Ego ruožas

ego ruozas

1.

Romanas yra šalutinis produktas. Kaip ir jogos gebėjimai – visų pirma į akis krentantys išoriniai gebėjimai – tėra šalutinis produktas. Pavyzdžiui, šiandien nesuvokiu, kodėl turėčiau gebėti suraityti kojas lotoso poza, stovėdama ant pečių. Tai neturi prasmės. Man. Dabar. Nes viduje man neaišku, kodėl joga, kas yra joga. Nuo pat pirmos pamokos mane mokė stovėti taisyklingai, bet nemokė jausti taisyklingai. Nemokė kvėpuoti, žiūrėti, nepaaiškino, kas yra joga, neišvertė į man suprantamą kalbą žodžių, kuriuos prieš kiekvieną užsiėmimą kartojame garsiai visi, kažkodėl sudėję prie krūtinės rankas. Kodėl? Kas? Ir tik po to, kai patyriau traumą – pasitempiau kojų raumenis, tiksliau, sausgysles – man paaiškino tai, kas buvo akivaizdu, bet ne man: joga nėra tempimo pratimai. Rimtai? Tai kodėl jūs mane tampėte ir liepėte tempti, kiek tik galiu? Kaip įdomu, būtent po mano traumos, kaip nugirdau, dėstytoja kitiems jogos studentams jau nebeleido taip tampytis, kaip man. Vėliau kita moteris irgi pasitempė tą pačią kojų dalį. Ir jai patarė gydytis tiap, kaip neva išsigydžiau aš: netempiant, o stengiantis sudaryti stiprią grandinę, įtempti raumenis ir stovėti pozoje labai stabiliai. Bet ta mano sužeista vieta taip ir liko jautri. Po Naujųjų, kai viena pati dariau pratimus po pertraukos, tos vietos vėl ėmė mausti. Iki šiol negaliu pasilenkti į priekį tiek daug, kiek galėdavau. Todėl logiška klausti savęs: o kas ta joga, kodėl būtent joga? Kuri vieta iš tiesų mane stabdo? Aišku, kad tai buvo ego uždegimas, gal iki šiol tebėra. Tas subinės ruožo skausmas – ego uždegimo metafora.

2.

Perskaičiau Elenos Ferrantes „The Days of Abandonment“ („Apleistosios dienos“). Stipru, grubu, žiauru, elegantiška. Vienų skyrybų akimirkos, valandos, mėnesiai. Taupiai parinktos detalės, metaforos – eilėraštukai, bet galingi tokie. Vyro burnoje atsiduria stiklo šukė – žmonos reakcijos į išdavystę išraiška; šuo įkrenta nebūtin pro įvykių tinklo akutę; dukra pasirodo apsirengusi motinos drabužiais, išsidažiusi, atrodo kaip maža kopija, moteris-nykštukas, moteris-išsigimėlė, kokias rodydavo cirke; tik viena stipri paralelė su praeitimi (iš to paties Neapolio): poverella, moteris, kuri nusižudė iš sielvarto, kai ją paliko vyras; delikataus kaimyno dovanėlės ant durų kilimėlio – priminimai apie save… Rašymo strategija (127 p.): „Norėdama rašyti gerai, turiu eiti tiesiai prie kiekvieno klausimo šerdies, išeiti iš mažesnės, saugesnės vietos. Eliminuoti paviršutiniškus dalykus. Susiaurinti lauką. Rašyti tiesą reiškia kalbėti iš motinos gimdos gelmių. Versk puslapį, Olga, vėl pradėk iš pradžių.“

