Dylanas ir Nobelis

dylanas-raso

Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

dylanas-franzen

Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

dylanas-knausgaard

Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.

Jeanette Winterson žiema

zibintas

Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

(Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

(2016 m. gegužė)

* Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

Tarnavimas žodžiais

leviathan-all-power-from-god-copy

Apie Rusiją, kurią visgi suvoksi protu; viename tekste nesugyvenantys: Putinas ir Grybauskaitė, Gessen ir Janutienė; paskutinio žmogaus dvasinė mirtis ir neprisikėlimas; Baconas ir jo (ne)sėkmingi iškrypimai; Kaziliūnaitės eilėraštis ne apie kavą; žaismingos Aisčio (ir) Mickevičiaus inkliuzijos; sovietinės jaunystės aidai Klaipėdoje; Australijos lietuvio atlaidai Maskvoje; Girniaus hipotezė apie praeitį, kuri kitokia būti negalėjo, todėl ir nebuvo; Nagio poetinis žodis – nepaskutinis.

* * *

Aštuntąjį „Jovarų“ zino numerį sumesti į maketą nebuvo sunku: medžiagos radau daugiau, negu reikia. Išties nebūtina pradėtąją temą apie sovietus ir Rusiją užbaigti vienu mostu. Kalbėti apie istoriją ir politinę tikrovę kultūros (literatūros) leidinyje, manau, yra verta ir teisinga. Kur, jei ne čia? Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?

Apie iliustracijas. Panaudojau keletą labiau ar mažiau žinomų piešinių prastos rezoliucijos kopijas, už kurias, tikiuosi, jokia autorinė agentūra nesupyktų – tai tik autorių reklama. Argentinietės siurrealistės Leonoros Fini arogantiška porelė – 9 psl. Rusų kilmės amerikiečių konceptualistų, kūrusių dviese trisdešimt šešerius metus, kas savaime yra įdomus ir keistas reiškinys – Komar ir Melamid – du paveikslai atsidūrė nepažymėtuose puslapiuose (10–11). „Mes ne tik vienas artistas, mes esame judėjimas,“ – sakė jie, ir tuo nesunku patikėti. Francis Baconas – airių kilmės dailininkas, kurio išdarkytus paveikslų vaizdinius iškart atpažįstame, taip pat yra savotiškas artistas ir judėjimas – du viename. Jo darbą matote 17 psl., o ištrauką iš inerviu galite skaityti 52 psl. Kaip galiu neįdėti prie to ir nuotraukos su Bacono studijos vaizdu – jis taip gražiai atspindi menininko vidinę tikrovę:

bacono-dirbtuve

Trys paskutinės fotoiliustracijos, susijusios su Rusija tiesiogiai. Oliverio Bullough’o knygos apžvalgai tiko kadras iš Andrejaus Zviagincevo filmo „Leviatanas“ (palikau ir anglišką subtitrą: „visa valdžia iš Dievo“). Straipsnio pabaigoje matote šiurpų Sibiro miestą Udačni iš paukščio, tiksliau, malūnsparnio skrydžio (fotografas Andrejus Rudakovas). 45 psl. puošia dainuojančių nuogalių paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje, kurį užfiksavo žymus rusų fotografas Aleksandras Rodčenko. 27 psl. – balerina Ana Pavlova su gulbe. (Jei apie kitas iliustracijas nieko nesakau, vadinasi, aš esu jų autorė.)

„Gyvųjų“ autorių kūryba šįkart ir vėl gausi: be manęs dar trys žmonės sutiko prisidėti prie zino. Poetė Aušra Kaziliūnaitė, kurią įsimylėjau praeitos Knygų mugės Vilniuje metu, atsiuntė savo eilėraštį apie kavą (na, išties jis ne apie kavą, bet perskaitę patys susidarysite įspūdį apie ką). Mano šališkumas turi priešistorę: Aušra pakvietė taurei vyno knygų prekystalių apsuptyje, o vėliau, kai klausiausi šiuolaikinių poetų poezijos kampelyje (toje pačioje mugėje), supratau, kad Aušra yra labiausiai nusiteikusi bendrauti su publika, kai kiti poetai skaitė sukandę dantis, o tai, pripažinkime, nelengva ne tik pačiam skaitovui, bet ir klausytojams. Jei kenčia autorius drauge su publika – kenčia ir pati poezija. Aušra poezijos nekankina!

