Aušvicas: savo kojomis

IMG_5354

1.

Skridau pro Varšuvą, sėdėdama greta vokiečio. Didelis, tikras vokietis su ūsais. Kilęs iš Rytų Prūsijos (prūsai, prūsai, jūsų ilgi ūsai). Kreivais dideliais priekiniais dantimis – jie ne tik kreivi ir dideli, bet dar ir spalvoti. Rudų atspalvių. Specialiai nusipirkęs vietą prie avarinio išėjimo – taip visada daro – nes kojom daug vietos. Aš sėdėjau prie lango. Nesupratau, kodėl tiek daug vietos – nepamačiau ženklo, kad avarinis išėjimas, negalima daiktų po kojomis dėti, žodžiu, kaip paskutinė višta nieko aplink nemačiau ir nesupratau. Jis iškart tėviškai ėmė mane globoti, todėl ir kalbinti. Iškart sumojau, kad čia man sėkmė. Su vokiete nebūtume pasikelbėjusios apie politiką, o vyras vokietis būtinai man papasakos, kaip čia yra iš tikrųjų… Jis paklausė manęs, ką skaitau, ir taip prasidėjo pokalbis, kurį vedžiau vienintelio man rūpinčio klausimo link: jūs sekate Brexit įvykius? Ką vokiečiai apie tai galvoja? O, sako jis ir atsidūsta, ir išsiviepia: mes iki šiol juokiamės. Britai prisidirbo, patys prisidirbo. Ne, na, kas per nesąmonė! Britai laimėjo prieš mus karą, o dabar mes nešam visos Europos ekonomiką. Hitleris kape juokiasi! (Parodė dviem pirštais „gėda pelėda“ gestą ir kipšiškai sukikeno.) Pasakiau: galėjo iškart pasiduoti jums, kam dabar tiek aukų reikėjo… (Pašnairavo į mane su sarkastiška šypsena.) Sako, Merkel dabar neturi kitos išeities, kaip tik tempti visą tą naštą, kai jau galbūt ir norėtų to nedaryti! Čia reikia naujos tvarkos, reikia keisti iš esmės viską, ne tai, kad nuolat ieškoti išorinio priešo, prieš kurį žmonės vienijasi: tai klimato atšilimas, tai rusai puola, tai dar kas… O viduje kas darosi? Prancūzijos atvejis: vienas procentas super turtingų, tada musulmonų getas, o dugne šašiasdešimt procentų – dirba tam, kad turėtų ką valgyti, ir tada toks neaiškus nedidelis vidurys, vidurinioji klasė. Žmonės turi maištauti prieš šitą tvarką, bet niekas nieko nedaro. Reikia naujos tvarkos, sako. O gal „naujo požiūrio“ sakė. Maždaug taip. Paklausiau, o gal britai dar neišeis iš ES? Ar yra kelias atgal? Ne, pasakė vokietis su tokiu labai tvirtu įsitikinimu, tarsi tai būtų jo kiemo reikalas – ne, negrįš, jokiais būdais, neįmanoma. Pagalvojau: po to, ką išgirdau ES parlamente per Farage’o kalbą, aš irgi imu tikėti, kad britai negrįš, gali nesistengti dėl antrojo referendumo – šitaip įžeidinėti gali tik tas, kuris degina tiltus, spjaudo į šulinius… ir pats skęsta, ir pats geria. Vokietis: seniau buvo trys stiprios šalys ir jos laikė Europą: Vokietija, Britanija, Prancūzija. Britams išėjus, prancūzai… (numojo) lieka Vokietija. Britai tegul dabar rūpinasi, kaip susitvarkyti savo viduje. Škotai tai ką, jie turi naftą. A, sakau, tai šit ko jie tokie drąsūs! Tai taip, sako, naftą savo turi, kaip ir norvegai – todėl norvegai ir nepriklauso ES, bet užtat nieks tos jų žuvies neperka, che che.

2.