Kai ne per seniausiai skundžiausi, kad nėra moters, kuri rašytų panašiai atvirai ir grubiai, kaip Knausgaardas, štai atsirado Ferrante (panašumą tarp jų pastebi ir kiti). Dar jie panašūs tuo, kad abu verstiniai, bet išpopuliarėjo ir anglakalbių aplinkoje (visi žino Ferrante, bet ne visi žino Knausgaardą – išbandžiau ant Katherinos, o jos šeima labai skaito knygas). Virginia Woolf gali džiaugtis – moterys jau rašo, kalba apie save tiesiai šviesiai. „Atsitūpiau už medžio, pasikėliau naktinius marškinius, nusišlapinau ir pašikau.“ Ir puiku, nes taip juk ir buvo. Ir įsiūtis dėl išdavystės tikras. Isterija – tikrąja to žodžio prasme, kai pyktis kyla iš gimdos, kai gimda siunta nevaldoma ar sunkiai suvaldoma… Bet isterija čia – gerąja prasme. Tokia isterija-na-ir-kas. Vidury knygos (o ji nedidelės apimties) kokie penki ar šeši skyriai, kai aprašomos kelios vienos dienos valandos, ir jas skaityti sunku emociškai. Bijai dėl visų veikėjų būklės, gyvybės… Bet atsitraukti nuo skaitymo irgi neįmanoma. Ir šita knygutė „page-turner“ – irgi gerąja prasme. Tiesiog rašoma šiuolaikiškai, suprantamai, greitai, netampant gumos. Juk eiles irgi greit skaitytum, nes trumpos, bet kiekvienos eilutės poveikis – smūgis. Taip ir su Ferrante.

Tik viena mane šiek tiek erzina: tas jos pareiškimas, kad yra anoniminė dėl to, kad literatūrai nesvarbūs vardai ir veidai. Nesąmonė, svarbūs. Visais laikais galėjo būti svarbūs, tik kai esi prisiskaičiusi klasikų, imi galvoti, kad jie visi nedarė PR’o. Tiesiog gyveni ne jų laikais… Kaip ten bebūtų, man atrodo labiau įtikima kita priežastis, dėl kurios Ferrante veido nematome: jos kilmės aplinka, Neapolis, kur visi vyrai muša moteris, mėto pro langą dukras, sūnūs siūlo tėvams į snukį, o motinos pažada dukras užmušti, jeigu jos neišvalys kambarių… Ar tokie žmonės suprastų, kodėl apie juos rašoma romanuose? Ir kas būtent apie juos rašoma? Ir kad tai meno kūriniai, kur save gali atpažinti iš detalių, tačiau tai nebūtinai esi tu, tavo personažas yra fikcija, ne dokumentika? Nemanau. Kol tie pesonažų prototipai gyvi, autorei geriau likti anonimiškai. Ir vardo pakeitimas nepadėtų. Negalima rodyti ir veido. Pavojinga tiesiog! Aš jos vietoje bijočiau, netgi jei taip. O ta poza, kad, oi, man nereikia viešumos ir apdovanojimų… nes visiems kitiems tik to ir tereikia… O paskui randi, kad išleistas (ir angliškai greit pasirodys) jos straipsnių ir interviu rinkinys – ten jau kalba ji pati apie save, tiesiogiai, kas, kad be tikrojo vardo.

Bet ir jos kūriniuose, ir jos pasisakymuose ji stoja tikra, ir net netrūksta tos fizionomijos. Ji tikresnė už kitus, tuos, kurių tik fizionomijas esu mačiusi ir apie apdovanojimus žinau, o skaityti netraukia. Beje, Ferrante dar man panaši į kitą italą – Alberto Moravia. Visai būtų smagu dabar paskaityti kokį Alberto romaniuką. Nors jis ten rašo fikciją, bet ji irgi skamba kaip labai autobiografiška. Gal skirtumas tas, kad jo personažai ne visada rašytojai (bet dažnai menininkai), o Ferrantes veikėjos, gali būti, tos pačios profesijos, kaip ir ji gyvenime. Nesivargina mėtyti pėdų, vis tiek viskas iš gyvenimo. Knausgaardas iš jų visgi radikaliausias: nesivargino net keisti vardų. Bet Norvegijoje mažai kas peiliais grasina. Tik teismais (jo giminės taip ir padarė).

