Būti su savimi (buto šokis)

 

Ką dar veikiu, kai nerašau ir neskaitau? Šoku. Viena, bet ne vien sau, ir žmonėms. Nes vienas mokytojas teisingai pasakė: reikia dalintis šokiu. O dar pridūrė: solo šokis sustiprina dvasiškai.

Pati žinau: tai, ko labiausiai bijai, nustuminėji, greičiausiai tau yra labai reikalinga. Nerk. Šauk. Kad ir pro šalį. (Niekada nebūna pro šalį, jeigu žinai kryptį.) Bent žinosi, kad pabandei. Iš visų jėgų.

Jau šį šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje (Kęstučio g. 74A) vyks renginys JAPONIŠKAS SODAS. Dalyvauja AUROS festivalio garbės svečias Ito Takashi („Session House“, Tokijas, Japonija), Aurelijus Zykas (Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas). O prieš diskusiją Sandra Bernotaitė (šokanti rašytoja arba rašanti šokėja) pasidalins buto šokio improvizacija „Raibulių akmuo“ (15 min.). Renginys nemokamas. Vietų nedaug. Ateisite — tilpsite.

Viena moteris vakar man pasiskundė, kad dažniausiai nesupranta šokio spektaklių. Nustebau: o kam juos suprasti? Ak, taip, programėlėse prirašyta protingų dalykų, filosofinių svaičiojimų, intelektualių pagrindimų. Man jų nereikia. Net nebandau suprasti šokio. Šokį noriu pajusti. Ir visai gerai, jeigu stebėdama tai, kas vyksta scenoje, pajuntu krustelėjimą smegenyse ir imu galvoti. Kažką suprantu. Kažką atrandu. Tai būna puikūs šokio išgyvenimai, sėdint žiūrovų pusėje.

Na, o jeigu manęs nesujaudina ir nesukelia minčių, prašau bent netrukdyti man. Kartais patinka tiesiog sėdėti vienoje patalpoje su gražiais (dažniausiai) šokančiais kūnais, tarsi priešais judantį ekraną, matyti vaizdus, nuo kurių skiria mano pačios minčių debesis. Bent netrukdyti prašau. Žinoma, būna, kad pasirodymas visai neįkvepia, o atvirkščiai. Tada supykstu ir išeinu. Manau, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę išeiti iš pasirodymo, jeigu šis jam trukdo gyventi. Jokių mandagumų, kai tai liečia man vienintelio gyvenimo laiką!

Tai šitai ir norėčiau pasakyti žmonėms, kurie ateis pabūti su manimi tas penkiolika minučių Kamerinio teatro salėje. Aš ateisiu būti su jumis tokia, kokia esu. Graži ir baisi, jauna ir sena, vyras ir moteris, mirusi ir gyva.

Šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje. Raibulių akmuo.

Iki pasimatymo!

Sandra

 

Reklama
PaskelbtaBe kategorijos | Žymos:, , , | Komentarai įrašui Būti su savimi (buto šokis) yra išjungti

Ką rašau, kai nerašau

Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo “Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

Nenustokit skaityti, rašyti ir —

— iki greito!

Sandra

Ką daryti, jei nesirašo?

Rašyk, ką galvoji.

Rašyk taip, kaip kalbi.

Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

Rašyk tingėdama(s).

Rašyk labai blogai, labai negražiai.

Rašyk trumpai, bet kasdien.

Sustok.

Įsiklausyk į save.

Įkvėpimas ateina per pauzę.