Skaitau Nyiszli knygą „Auschwitz“. Iš anksto bloga įsivaizdavus, kad reikės eiti apžiūrinėti tos pragaro apylinkės. Labiau, negu žmogaus žiaurumas, gali sukrėsti žmogaus abuojumas. Lankytojai – sotūs, patenkinti, švelniai žingeidūs, reikalaujantys aptarnavimo kokybės. Trip Advisor puslapyje groteskiški atsiliepimai apie prastą konclagerio kaip muziejaus kokybę – ar nenorėtumėt bent šiek tiek įsijausti į tų žmonių, kurie čia išleido dvasią, būklę? Pakentėkit bent pusę dienos be vandens, be maisto, be poilsio ir be suprantamų gidų. Bent pusę dienos. O knygos intro straipsnyje žmogus stebisi ne tiek žiaurumu, kiek paklusnumu: aukos ėjo į krosnį būriais. Vokiečių metodiškas naikinimas atitiko aukų pasirengimą paklusti, nesipriešinti smurtui. Jei tie milijonai įkalintųjų būtų šokę ant elektrinių tvorų, ant SS sargybinių šautuvų, jei išrengtos nuogai moterys būtų šokusios ant kareivių – juk būtų sudraskiusios juos nagais, iškabinusios akis, išrinkusios sąnariais… Bet beveik niekas taip nesielgė. Tai išties šiurpu. Bandyti elgtis taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę, gyventi toliau savo įprastinėje buityje, apsimesti, kad pasaulis yra gražus (siaubingas filmas „Life is Beautiful“ – nemačiau ir nenoriu). Vietoj to, kad priimtum laikyseną ir kovotum už savo pasaulį. Jei nekovoji, tai net neduodi sau šanso laimėti. Saugai kūną, prarasdamas žmogiškumą. Daug kartų prarasdamas. Arba tas žmogiškumas, kaip sakiau, yra siaubingas dalykas. Jam reikia kabučių. „Žmogiškumas“ baisesnis už „žvėriškumą“.

3.

