Užmetus akį mugėn

knygu-muge-2016

Kaip jau minėjau, neatvyksiu į šiemetinę knygų mugę. Bet esu iš tų autorių, kurie mėgsta skaitytojų šurmulį aplink save, su malonumu dalina autografus, šnekučiuojasi, mojuoja pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kai buvau jaunesnė, šokdavau naktiniuose klubuose. Knygų mugė – naktinis klubas kitaip. Ir abiem atvejais nevartoju narkotikų, o apsvaigstu kapitaliai.

Ką pirkčiau šių metų mugėje? Prie kurių stendų stovėčiau ilgiau? Kokios naujienos man kristų į akį? Kad nesakytumėte, jog Lietuvoje knygų per daug ir neįmanoma atsirinkti, duosiu savo rekomendacijas, o jūs jau žinosite, ką su jomis daryti.

ferrante

Visų pirma – Elena Ferrante, pirmoji Neapolio keturtomio dalis „Nuostabioji draugė“ (vertė Ieva Mažeikaitė, išleido Alma littera). Nors jau perskaičiau daug Ferrantes knygų (angliškai), vis tiek stočiau į eilę ir nupirkčiau egzempliorių kuriai nors savo draugei ar draugui. Dar nesutikau žmogaus, kuris ant šito skaitinio nepakibtų ilgam.

 

 

 

 

 

neatplestas-laiskasTada – knyga, kurią paprašiau draugės nupirkti: Jean-Claude Mourlevat ir Anne-Laure Bondoux „Neatplėštas laiškas“. Vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Alma littera. Anotacijoje rašo: „Ši knyga – švelnus humoro ir jaudulio derinys, kuris pažadins jums norą dainuoti, rašyti elektroninius laiškus draugams, gerti žolelių arbatą, padaryti tvarką savo gyvenime, verkti, juoktis, tikėti ir šokti.“ Skaičiau tik pradžią (galima rasti čia), bet jau iškart matau, kad tai – elegantiška knyga rašytojams.

 

 

 

 

cicenaiteNa, ir kad jau esu prie Alma littera stendo, pasidomėčiau lietuviška šios leidyklos naujiena. Ne tik pasidomėčiau, bet ir pirkčiau, nes pažįstu autorę – ji gyvena Sidnėjuje. Akvilina Cicėnaitė. Nors ir kitas jos knygas skaito suaugusieji (ypač „Niujorko respubliką“), šiais metais – jos debiutas ne jaunų suaugusiųjų kategorijoje. Su „Tylos istorija“ galite susipažinti čia.

 

(Ilgiau prie šio leidybos giganto nestovėsiu, mane domina maži ir specifiniai leidėjai. Daug nesižvalgydama, einu tiesiai prie trijų, kuriuos įsiminiau iš praeitų metų mugės.)

 

 

 

rein-raudLeidykla Apostrofa.

Tai leidykla, turinti žmogišką veidą: Giedrę Kadžiulytę. Ji leidžia knygas tų autorių, kuriais tiki. Šios leidyklos autorių kūrybinį kelią seka specifinė auditorija, jų kūriniai tampa reiškiniais, juos mato ir įvertina literatūros ekspertai. Šiais metais Apostrofa išleido trečiąją išverstą estų rašytojo Reino Raudo knygą „Rekonstrukcija“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), bet, jei nesate skaitę Raudo, pradėkite nuo jo romano „Hektoras ir Bernardas“ – jį bruku visiems pažįstamiems, kuriems gali patikti idėjų romanas. Na, o jei ilgėliau pastoviniuosime prie Apostrofos stendo, gal ir dar kas širdin sušnibždės: imk mane. Sunku būtų atsispirti – juk knygos tikrai kokybiškos.

 

 

bataille-akisLeidykla Charibdė.

Šita leidykla man tokia tyli, keista, bet įdomi. Jų knygos atpažįstamos iš viršelių, o daugelio turinys – intelektualus. Pernai maloniai šnektelėjau su leidyklos… direktore turbūt. Nusipirkau kelias puikias verstines knygutes iš mažų knygučių serijos (norėjosi griebti visų po vieną) ir atradau lietuvių autorę, kuri rašo popsą: Moniką Budinaitę („Knyga ištrintu skyriumi“ ir „Kanifolijos dulkėse“). Perskaičiau. Galiu pagirti – ir leidyklą, ir autorę – už tikėjimą, galbūt ir pažadą, kad bus geriau (mums reikia kokybiško popso!). Charibdės stende reikia čiupti knygas – ypač jei su nuolaida – tokių autorių, kaip Margueritte Duras, Anais Nin, Simone de Beauvoir, Thomas Hardy, Julia Kristeva. Čia net skandalingoji Georgeso Bataille’o „Akies istorija“!

