Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

keltis-anksti

Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

Taigi patarimai būtų tokie:

  • išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
  • keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
  • pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
  • rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
  • pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
  • kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.

Grafomanų bėda: per mažai rašo

sandra-1998

Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.

Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.

Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!

Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.

Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.

Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.

Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.

Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.

Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…

Elegija apie Granausko šunį

neuman-krasnahorkai-knygoje

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti / mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012 – 172 p.

Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas. Jeigu būtų juntama autoriaus saviironija, galima būtų aptarti komišką pasakojimo ir vaizdo, kuris iškyla skaitant, nesutapimą. Tačiau apysakoje saviironijos nėra.

Romualdo Granausko kalbėjimas iš pirmo žvilgsnio naiviai atviras, pasakojimas nuoseklus. Modernių meninių priemonių nerasta, chronologinė įvykių seka sutampa su jos išdėstymo apysakoje seka, t. y. siužeto kaip ir nėra. Jei peršokama laike, tai netoli ir trumpam, o nuolat išlendantys pasikartojimai, priminimai ar vienos kitos užuominos išvystymas po dešimties puslapių, sukuria teksto ritmą. Tai daro tvarkos, rišlumo įspūdį. Pagrindinis veikėjas – vokiečių tigrinis bokseris vardu Bulis, ir visa istorija sukasi apie jį, nors kartais labai norisi, kad autorius iš to kelio išklystų. Granauskas – žodžio meistras ir smagu matyti smulkias istorijas it šuniukus „lengva ranka“ traukiamus iš fokusininko skrybėlės. Gyvūno draugystė, gamta, kova su ligomis, žūklė, atostogų anekdotai politinių perversmų fone – visa tai aprašyta aistringai ir paveikiai, tačiau šįkart susitelksiu į pasakojimo kontekstą.

Atėjus politiniams neramumams – lyg juokais, lyg rimtai dėsto Granauskas – darbo daug turi tik žurnalistai, nes rašytojų pareiga „sėdėti per dienas su šuniu kambaryje ir žiūrėti televizorių“ (p. 155). Iš kur toks „šiltas“ požiūris į savo profesiją? Tais laikais, kai Granauskas pirko veislinį šunį, jo kaina buvo mano tėvo (fabriko darbininko) pusmečio uždarbis. Šiais laikais Rašytojų sąjunga, kiek žinau, nebeskirsto butų savo nariams, o iš rašymo retas kuris gali pragyventi. Tai palyginus, galima geriau įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis gyveno sistemai palankūs sovietiniai rašytojai ir ko jie neteko, pasikeitus santvarkai. Tas pasaulis, kurį jie žinojo nuo pat gimimo, sugriuvo: „…lyg Žemė būtų pradėjusi suktis į kitą pusę: Rytuose vis labiau temo ir tirštėjo tamsa, o iš Vakarų jau prasimušdavo (…) prošvaistės.“ (p. 147) Kaip sakysi tiesą, jei esi išmokęs kalbėti pusiau tiesą? Kokia ta tiesa? Kaip kalbėsi garsiai, laisvai, jei esi išmokęs bendrauti nutylėjimais? „Juk anksčiau rašėm vien iš kažkurių užuominų, nujautimų, iš visą laiką kažkur labai giliai maudžiančio kitokio gyvenimo ilgesio. O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti…“ (p. 147)

Sonata Šulcė straipsnyje „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“ aptaria lietuvių rašytojų konformizmo strategijas, viena kurių – laukimas. Strategijos esmė – gerai išmanyti žaidimo taisykles ir daryti ėjimą tik tada, kai esi įsitikinęs jo sėkme. Šią strategiją galima iliustruoti Granausko pasakojimu apie jo žymiosios apysakos „Gyvenimas po klevu“, už kurios honorarą ir premiją įsigytas šuo, publikavimo istoriją. Santūrūs sveikinimai („chrestomatinį kūrinį parašei!“), autorius, paliktas vienas, laukia reakcijos, bijodamas, kad valdžia gali imtis represijų (jau kelis kartus buvęs įkištas beprotnamin), nebent eilinis CK pirmininkas pasimirs – juk vadų mirties dešimtmetis – paskui netikėtai žinia apie premiją, pripažinimas… Tai Granausko versija. Faktai: „Gyvenimas po klevu“ publikuotas politinio „atšilimo“ laikmečiu, kai grėsmė patekti beprotnamin atitolo. Gorbačiovas tapo Sovietų sąjungos vadovu 1985–aisiais, 1988–ųjų vasarą – jau Sąjūdžio mitingai. Grėsmė rašytojui galėjo ateiti iš kitos pusės.