Perskaičiau knygą apie Aušvicą. Keista mintis šovė: nėra ko kaltinti tuos žmones, kurie bandė gyventi, kaip visada, net jei tai buvo konclageris, net jei kasdien rūko krematoriumo kaminai. Tai turbūt vienintelis būdas išlikti nepraradus proto, žinant, kad greit mirsi. Ar įmanoma nemirti? Ne. Aišku, įmanoma mirti didvyrio (ar tiesiog „žmogiško žmogaus“) mirtimi – su savimi išsivedant pragaran keletą vokiečių. Gal būtų smagu, jeigu kiekviena Sondercomando pamaina būtų susprogdinusi po krematoriumą. Bet po savaitės jis būtų atstatytas. Jei bent kiek logiškai samprotauji, greit supranti, kad reikalas beviltiškas. Tuomet kita strategija – knygos autoriaus pasirinktoji intuityviai – įtikti žudikams, dirbti jiems, paklusti ir… laukti progos, tikėtis, kad atsiras proga pabėgti, išlikti, išgyventi ir išgelbėti savus. Nes visų negali išgelbėti. Tas buvimas mėsmalėje tikinčiųjų netgi pateisinamas: Dievo valia, jai negalima ir neverta priešintis, todėl geriau atlikti priešmirtinius apsivalymo ritualus. Beje, toks nuolankumas turėjo būti dar labiau žudantis pačius budelius – jei kai kurie iš jų turėjo sąžinę ir suvokė, kad kasdien skerdžia ne kiaules, o žmones. Turėjo suveikti kažkas gamtiško, paprasto, susitapatinimas, savo rūšies išgelbėjimo instinktas. Nes, kaip bepažiūrėsi, akivaizdu, kad žmogus panašus į žmogų daug labiau, negu į kiaulę, karvę, vištą… Net gyvulių skerdikui būtų nemalonu per parą papjauti penkis šimtus gyvų padarų. O žmogus, nušovęs penkis šimtus, ateina pasitikrinti kraujospūdžio ir pasipiktina: „Aišku, kad ne dėl žudymo taip! Man seniai tas pats, ar  nušauti penkis, ar penkis šimtus! Man tiesiog reikia gerti mažiau. Aš per daug geriu.“ Taip taip, o dėl ko geri? Dėl to, kad šaudai. Negali sėdėti palaimingoje ramybės būsenoje, nes esi ne sodininkas, o skerdikas. Todėl geri ir žudaisi. Anksčiau ar vėliau. Bet gali būti, kad kai kurie perlūžo – tapo skerdikais par excellence. Niekada negalėjo grįžti atgal, į būseną prieš kraujo praliejimą. Tie, kas neturėjo sąžinės, negalėjo jos ir prarasti. Tie, kas neturėjo sąmonės, negalėjo ir išprotėti nuo tokios beprotybės. Bet kai kas išprotėjo. Kai kas mirė greičiau, kai kam pakako gudrumo, išgyvenimo instinkto ir sėkmės, kad išsikapstytų. Bet jau labai daug gudrumo ir instinkto, ir sėkmės prireikė. Ir nebuvo tokiems įmanoma nesusitepti krauju drauge su žudikais. Nešvari sąžinė baisiau, negu kūno mirtis, sako kai kurie. Tai sako tie, kurie turi sąžinę. Arba tie, kurie nežino, ar turi ją, nes niekad nepateko į tokį pragarą. Geriau jau nepatekti ir nesužinoti, sakyčiau. Mirtis neišvengiama. Tad kodėl mes visi ramiai einam į mirtį? Juk mes visi tarsi gyvuliai, kuriuos paskers giltinė. O švaistome savo laiką, žudome jį, žudomės, nieko neveikdami, nieko nesukurdami, neatlikdami didvyriškų žygių. Kartais dargi ieškom bėdos, nuotykių, nes – nuobodu laukti mirties. Tokios knygutės pažadina, primena, kad nevalia laukti rankas sudėjus. Nevalia išeiti į naktį, prieš tai gerai nepasipriešinus, nepakovojus. Todėl Aušvicas turbūt yra gera vieta meditacijai apie savo gyvenimo prasmę – kuri yra kiekvieno iš mūsų asmeninis reikalas, asmeninė problema, asmeninis karo laukas. Dar įdomus momentas: kodėl vokiečiai naikino įkalčius? Jei būtum monstras – negi slėptum savo veiklą? Juk jie buvo išsiteisinę, kodėl reikia naikinti kitas tautas. Negi pralaimint karą staiga buvo išsižadėta ideologijos? O gal ja niekada niekas iki galo netikėjo? Nebent Goebbelsai – nužudę savo vaikus, nes pasaulyje be nacionalsocializmo neįsivaizdavo gyvenimo. Taip elgiasi tikri monstrai, tikrai įtikėję savo teisumu. Bet kas tie monstrai, tuomet pažiūrėkim. Ar nepasirodys, kad tai pamišėliai? Kaip Hitleris ir kt. Arba nusikaltėliai – kas yra nusikaltėlis? Žmogus, kuris negali integruotis į visuomenę, arba psichopatas, negalintis užjausti kito visuomenės nario. Hitleris paleido į darbą nusikaltėlius, psichopatus ir kitomis pamišimo formomis negaluojančius. Ideologija, turinti daug (beveik visus) religijos bruožus padėjo nuskausminti visuomenę, patraukti, įtikinti, priversti veikti. Dauguma žydų, kuriuos atvežė į Aušvicą sunaikinimui, turėjo raminamųjų vaistų – tai tuos sėkmingai vartojo sargyba ir Sondercomando (būrys, kurį kas keturis mėnesius keisdavo – senus darbuotojus nužudydavo, nes per daug žino apie krematoriumą). Visgi pasaulis neturėjo žinoti apie žudymą. Pasaulis ir nenorėjo žinoti apie žudymą. Pasaulis buvo linkęs vartoti antidepresantus ir toliau gyventi taip, tarsi tie kaminai nerūktų ir nekvepėtų kepta žmogiena.

4.