 

laikas-is-antru-ranku-gyvenimas-ant-socializmo-griuvesiu_mediumLeidykla Kitos knygos.

Prie šito stendo nesinori stovėti iš lauko pusės, nes viduje, bent jau pernai, buvo furšetas ir linksma kompanija. Net jeigu pamotų prisijungti prie stalo koks žavus pagyvenęs poetas, prieš tai lengvai nusiaubčiau jų stendą. Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“. Michelio Houellebecqo „Kovos lauko išplėtimas“ („Pasidavimą“ perskaičiau pernai). Giulia Enders „Žarnyno žavumynai“ (skaičiau angliškai – nupirkčiau kam nors dovanų). Naomi Klein. Judith Butler. Aušra Kaziliūnaitė. Tai čia vien naujienos, o kas seniau išleista… Kita vertus, Kitos knygos ėmė leisti ir tokius dalykus, kurie verčia gūžčioti pečiais arba apsimesti, kad jų nematai.

 

barnesVos nepasimiršo puiki knyga! Siūlau pasidomėti vertimu, jei neskaitote angliškai – naujausias Juliano Barneso romanas apie Šostakovičių „Laiko triukšmas“. Vertė Regina Chijenienė, išleido Baltos lankos (ištrauką skaitykite čia). Dar ši leidykla išleido ir Milano Kunderos naujausią (galbūt paskutinį) romaną „Nereikšmingumo šventė“, bet rekomenduočiau jį tik aistringiems Kunderos mylėtojams: sentimentali vertė.

 

 

 

 

Va, mane jau apėmė mugės karštinė! Jau ir to norisi, ir ano reikia nepamiršti…

Selektyvusis matymas, broliai ir seserys knygose, šioje mugėje labai praverčia. Nes visų knygų nenusipirksi ir juolab neperskaitysi. Gal todėl verta daryti pertraukas ir nulįsti į muzikos salę, kad ten garsai išplautų smegenis, trenktų per veidą, pažadintų iš isterijos. O ten jau netoli ir bukinistų salė: senos geros knygos už kainą, artimesnę tiems laikams, kai buvo litas. Ten gali pasijausti geresniu žmogumi, nes knygai, kaip kokiam katinui, suteiki dar vieną šansą, dar vieną gyvenimą.

Autoriams ir skaitytojams linkiu pasilinksminti, o blogeriams primenu, kad mano knygas galite atsiimti prie „Minties“ platintojų (ne leidyklos!) stendo. Apie akciją rašiau čia.

 

 

*Akcija* knygų mugės mainai

litexpo-akcija

Šiais metais neatvyksiu į Litexpo knygų mugę, bet būsiu neakivaizdžiai — knygomis. Siūlau mainus! Sandros Bernotaitės knyga — už atsiliepimą apie tą knygą jūsų bloge.

Pakaks parašyti, kaip gyvenote su mano knyga jos skaitymo laikotarpiu, pasidalinti tuo įspūdžiu internete ir atsiųsti man nuorodą (nebūtina, bet būtų malonu).

mintis-logo

KAIP GAUTI KNYGĄ

Vasario 23 d. (ketvirtad.)
Litexpo knygų mugėje, platintojų „Mintis“ stende 
rasti Indrę ir pasakyti jai slaptažodį: *amatas*

Vienam blogeriui — viena knyga.
Bus 3 knygos po 3 vienetus.

„Katė, kurios reikėjo“ 
„Dioniso barzda“ 
„Laisvojo rašymo elementai“

Litexpo.
Ketvirtadienis.
Mintis.
Indrė.
Amatas.

 

 

Jovarai #9: Katė ant šuns kilimėlio

louise-de-hem-de-zwarte-kat

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.

* * *

Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet… sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip.

Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną… Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.)

Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus… Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje.

Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva.

Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą.

Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio – šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“.

Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai.

Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“

Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą.

Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė.

Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“

Smagaus skaitymo!

Kito numerio tema – literatūra ir fotografija.

Jovarai 2017 žiema #9 : nuoroda.