Iš esmės, po pirmojo malonaus šoko, galiu pasakyti, kad visgi matau, kokiais siūlais susiūti Ferrantes kūriniai, nėra taip, kad šaukčiau: „Genialu! Net nesuprantu, kaip jai tai pavyksta! Kaip ji taip sukūrė!“ – ne, suprantu, matau, atpažįstu. Bet tai nepalengvina reikalo. Jis paprastas suvokti, bet sunkus atlikti. Receptukas: rašyk savo tiesą, tiesiai šviesiai, nemeluok sau, bet visų pirma – pažink save. O tai yra viso gyvenimo uždavinys…

3.

Ką tik buvo atėjęs – atidariau duris, nes rytoj išvažiuojam, gali būti, kad vyrui neša svarbius siuntinukus, apie kuriuos nežinau – Unicef ar panašios organizacijos aukų rinkėjas, tamsaus gymio, gal arabas, gal indas, rodo man Sirijos žemėlapį, pasakiau jam iškart, kad mes iš principo neduodam aukų pinigais, jis paklausė, ar aš apskritai žinau, kad Sirijoje vyksta karas (vėl parodė žemėlapį), atsakiau, kad puikiai žinau, aš iš Europos (kažkodėl man pasirodė, kad tai susiję – mano žinios apie pasaulį išsamesnės, nes esu europietė, nes karas liečia Europą labiau, negu Australiją?), tada pajutau, kad turiu pridurti keistą sakinį: „Mes duodame aukas kitaip.“ Pamačiau vaikino veide atsileidžiant įtampą. Jis pakartojo mano žodžius su palengvėjimu: „A, jūs duodate aukas kitaip, ok.“ Ir atsiprašė manęs, o aš atsiprašiau jo ir uždariau duris, o jis išėjo pro vartelius.

Hm, galvoju. Kodėl staiga jam taip svarbu, kad aš duočiau aukas bent jau kokia kita forma? O kokia forma aš duodu aukas? Jis turbūt negali nė įsivaizduoti. Mano aukų forma? Aš stengiuosi padėti žmonėms, kurie yra arti manęs, tiems, kuriuos pažįstu, tiems, kuriuos sutinku. Stengiuosi remti tuos, kuriems reikia mano paramos. Ir mažų mažiausiai jiems reikia piniginės paramos… Ar tai nėra auka, parama, geras darbas? Aš nepažįstu viso pasaulio nuskriaustųjų. Man jų gaila, taip. Galbūt vaikinas pabūgo mano šaltos širdies? Ak, kaip galima negailėti Sirijos aukų – juk ten moterys, vaikai, seneliai, o dabar ir vakariečiai daktarai, nes sprogdina ir ligonines… Visa tai aš žinau, stebiu kas vakarą per žinias, manęs tai negąsdina, žiūriu atviromis akimis, ir man visuomet gaila, tačiau…

Esu kaip tas valstietis, kuris augindamas veršiuką labai jį myli, tačiau atiduoda skerdikui. Ir tiedu dalykai – nesavanaudiška meilė ir savanaudiškas veiksmas – puikiai tiek valstiečio, tiek ir mano viduje dera. Nes jeigu nebūčiau savanaudė, dabar pat turėčiau skristi iškart į kokias šimtą vietų, ir numirti už žmones, kurie kenčia. Tačiau taip nedarau. Ir net pinigų neduodu – ne, ne tiems nuskriaustiesiems, o kitiems – vakariečiams, kurie gaus vakarietišką algą už tai, kad padeda nuskriaustiesiems, (kartais) rizikuodami savo gyvybe. Nors gyvybės neišpirksi jokia alga, jokiomis aukomis, kas tie pinigai… O aukų rinkėjai prašo pinigų. Šitas šiandieninis rinkėjas buvo kažkuo nuostabus, nes jam iš manęs labiau, nei mano pinigų, reikėjo mano užuojautos.

4.