(Penktadienio rytas.) Pinchow, Lenkija, pakeliui iš Aušvico link Varšuvos, o paskui važiuosim link Simno Dzūkijoje. Vakar dienos įvykis – penkios valandos Aušvico muziejuje. Ryte smarkiai lijo. Po pusryčių (stiprių) Bohumine išvažiavom. Iš pradžių dideliais keliais, paskui mažiukais, per kaimus. Pro krūmus staiga pamatėm SS stebėjimo bokštelius, vielinę tvorą, plytinius barakus. Raudonų plytų. Teritorijos kampą. Paskui bokštas, po kuriuo vartai ir bėgiai. Mano vaizduotėj turėjo būti didesnis ir iškart turėjo būti užrašas Arbeit March Frei, bet ne – nedideli tie vartai, tik vienam traukiniui. Na, palyginus ir nemaži. Dar uždaryta viskas, be penkiolikos dešimt, mūsų bilietas su čekišku gidu (kitokio nebuvo) – dešimtą. Apvažiavom tą teritoriją, nes muziejaus adresas buvo kitas. Aušvicas iš dviejų dalių: Auschwiz-Birkenau ir Auschwiz-Birkenau II – traukinių dokas buvo antrame, dideliame plote, ten laikė kalinius ir ten buvo dujų kameros su didžiaisiais krematoriumais. Milžiniškas plotas – mylios skersmens ir mylios pločio. Bet pirmiausia muziejus. Išties Trip Advisor kritikai teisūs: muziejaus organizacija prasta, viskas sugrūsta, malasi visi, lengva panika, stovima eilėse (ilga eilė prie informacijos – ar ten bilietai? ar šiaip klausimai?), mokamas tualetas, bet neturime trijų zlotų (dviems), turime keitykloje čia pat išsikeisti arba iš bankomato išsiimti… Dar kažkokios parduotuvės, viskas ankšta ir visos (visų kalbų gidų) grupės pradeda keliauti tą pačią valandą – dešimtą. Aišku, kad angliška grupė paklausiausia, ir mums vietos joje neliko. Nugirsdavom iš anglakalbių gidų šį bei tą. Šiaip jie kalbėjo pusbalsiu (bent jau mūsų čekas), nes po kaklu pasikabinę mikrofoną, o visi dalyviai jo klausosi per ausines. Mes ausinių neėmėm, nes čekiškai nesuprantam, bet vis tiek sekėm gidą – ir gerai, nes antraip nebūtume žinoję, kokia trajektorija landžioti po sudėtingą muziejaus planą. Gidas šiuo metų laiku buvo privalomas, nes lankytojų antplūdis. Žmonės – kuo įvairiausių rasių ir etninių grupių. Buvo žydų kareivių grupė (ar policininkų?), su vėliavom ir video kamerom – kažkas davė interviu spygliuotų vielų fone (į Aušvicą ruošėsi atvykti Popiežius). Teritorijos viduje kai kurie SS biurai naudojami dabartiniam muziejui – šiuolaikinei administracijai. Sienos tvirtos, viduje remontas, tvarka. Toks mažas miestelis vienodais raudonų plytų nameliais. Tik tos vielos – dvigubos tvoros – baisu paliesti, nors žinai, kad elektra nepaleista.

5.