„Kas iš rašytojų prisipažino, bendradarbiavęs su saugumu? Romualdas Granauskas, dėl to verkęs Sąjūdžio metais. Tik tas jo bendradarbiavimas buvo juokingas.“ – teigia Rimantas Kmita. Daugiau apie Granausko „nuodėmes“ rasti nepavyko. Kaip jis bendradarbiavo ir kiek tai buvo juokinga, jei pats žmogus viešai verkė? Iš teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės esu girdėjusi, kaip Sąjūdžio mitinge vienas literatas, ar pamiršęs tekstą, ar tiesiog nebegalėdamas kitaip, deklamuodamas ėmė… skausmingai loti: „Au-au-au, au-au-au, au-au-au!“ Dabar prisiminiau šią istoriją ir suvokiau, kad anekdotas, ko gera, apie Granauską (jiedu su režisiere draugavo).

Šuns pareiga, kaip apysakoje tai daug kartų pabrėžiama, – saugoti šeimininką. Nuo ko? Granauskas gyveno sostinės centre, gyvenamųjų namų rajone, o ne kaime kur nors, ne vienkiemyje ir ne karo metais, bet veislę išsirinko tokią, kad žmonės bijojo pas jį į svečius ateiti, nekalbant jau apie šuns glostymą… Tik vienas epizodas yra apie tai, kaip Bulis užsipuolė banditus brakonierius, tiesiogiai šeimininkui grėsmės ir nekėlusius. Užtat šeimininkas ir šuo išdidžiai marširuoja gatvėmis, jausdami baimingą aplinkinių pasigėrėjimą. Jiedu ypatingai, kone mistiškai susiję. Ne tik išoriškai panašūs, bet ir veikia kaip dvinarė sistema, todėl galime tarti, jog žmogaus projekcija į šunį šiuo atveju yra ir šuns atspindys žmoguje. Šuns perdėtas sargumas išreiškia tai, ką jaučia šeimininkas: grėsmę kelia žmonės, bijoma kontakto su be kuo, nepasitikima net draugais – štai kolegą Šavelį nasrai sugriebė imant ne savo degtukų dėžutę. Nepaprasta baimė, turinti neišsakytą, bet tikrą pagrindą, reikalauja nepaprastos savisaugos.

Kitas epizodas. Artėja sausio tryliktosios naktis, sutemus Granauskas su šunimi eina pasitikti iš darbo žmonos žurnalistės, dirbusios tuo metu televizijoje: „Kai jis [Bulis] vedė mudu namo, ties didžiąja gatvių sankryža aš pasižiūrėjau vadinamojo „Kvarco“ pusėn. Ten buvo visos Lietuvos telefonų mazgas. / – Genute, o kodėl prie „Kvarco“ nėra žmonių? Kodėl niekas jo negina? Penki omonininkai gali tokį neginamą užimti, ir bus atkirstas telefono ryšys visoj Lietuvoj?…“ (p. 153) Pasako taip autorius ir, vedinas aršiu šunimi, nueina su žmona namop – saugoti objekto mintis jam nekyla. Tuo tarpu prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų dega laužai, žus žmonės.

