiau planuojama. Planinė ekonomika – skamba negerai, į galvą lenda stalinizmas ir panašiai, bet kito pasirinkimo nėra.

C: Filme sklando nuojauta, kad šiandien materializmas bankrutuoja.

RA: Švedijoje kai kuriose srityse – pavyzdžiui reklamos srityje, kur daug dirbau – kol esi jaunas, tave ragina susirasti gerą darbą, gerai uždirbti, padaryti karjerą. Po dešimties metų visa tai apkarsta. “Kas? Kodėl? Kaip aš gyvenau visą šį laiką?” O kai tau keturiasdešimt – su tavim baigta. Liūdna tai matyti.

C: Nepanašu, kad palaikytumėte viltį rasti paguodą religijoje. Turiu omenyje sceną su masiškai parduodamomis Jėzaus skulptūrėlėmis ir žodžiais: “Kaip gali pelnytis iš nukryžiuoto nevykėlio?”

RA: Už tai mane barė, kad nuėjau per toli. Švedai įsitikinę, kad perlenkiau lazdą, gaunu laiškų. Bet aš ginu Jėzų! Filmas parodo, kaip juo piknaudžiaujama. Iš jo teliko tik lėkštas simbolis. Bažnyčia turi daug turto, nuostabūs jos pastatai ir taip toliau – ekonomiškai ji labai sėkminga. Bet Bažnyčiai niekada nesisekė skelbti Testamentą. Atrodo, Jėzus tik prekė.

C: Kaip jums pavyko sukurti tokį originalų filmą?

RA: Iš pradžių daug atsliepimų apie savo scenarijų nesulaukiau. Tai buvo keistas scenarijus: ne įprastas parengiamasis maketas [storyboard] su personažų tekstais, o kiekvienos scenos aprašymas. Bet 1955 metais sukūriau 7 reklamos klipus ir pirmą kartą gyvenime pralobau, todėl galėjau nufilmuoti pirmąsias dešimt savo filmo minučių. Ir kai prie scenarijaus turėjau ką parodyti, tapo daug papraščiau gauti lėšų. Bet vis tiek investavau į jį visus savo asmeninius pinigus. Gamybos laikotarpis, pradėjus 1996-aisiais, užtruko 4 metus.

C: “Dainos iš antrojo aukšto” pasirodė, praėjus 25 metams nuo paskutiniojo jūsų sukurto filmo “Giliapas”, kuris, nesurinkus pinigų už bilietus ir sulaukus daug neigiamos kritikos, patyrė visišką fiasko… Ar manote, kad tai buvo teisinga?

RA: Taip. Jis taip skyrėsi nuo mano pirmojo filmo “Švediška meilės istorija”. Žmonėms patiko pirmasis mano darbas ir jie labai nusivylė antrajame nepamatę nieko panašaus. Manau, jie nesuprato, ką aš darau. Vėliau, kai Kubrikas (Kubrick) išleido “Barį Lindoną”, žmonės tai priėmė – tas pats nusiteikimas. Bet tokiems dalykams reikia laiko.

C: Tuo tarpu sukūrėte keletą legendinių reklamos klipų?

RA: Po “Giliapo” likau visai basas. Į jį buvau investavęs visas savo pajamas, todėl visiškai bankrutavau. Pamaniau, imsiu ir sukursiu keletą reklamų – pragyvenimui. Bet gyvenimas reklamoje užsitęsė ilgiau nei maniau – per daugiau nei 20 metų sukūriau 300 reklaminių klipų. Ir man negėda. Tai ne visai tipiška reklama. Ją kurdamas, radau savo stilių.

C: Ką darytumėt, jei rytoj ateitų išpranašautoji pasaulio pabaiga?

RA: Gerai pavalgyčiau.

film in context vertė insaideris

Advertisements

Komentarai uždrausti.