Kas yra racionalumas? O gal tai būtent iracionalumas – naikinti žmones kaip žiurkes, išlaikant nepriekaištingą stiliuką? Vertybių skalė, veikimas toje pačioje vertybių sistemoje – nes visi žinojo, kad daro baisų dalyką, nepateisinamą – todėl slėpė ir naikino įkalčius. Daiktai – indai, batai, šepečiai, akiniai (visi vienodais vieliniais rėmeliais) – daiktai iš vieno laikmečio, tapę liudininkais, todėl išsaugoti dideliais kiekiais, tapę svarbiu istoriniu įrodymu, mirštantys, bet balzamuoti, a, dar protezai – įspūdingas kiekis protezų, nes tuomet suvoki, kad statistiškai tik nedidelis procentas buvo su negalia, todėl kiek tūkstančių ėjo savomis kojomis, be protezų? Pajunti mastelį. Žmogaus plaukai, drobė iš plaukų (moteriškų) – nejaukus gyvuliškumas. Gal labiausiai nejauki instaliacija tie plaukai, nes tai jau kūno dalis. Batai – labai prasti – šitų vokiečiai neišsiuntė saviškiams į frontą ar miestus. Supranti, kiek varguolių nukentėjo – jau ir taip buvo suvargę žmonės, o juos dar nuskriaudė. Turtingieji pabėgo, išsipirko. Dviguba neteisybė. Ant sienos viename koridoriuje – daug vyrų ir moterų portretų – išgyvenę daugelis tik tris mėnesius, kai kurie trejus metus – įtarimai – veidai neišsilavinusių žmonių, gyvuliukų, kai kurie – nusikaltėlių. Daugiausia lenkai. Žydus daugiausia iškart naikino, tik kažkiek stipriausių vyrų palikdavo – Sonderkomando darbams. Jiems riekėjo, kad žydai naikintų žydus savo rankomis. Tvankuma – nors kieme drėgna, lynoja – švininis dangus, žmonės landžioja koridoriais, dviem vorelėm prasilenkia, žvilgčioja pro durų skylutes į kameras, belanges, stovimą karcerį (trys vietos, išardė pusę, kad galėtume matyti, durelės apačioje tokios, pro kurias reikia įlįsti keturiomis – visiška klaustrofobija – būdas išvesti iš proto). Zyklono metalinės dėžutės, konserviukai, granulės. Dujų kameros ir krematoriumo maketas. (Du tūkstančiai vienu metu.) Slapta darytos nuotraukos – moterys miške nuogos, varomos turbūt prie duobės. Mengelei neskirta vietos. Ligoninėje – ekspozicija olandų žydų naikinimui atminti. Apie Mengelę užsiminė kitas gidas (jaunas lenkas su kuokštine barzdele ir juodais akiniais), prie kurio prisiplakėm II teritorijoje. Sakė, kad buvo pabėgusiųjų, keli šimtai gal. Jei kas pabėgdavo, likusius, tuos, kurie miegojo ar gyveno greta, nubausdavo. Baisiai atrodo ne tos dujų kameros – penkios minutės ir anapusėn, paskui į pelenus, o pelenus į duobę ar upę, ar ant laukų trąšoms – baisūs tie trys mėnesiai kančios ir nužmoginimo, pažeminimo, patyčių, sadizmo, kurie buvo skirti likusiems gyventi. Kas galėjo išgyvent tokioje aplinkoje? Žvėrys. Žmonės galėjo nusižudyti – aktyviai ar pasyviai, nesvarbu.

6.

Déjà vu. Koridoriai, kuriuose lyg ir esu buvusi: kai prieš penkiolika metų Vilniuje filmavo serialą apie Mengelę, vaidinau čigonę, kuri pagimdo dvynius ir ją iškart nušauna į smilkinį. Mačiau fiktyvųjį Mengelę. Simpatiškas, šiltas vyriškis su uniforma ir šlepetėmis. Psichopatai gali atrodyti ir jaukiai, ir stilingai.

7.

Paskui dar ilgai negalėjau net norėti valgyti – išgėrėm kavos per vaikščiojimo vidurį, prieš eidami į II teritoriją. Bet buvo valgančiųjų kotletus su bulvėm. Mano kūnas atgavo pojūčius tik kai ėmėm tolti nuo Aušvico. Saulėta tapo, karšta. Žiūriu nuotraukas, kurias dariau konclagerio teritorijoje. Nuotrauka, kurioje mes einam su turistų iš viso pasaulio grupe tuo pačiu keliu, kuriuo vesdavo į dujų kameras… Tas pats ėjimas savo kojomis, tik kita ėjimo paskirtis. Sako, išlipę iš traukinio žmonės džiaugdavosi, kad liko gyvi (nes buvo vagonuose ir negyvų), kad pasibaigė kelionė, juos veda praustis, duos vandens ir maisto, o rūkstantys kaminai – tai matytas vaizdelis, turbūt reikės dirbti fabrike. Kareiviai kaliniams rodė užuojautą, mandagiai teiraudavosi apie kelionę ir ramino: viskas nuo šiol bus gerai.

8.

