Opalo gysla eilėse ir prozoje

Jau užsiminiau apie Eriką Rolsą (Eric Rolls) – australų rašytoją, kuris varo mane iš proto savo atvirumu. Vėliau apie jį parašysiu išsamiau, nes kol kas dar nebaigiau skaityti jo knygos “Pojūčių šventė“ (“Celebration of the Senses“). Šiandien tik ištrauka, tinkanti šio mėnesio žaidimui su eilėmis:

“Grįžau prie ūkininkavimo todėl, kad man patiko. Rašiau poeziją todėl, kad man patiko ir todėl, kad daugiau patiri rašydamas savo eiles nei skaitydamas kitų. Padedant vaizduotei, tyrinėji. Sutelki visus penkis pojūčius, kol aiškiai pamatai, ko niekas niekada nepastebėjo. Tuomet parenki žodžius, kuriuose tai gyvens. Apdainuoji kažką naujo.

Sąmonės blyksnis, iš kurio gimsta eilėraštis, yra nepastovus dalykas. Jo nepriviliosi ir jo nesulaikysi, kai aplankys. Jis apsilanko nelaiku, kartais netgi nerūpestingai prasibraudamas pro kitus rašymo darbus, o nepasitiktas ir tučtuojau neužrašytas – dingsta. Aš nenorėjau rašyti priešokiais. Aš norėjau darbo, kuris įkinkytų mano galvą metams. Mąsčiau apie romanus. Išbandžiau apsakymus. Dvidešimt metų užtrukau, kol radau, ką galėčiau daryti: rašyti negrožinę literatūrą [non-fiction] su tokiu pat įkarščiu, kaip ir poeziją. Kiekvienas paveikslas turi būti gyvas, kiekvienas žodis turi turėti išteisinimą. Anglų kalba yra tiksli. Dažniausiai tik vienas žodis tinka tobulai. Tai kuria prasmę. Struktūra, tikslių žodžių komponavimas kuria įsimintiną prasmę. Kiekvienas puslapis turi būti opalo gysla, o ne lajaus pudingo riekė.“  

 

vertė insaideris

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.