Mėgėjas ar amatininkas?

Viename dramaturgijos seminare, kurį Vilniuje surengė Britų taryba, tobulėti rašyme susirinko saujelė meno žmonių – ne tik pradedantieji rašytojai, dramaturgai, poetai, bet ir aktoriai, scenografai ir kas tik nori. Jau pirmąją dieną po pirmosios seminaro dalies vienas dalyvis suraukė nosį ir lietuviškai niurnėjo: “Čia kažkoks vaikų darželis, visai ne to tikėjaus, nerimta!” Hm, ir kas ten buvo vaikiška? Gal tai, kad seminaro vedėja liepė rašyti pratimus ir daug kalbėjo apie rašymo techniką? Tiksliau – kūrybos techniką. Tuo “nužemindama” tokį šventą reikalą, kaip įkvėptas rašymas, į amato poziciją!

“Yra toks mitas apie kūrybingą sielą: atseit, jeigu neturi įkvėpimo, tai nesi kūrybingas. Rašau jau 30 metų, ir jeigu kiekvieną kartą, žiūrėdama į baltą popieriaus lapą, priklausyčiau nuo įkvėpimo, tai tas lapas ir liktų baltas amžiams.” – rašytoja Šelė Berc (Shelley Berc)

Kūrybiniu rašymu (creative writing) – laikomas bet koks rašymas, beletristika ar dokumentika, nepatenkanti į kurios nors profesionalios, žurnalistinės, akademinės ar techninės literatūros formos apibrėžimą. Dažiausiai į kūrybinio rašymo kategoriją patenka romanas, epas, novelė, apsakymas, apysaka, eilės. – pagal wikipedia

Taigi, turime dvi rašytojų kategorijas: mėgėjas ir profesionalas. Yra dar vienas lietuviškas žodis – amatininkas: tas, kuris atlieka darbą šabloniškai, nekūrybiškai (webdic). Tokiu kreipiniu šiandien galima įžeisti tikrą lietuvių menininką.

Angliškas žodis “amateur” yra kilęs iš lotynų kalbos: “amatorem” – “meilužis”, “įsimylėjęs”, “mėgėjas”. Praeitame šimtmetyje jis turėjo visai kitokią reikšmę. Būti mėgėju reiškė mylėti kokią mokslo sritį ar meno formą ir skirti jai kiek galima daugiau savo jėgų ir laiko. Tai reiškė daryti kažką iš meilės, ne dėl pinigų. Mėgėjas turėdavo užsiėmimą, iš kurio pragyvendavo, o kurdavo laisvu nuo darbo metu. Menininkas buvo pasišventęs kūrybai, tačiau įsižeisdavo, kai jį vadindavo “profesionalu”… 

Įdomu, kaip angliškai išsireiškė bestselerių autorius Džonas Irvingas (John Irving) Vilniaus knygų mugėje prisipažinęs: “Esu amatininkas – ne intelektualas. Pasisekė, kad turėjau ir kitą – ne rašytojo – gyvenimą. Daugelį metų labiau sekėsi kaip imtynininkui.”* Ar jis pasakė “amateur”?

Žodžiu, lietuviškai sunku nusakyti savo vietą kūrybinėje hierarchijoje. Bet gal ir nebūtina. Juk bet kokiu atveju reikia meistriškos literatūros, žadinančios skaitytojo vaizduotę. Be to, rašymas reikalingas visų pirma pačiam rašytojui. Kaip sako Š. Berc: “Rašymas padeda man atskleisti nežinomus dalykus. Rašymas (…) yra skaitymo rūšis – akimirksnių skaitymo – tų išrinktųjų momentų, kuomet sustabdai tikro gyvenimo veiksmą ir įsigilini į vieną konkretų garsą ar vaizdą, mintį ar atsiminimą. Tuomet rašymas tampa skaitymo broliu dvyniu – nes tai yra skaitymas, matymas, sustabdantis laiką ir gyvenimą, paverčiantis jį kitos formos laiku ir gyvenimu – vaizduotėje.”

Tai tinka ir kitoms meno rūšims. Kai Viktorijos laikų meno kritiko Džono Raskino (John Ruskin) paklausė, kodėl jis fabriko darbininkus bando išmokyti piešti, jis atsakė: “Aš nemokau piešti, aš juos mokau matyti”.

Nusileiskime ant žemės: kūrybiškai matyti ir rašyti galima išmokti.

Pirmiausia reiktų to norėti.

 

P. S.: Jeigu jau išleista knyga apie kūrybinį rašymą lietuvių kalba, praneškite.

 

*visas straipsnis Bernardinai.lt

(Naudotasi straipsniais iš creativityworkshop )

Advertisements

1 atsakymas į “Mėgėjas ar amatininkas?