Vienas iš būdingų „rusiškosios mokyklos“ bruožų – tiek šunų dresūroje, tiek menuose – sentimentalumas, maskuojantis brutalumą ar net žiaurumą, nukreiptą ne tik į aplinką, bet ir į save. Savidestrukcija pasireiškia, kad ir rūkymu, girtavimu, sveikatos neprisižiūrėjimu – šitai mato skaitytojas, bet ne pasakotojas. Man iškalbingas pasirodė kone šuniškas autoriaus žvilgsnis pro daugiabučio langą į šlavėją: „Jam tikrai buvo jau aštuoniasdešimt metų, toks nedidelis, liesas, lyg supintas iš vienų gyslų. Žiūrint į jį, ne mane vieną, manau, imdavo pavydas: iš kur šitame liesame senuke, praleidusiame penkiolika metų Sibiro sniegynuose, dar šitiek jėgos ir sveikatos, o štai tu, penkiasdešimtmetis, jokiuose Sibiruose ir lageriuose nebuvęs, vargais negalais beužlipi į savo ketvirtą aukštą?“ (p. 140) Neatsitiktinis priešpastatymas sveikas tremtinyssergantis sovietikas rodo, kad pasakotojo viduje dedasi skausmingi procesai, ieškantys išraiškos, proveržio, kuris šioje apysakoje tiesiogiai taip ir neįvyksta.

Paskutinė Granausko apysakos scena – autoriaus atvirame laiške mirusiam šuniui – tiesiog kadras iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“, nors autorius to nesuriša. Tarkovskio filme emigravęs rašytojas ilgisi savo šuns, nežinia – mirusio ar gyvo, tačiau toli, tėvynėje likusio. Juodai balta prietema. Žmogus guli lovoje kniūpsčias, nuleidęs kairę ranką link grindų… Tarkovskis mums rodo paveikslą, o Granauskas tarytum rašo jam išgyvenimą: „Ir pajutau, kaip tavo vėsi nosis prisilietė prie mano nuleistos rankos, aš ją pakėliau ir glosčiau tavo švelnią šilkinę galvą, nuo to švelnumo man pasidarė lengva ir gera, ir aš nugrimzdau į miegą.“ (p. 170)

Apysakos scena jausminga, tačiau nejaudina, kadangi kūrinio kontekstas jau sukūrė distanciją. Sunku gailėtis dėl netekties. Šuo mirė beprasmiškai – neprižiūrėtas, per karščius ištiktas širdies smūgio. Bandoma tam suteikti prasmę: atseit šuo paėmė šeimininko infarktą, buvo toks ištikimas, kad mirė vietoj jo… Su Tarkovskio šunimi kitaip, jis – pakylėtas, metafizinis ir simbolizuoja visa, kas yra žmogui gimta: šeimą, gamtą, tėvynę – tylinčią, laukiančią, kasnakt grįžtančią apie save priminti. Tiek filmo, tiek apysakos finale šuo laukia mirusiojo. Tai vedlys į anapusę. Darau prielaidą, kad kažkur giliai suvokė tai ir Granauskas.

Nepaisant gražios ir gyvos (kaimiškos) kalbos, Granausko kūrinys yra anachronistiškas ir nuviliantis. Represuojant nemalonius prisiminimus, bandoma ištraukti šviesą, įtikėti ir net įtikinti, kad seniau (t. y. prieš Nepriklausomybės atgavimą!) pasaulis buvo gražesnis, prasmingesnis ar net doresnis, nors išties gyventa ir kurta kalėjimo sąlygomis. Tai – kreivas veidrodis. Sovietinės kartos žodžiuose juntama nemaloni potekstė apie baimę, kad „reikės nebebūti“ ne tik gyviems, bet ir gyviems atmintyje. Skaitant nematomus tokių kūrinių posluoksnius galima labiau suprasti ne tik apie tai „ką jie mums padarė“, bet ir apie tai, ką mes padarėme sau.

 

Nuorodos:

Rimantas Kmita „Gyvenimo situacijos visą laiką yra nevienareikšmės“

Sonata Šulcė „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“

(Recenzija publikuota 2015 m. internetiniame leidinyje „Rankos“.)