Kitas eilių autorius – aktorius, parfumeris, mano kurso draugas, žmogus, kurio varde telpa dviejų žymių poetų pavardės – Aistis Mickevičius – atsiliepė, kai jo paprašiau pasirausti savo archyvuose, o tai, kaip jis sakė, „sujudino griuvėsius“. Aisčio inkliuzijas skaičiau dar tuomet, kai jos buvo ką tik parašytos – fone bendrų išgyvenimų, studijuojant aktorystę Akademijoje – taigi man jos turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę.

Trečioji autorė – debiutuojanti – klaipėdietė Snieguolė Kerpienė. Jos prisiminimai ir liudijimas apie jaunystę gyvenant sovietuose, apie žinojimą ir nežinojimą, apie jaunos veiklios moters brendimą ir sąmonėjimą mane sužavėjo savo sprogdinančia energija (iškupiūravau gal dešimt šauktukų, bet vis tiek nemažai liko) ir pojūčiu, kad buvo parašyta vienu mostu. Tikiuosi, kad ir perskaityta bus vienu prisėdimu.

Snieguolės pasakojimui atitaria ir savaip, iš kitos pusės, kitos perspektyvos, kalba Australijoje gyvenęs žurnalistas Viktoras Baltutis. Jo atsiminimų knygos fotografijose nesunkiai gali atskirti lietuvius, kurie gyveno Australijoje, nuo lietuvių, kurie liko sovietuose: pirmieji fotografuojami šypsosi, o antrieji – ne, niekada. Įdomu pamatyti šalį, kurioje gimiau ir augau, svečio akimis ir dar tais ypatingais laikais, kai Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę. Tačiau žmonės iš esmės nepasikeitė. Ir nepasikeis. Tie žmonės, kurie gimė ir augo kitoje valstybėje, kitoje santvarkoje. Kai pirmą sykį skaičiau, ne iškart supratau, kad Maskvos viešbučio darbuotoja, apgaule išviliojusi iš Baltučio dvigubą mokestį už kambarį, buvo ne rusė, o lietuvė. Sovietikė. Kanukė, pasakytų Gavelis. Požiūris į užsieniečių apgaudinėjimą ir skirtingus paslaugų tarifus vietiniams ir svečiams man taip pat žinomas iš vienintelės kelionės Rusijon maždaug dutūkstantaisiais. Kažin, ar šiais laikais ten kas pasikeitė? Nemanau.

Kas būtų, jei būtume likę sovietuose? Juozas Girnius, mūsų egzodo filosofas egzistencialistas, rašęs apie lietuvių kultūros padėtį po Antrojo pasaulinio karo, leido sau įsivaizduoti praeities variantą, kuriame visi rašytojai ir poetai būtų buvę priversti likti sovietų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Taip matome skirtumą – tarp laisvės ir nelaisvės, tarp politinės cenzūros ir baisiausios rūšies cenzoriaus – vidinio.

Poezijos bare šįkart ir Henriko Nagio trys eilėraščiai – meditacijos apie Žodį – kaip duoklė, nusilenkimas, padėka ir atsvara gan slogiai šio zino temai.

Šįkart publikuojami du mano rašyti straipsniai: apie dviejų šalių vadovų biografijas, kurių autorės Masha Gessen ir Rūta Janutienė – apie skirtumus tarp vakarietiško ir sovietinio žurnalizmo. (Spėkit iš trijų kartų, kuri autorė priklauso kuriam.) Bullough’o knygos apie Rusiją apžvalgą jau minėjau, bet pridursiu štai ką: jos turinys daug turtingesnis, bet aš ištraukiau vien istorinę liniją tam, kad pačiai būtų patogu bet kada atsiversti ir prisiminti. Juk man tenka savarankiškai mokytis istorijos – esu iš tos kartos, kuri mokykloje išėjo pramaną, sovietų selektyviąją pasaulio istoriją. Verta šią Bullough’o knygą perskaityti tiems, kurie nori geriau suvokti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, posovietinių žmonių būseną, pajusti skirtumą, didėjantį su kiekvienais metais, išgyventais ne Sovietų, o Europos sąjungoje.

Jeigu šio zino numerio tekstai bent vienam iš jūsų sukels nerimasties ir minčių – nebūtinai labai rišlių, nebūtinai malonių – tai laikysiu savo sėkme.

Kaip sakė rašytojas Marius Ivaškevičius: kol vyksta karas, negaliu rašyti meilės istorijų. Maždaug taip. Tie jo žodžiai dar labiau sukirbino mano sąžinę. Kaip ir Marius, jaučiu pareigą tarnauti tėvynei taip, kaip moku: žodžiais, kurie yra darbai.

Kito zino numerio tema: feminizmas. Rašykit!

Zinas skaitymui online: nuoroda.

www.jovarotiltai.lt