Rašymas iš gilios vietos

valencijus

Kelias per Europą – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos; herojaus skrydis virš kvailių lizdo; Tarkerio smuikininkas jūrinio ūko fone; Poviliaus pliažinis erotizmas ir ne tik; Croggon maži ginklai mažam karui; kavos perteklius ir sapnai su Patti Smith; prancūziškas vynas prie kepto katino su Jonu Aisčiu; tuo tarpu Dievas galvoja, Kundera juokiasi, arba atvirkščiai.

***

Atrodo, šiais metais jau nukeliautos visos nusimatytos kelionės. O jų būta, jėtau, kaip daug. Metų pradžioje – Lietuvoje knygų mugė ir mažytis paskaitų turas po Lietuvą, iškart po Velykų – netolimas skrydis iš Australijos į Naująją Zelandiją ir atostogos pietinėje saloje, vos atsigavus nuo įspūdžių – atgal į Europą, tik šįsyk nusileidimas Frankfurte, o iš ten – ilga kelionė su apylankomis į Lietuvą, kur išbūta kiek daugiau nei mėnesį, rinkta medžiaga naujam romanui ir pravestas rašymo seminaras Klaipėdoje. Išorinių ir vidinių patirčių perteklius!

Kaip sugrįžti į savo giliausią vietą po viso šito ekstravertiško išsilingavimo? Kaip rasti savyje jėgų ir vėl patikėti, kad visai nebūtina uždirbti pinigus, nieko tokio, jei esi „socialinė nevykėlė“, o rašytojos statusas, et, kad ir tolygus elgetos statusui socialinėje plotmėje, tačiau visai kitoks dvasinėje plotmėje, kurioje iš esmės ir vyksta rašytojos gyvenimas.

Grįžk, kartoju sau, grįžk – į vidų, į širdį, į protą, į savo „trečiąją erdvę“, kuri nėra nei Lietuva, nei Australija. Ne pirmas kartas, žinau, grįžimui reikia laiko. Kuo ilgiau ir toliau nutolsti nuo savo ašies, tuo daugiau pastangų reikia įdėti, kad į ją vėl susicentruotum.

Vasaros „Jovarų“ tema daugiau ar mažiau atspindi mano dabartinę būklę ir neseną patirtį: kelionės – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos per visą Europą – bei vyrų draugystės ir santykiai tiek gyvenime, tiek literatūroje. Moterų frontą šiame numeryje laiko tik australės, poetės ir vaikų rašytojos, Alison Croggon kūrinys, na, ir mano pačios tekste apdainuota amerikietė, poetė ir pankų motina, Patti Smith.

Vyrų frontas šįkart pasipildė dviem „gyvais kontributoriais“: prozininku Benu Tarkeriu (tikrasis vardas redakcijai žinomas) ir poetu Roku Povilium (velnias žino, ar tai tikras vardas – bet ar svarbu?).

Novelėje „Smuikininkas“ – beje, tai autoriaus debiutas – telpa visas žmogaus gyvenimas. O gal net ir ne vienas gyvenimas. Tie, kas rašo, žino, kad paprastai, nepretenzingai, širdingai papasakoti yra sunkiausia. Išties nepaprastas kūrinys yra tas, kuris sujaudina. Tai yra rašymas iš gilios vietos, apie kurį ne kartą kalbėjau… Zine panaudotos ir dvi autoriaus nuotraukos: Baltijos pakrantės ūkuose. Pamačiusi jas supratau, kad savo nuotrauką – Klaipėdos Anikę ūke – turiu padovanoti Croggon eilėms.

Du Poviliaus eilėraščiai buvo praktiškai užsakyti praeitam „Jovarų“ numeriui, kurio tema buvo „be cenzūros“ – tad cenzūros juose nerasite. Bet rasite kelionę – į šio numerio temą – tiek geografine, tiek erotine, tiek psichodeline prasme. Taip pat smagu, kad viena eilėraščio „Anatonija“ eilutė siejasi su Milano Kunderos kūryba. Atspėkite, kuri.

Man patiko, kaip šiame numeryje atsirado išeivijoje (konkrečiai Prancūzijoje) kuriantis čekas Kundera. Ilgai ieškojau lentynose, ką galėčiau išversti, kas šiandien, čia ir dabar, būtų aktualu. Turiu minčių ir nuotraukų iš Europos, tačiau rodosi dar per anksti dalintis rašytiniais įspūdžiais (kol kas jie saugūs dienoraštyje). Visai gali būti, kad būtent ta Poviliaus eilutė stumtelėjo mano ranką prie Kunderos esė knygos, atvertė man puslapį su tekstu apie romaną, ir kai vėl jį perskaičiau, pajutau, kad radau tai, ko mums visiems šiandien reikia: supratimo, kas ta Europa ir jos kultūra. Įdomu ir keista tai, kad Kunderos tekstas yra padėkos kalba, kurią jis sakė atsiimdamas prizą už literatūrą… Izraelyje. Daugiau nepasakosiu – skaitykite.

Sudužusios „Lituanikos“ nuotrauka, kurią dariau lankydamasi Karo muziejuje Kaune, turėjau progos įterpti prie Jono Aisčio straipsnio apie herojaus idėją lietuviškoje aplinkoje. Publikacija, kuriai apie aštuoniasdešimt metų, šiandien vis dar savotiškai aktuali. Kaip mes elgiamės su savo herojais? Kuo labiau džiaugėmės – jų sėkme ar nesėkme? Suvokiame, kad jie yra mūsų atspindys, projekcija, būsimų legendų pagrindas, ar tik pavydime, kad nesame tokie drąsūs? Yra apie ką pagalvoti. Nepamirštant humoro ir saviironijos, nes: žmogus galvoja, Dievas kvatoja. Ir jau seniai nebe horizonte stovi kičiškai apsirėdžiusi kvailių armija. (Kalbu apie politiką – o jūs ką pagalvojot?)

Paskutiniai du tekstai – minties vinutė kino režisieriaus Pasolinio laiške poetui Ginsbergui ir dvi anekdotinės situacijos apie Joną Aistį – tikiuosi ne tik privers susimąstyti, bet ir pralinksmins. Juk išties neblogai būtų nepamesti dviejų lietuvio gyvenimo gairių: nenusiminti ir visad būti linksmam. Nors jaučiu, kad čia žaidžiu su ugnimi: „katino idėja“ nelabai patiktų mano naujam rašymo asistentui, katinui Valentinui (jo ūsai ant galinio viršelio), kurį suvalgyti galima tik iš meilės… Gerai, kad asistentas dar visai naujas, neišmokęs skaityti lietuviškai (bet jau puikiai supranta). Kompiuterio ekrano paskirties dar taip pat nesupranta: laižo.

Kas toliau? Kitas numeris prašosi būti surinktas Rusijos tema. Jau senokai laukia dėmesio vienos tokios knygos apie Rusiją apžvalga. Tikrai įdomių minčių sukelia mažytė Lietuvos viešosios erdvės hiperventiliacija, atsitikusi po maestro Sokurovo pasisakymo… Galbūt skaitote knygą, žiūrite filmą, verčiate tekstą, keliaujate po Rusiją mintimis ar ne tik?

Pasidalinkite tekstais: tai juk mūsų maži ginklai.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Ir šiaip – rašykite.

Sandra

Jovarų vasaros numeris skaitymui ekrane: nuoroda.

Arba parsisiųskite iš Jovaro tiltų puslapio: čia.