Kitą rytą, Pinchowe, valgant pusryčius – per teliką žinia, kad Nicoje, per Bastilijos šventę, į minią įsirėžė sunkvežimis. Sutraiškė aštuoniasdešimt keturis žmones, šimtai sužeistų. Arabų teroristas. O gal reikia sakyti – islamo teroristas? Kaip tik Nicoje buvo viena pažįstama. Sutapimas. Bet kas ten galėjo atsidurti – netgi mes. Toji pažįstama, kaip vėliau paaiškėjo, tą vakarą, laimei, jau buvo išvažiavusi iš Nicos. Įvykių grandinėlė, mums bekeliaujant: Brexit – britai nubalsuoja išeiti iš ES; įžūli Farage’o kalba ES parlamente; Fagare’o, Camerono, Johnsono atsistatydinimai; Europos futbolo čempionatą Marselyje laimi portugalai (pralaimi prancūzai); važiuojam lankyti Jungo pilaitės, bet pamatom vos stogelį, pajuokaujam, kad Freudo kušetę tai galima aplankyti laisvai, kitą dieną nakvojam Vienoje (nakvynę sužinom tik dieną į priekį), žiūrinėdami žemėlapį suvokiam, kad esam Freudo mieste, nueinam į jo butą (gyveno ten virš keturiasdešimt metų, kol neturėjo emigruoti dėl nacių invazijos), randam, kad kušetės jame nėra (vėlgi dėl nacių – turėjo išsivežti – išsipirko tokią galimybę); nukeliaujam į Aušvicą (II pas. karo metaforą); Nicoje islamo terorizmo ataka; šiandien ryte sužinome apie naktį bandymą padaryti perversmą Turkijoje – Edroganas visgi išsigelbėjo ir išžudė daug žmonių, įvykis labai neaiškus. Šiauliuose skraido NATO naikintuvai – mišrūs jausmai – gerai, kad skraido; baisu, kad įtempta situacija. Geras laikas keliauti Europoje! Svarbiausia laiku išvykti iš pavojaus zonos. Bet darosi nebeaišku, kur yra pavojaus zona. Man neramu, kad Putinas jokių ekscesų neiškrečia jau kuris laikas. Na, tik intensyviai rengia kariuomenės pratybas visuose strageginiuose taškuose. Ir karas Ukrainoje, kuris mažai kam įdomus, nes per ilgai ir vienodai… Neturėtume nusiraminti. Neleidžia vien faktas, kad galima aplankyti Aušvico muziejų, kur žmonės kviečiami prisiminti aukų šauksmą ir pripažinti žmonijos klaidas, tačiau nerasi Gulago muziejaus – ir Rusija nesiruošia pripažinti savo klaidų.

9.

Laikraštis „Karys“ – įdomus leidinys. Vokiečių karinė propaganda. Jau 1938-aisiais viskas atrodė labai sukarinta – vyko karas, tik dar ne prie Lietuvos. Nusifotografavau keletą puslapių. Įdomu, nes jau daug skaičiau sovietinės propagandos, bet dar nemačiau vokiškosios. Su tokiu džiaugsmu, atrodo, lietuviai atsidavė. Ir viskas su tokia viltim, kad vokiečiai viską „sutvarkys“ – labai tinka šios mūsų kelionės naratyvui. Po Aušvico tai skamba kaip kapinių humoras. Anyta (šiaip jau tremtinė) sako: sovietmečiu mes važiuodavom į Katynią dėti tulpių ant kapų – atseit, lenkus nužudė vokiečiai. Bet dabar paaiškėjo, kad nužudė rusai, viskas apsivertė, kaip suprast? Ar šiandien mes esame įsitikinę, kad suvokiame, kokiais laikais gyvenam? Kas dabar vyksta istorijoje? Kas bus apie mus parašyta rytoj? Gal paaiškės, kad aš kam nors pataikauju, kad meluoju sau, kad tikiu ne tais, kuriais reikia tikėti? Kai kas atvirai sako, kad nori sugriauti Lietuvos valstybę, kadangi nekenčia valdžios. Arti vyksta karas, o mes stengiamės gyventi kaip paprastai ir geriam raminamuosius.

10.

Parskridau vakar. Turėjom nusileisti penktą ryto Melburne, bet lėktuvas užsuko į Adelaidę, nes vienam iš keleivių pasidarė labai bloga, pranešė tai ir paprašė medikų atsiliepti, medikai turbūt patarė nedelsiant tūpti, nes kiekviena minutė svarbi paciento gyvybei, tai niekas ir neprieštaravo – sutaupytas buvo gal pusvalandis, va šitoks rūpestis vieno žmogaus gyvybe. Niekas neburbėjo, niekas. Žmonės su kūdikiais verkiančiais, seneliai, nesuprantantys anglų kalbos. Viena indė iš kažkokio kaimo turbūt, vilnone skara ant galvos, klausė, kodėl mes nutūpėm, bet neišleido keleivių, t. y. jos, nes jai vaikai, įsodindami Singapūre, pasakė: kitoj stotelėj išlipk. Per kitą keleivę jai išvertė, kad tai dar nebuvo ta stotelė, kurios visiems reikėjo. Baba jau veržėsi šokti lauk. Paskui vėl veržėsi stotis ir lipti, nors lėktuvas vos tik nutūpė, bet dar neprivažiavo aikštelės. Grafikas susimaišė, mus išleido vidury oro uosto, nuvežė autobusu, per gryną orą, šaltą nakties orą, nes Melburne žiema. Greta manęs visą kelią sėdėjo šviesiaplaukis skandinavas, gal suomis pagal romumą ir atsikišusį apatinį žandikaulį, išsigandusias akis, apsiuostymą, kai aš prisėdau (gal manė, kad tai jis dvokia prakaitu, bet ne, tai buvo mano bateliai – išsiploviau juos Šiauliuose, bet kai džiovinau mama pripurškė tėvo odekolono, todėl dvokiau kaip bomžas). Tas suomis eidamas link muitinės vis žvalgėsi, ar aš einu iš paskos. Turbūt pirmą kartą Australijoje. Ilgai skaitė deklaracijos formą, pildė mano šratinuku. Gal jam pasirodė, kad esu australė (tai štai, kokios tos australės, manė jis), bet aš nuėjau į tą patį muitinės skyrių – ten jau stovėjo milijonas žmonių su milijonų rūšių pasais, daugiausiai azijietiškais, bet ir skandinavai pateko į tą patį skyrių, ir aš ten patekau. Stovėjom dvi valandas. Dvi. Valandas. Po viso to kankinančio skrydžio, kuris ir vėl galėjo būti ne toks baisus, jei ne paskutinės valandos oro uoste. O juk žinau, kad po to dar seks ekologinė policija… Laimei, pamiršau, kad lagaminą kroviau ne aš, kad vyras ten prikrovė savo sportinės aprangos, kuri, nors ir išskalbta, vizualiai švari neatrodo, o juk reikia deklaruoti, kad vežiesi turistinę ar sportinę aprangą… Bet aš pamiršau. Todėl, kai prie manęs priėjo žmogus (ekologas) ir paklausė, ar vežu uždraustų produktų, atsakiau žvaliai: „Nevežu nieko. Aš gi žinau taisykles.“ Žmogus pradžiugo, kad esu tokia sąmoninga. Uždėjo žalią antspaudą, kuris reiškė „patikrinta“, mane išleido iškart, tereikėjo pasakyti „laba diena“. Buvau tokia pavargus, kad galėjau kam nors trenkti už šypseną. Bet prie Skybus nustojau pykti ant Australijos: vairuotojas pats kilnojo visų lagaminus, o maniškis – sugedusia rankena, sunkus, bet ir man padėta buvo. Be jokių niurnėjimų ar valdžios demonastravimo. Sy šypsena. Ir vis tiek norėjau pareikšti pasipiktinimą pasienio muitinės darbu: kad ir kaip darbuotojai stengėsi, aptarnauti greitai tokio kiekio žmonių buvo neįmanoma… Azijiečiai, nors merdėjo, kaip ir aš, prie pareigūnų staiga tapdavo žvalūs, gyvi, rodė pakėlę vaikučius ir šypsojosi – jokio pasipiktinimo. Ačiū, Australija, kad priimi, išstovėsim, kiek reikia… Aušvicas! Kaip primena tai eiles, kurios vedė prie šaudymo sienos, dujų kameros, prie barakų, kuriuose nebus nei lovų, nei tualetų… O paskui žmogaus neliks, jis bus sunaikintas, ir baisiausiai atrodys pasas be žmogaus, batai be žmogaus, plaukai be žmogaus, dantys be žmogaus, indai be žmogaus, protezai be žmogaus, pagaliau barakai ir dujų kameros – be žmogaus. Viskas prasideda nuo mažo smurto ir mažos tolerancijos smurtui. Smulkmenos pavojingiausios, nes tai skiepai būsimam karui.

(dienoraštis iš kelionės po Europą, 2016 liepa)