Pradėjau rinkti negatyvius lietuvių pasisakymus apie pasaulį, nes jie simptomiški, tik dar neįvardinu ligos. Štai vienas: „Pasaulyje, kurį vis garsiau ir nykiau užpildo masinio džiugesio, lūkesčių išsipildymo, sėkmės ir lyderystės tuštuma, asmeninės moralės kainos klausimas įgauna ypatingą reikšmę.“ (Aušra Maldeikienė). Kitas: „Kai pasaulis taip greitai keičiasi, kai sunkiai randame minutę tiesiog mąstyti ar ilsėtis, savaime kyla klausimas – o kas toliau? Skaityti „Iliustruotą mokslą“ kartais egzotiškiau negu Heinleino ar Asimovo mokslinę fantastiką. Jau įmanoma beveik be pašalinio poveikio priauginti visą koją, į akį įdėti keturmatę erdvę rodantį lęšį, o kur dar „Google“ išmanieji akiniai ar įdagai į CNS, spartinantys smegenų veiklą ir darantys žmogų protingesnį… Rodos, terminatoriai greit bus tarp mūsų.“ (Doxa.lt)

5.

Houellebecqo romanas „Pasidavimas“ – didelio įdpūdžio nepadarė, bet tvarkingas, tikslus minties išvedimas. Gal nenustebino, nes mintį jau visi išanalizavo, o pats kūrinys – nieko naujo, autoriaus stiliuje. Stebėtinai mažai sekso scenų, bet jeigu jau yra – tikslios ir tiesmukos. Ironiškos – taip pat: „jaučiausi tarsi būčiau nemirtingas“ (p. 103) – sekso metu čia taip. Kaip visada puikus! Ironija neužsižaidžiama. Gamtos aprašymai – vėl konkretūs, labiau iš meteorologų pusės. Kas naujesnio (jeigu) – maisto aprašymai. Komiška paralelė tarp maisto ir politikos: pagrindinis veikėjas nusprendžia trauktis į Prancūzijos pietvakarius, kur tradicinis patiekalas antienos confit – „o antienos confit man atrodo sunkiai suderinama su pilietiniu karu“ (p. 121). Knygos maketavimas, kaip visada, išpūstas, bet šįkart negaliu kaltinti lietuvių leidėjų (Kitos knygos), nes australai irgi išpūtė, kiek galėdami, tik pasirinko didinti ne ilgį ir plotį, o šriftą, kas man yra nepakeliama. Lietuviai sukvadratino formatą, padidino paraštes ir tarpus tarp eilučių – skaitėsi gerai, tik per greitai verčiau puslapius. Idiotams tai gali patikti – tegu mano, kad jiems tai lengva knyga!

Skaitydama vis galvojau apie vieną lietuvių apžvalgininką, kuriam šitoje knygoje užkliuvo „netikroviškos sekso scenos“ tarp keturiasdešimt ketverių metų „susiraukšlėjusio senio“ (mano simpatiškam vyrui šiuo metu 41!!!) ir dvidešimt trejų metų merginos. Taip pat jį siutino „autoriaus noras demonstruoti savo išsilavinimą“ – pasipuikuoti prieš skaitytoją, kuris nežino Hiuismanso. Na, aš irgi jo nežinojau, bet manęs tai neglumino – juolab, kad po šitos knygos skaitymo jaučiuosi apie jį šį bei tą sužinojusi. Turbūt tai viena iš priežasčių, dėl kurios ignoramusas net perskaitęs protingą knygą išlieka ignoramusu: jo protas užsidaro iš baimės ką nors sužinoti. Keikiame ir juokiamės iš to, ko nepažįstame ar nežinome, nes taip smagiau, labai pasistengęs gali net pajusti proto tuštumos palaimą, ir tai maloniau, negu bijoti, kad pažinsi ar sužinosi, ir tai tave pakeis. Todėl ir sakoma „ignorance is bliss“.

Apie politines knygos peripetijas… Na, kaip visada gali siusti feministės, bet man moterų pozicijos pavaizdavimas pasirodė tikroviškas: kiek tų tikrųjų feminisčių esu sutikusi? Daugiausia teoretinės oportunistės – vis dar tokios pat akmens amžiaus bobos, tik gavusios dėmesio ir valdžios. Moterys per amžius siekė valdyti vyrus, ir gudresnėms visuomet sekėsi (kad ir viešai nusilenkiant vyrams). Beje, šitos pusės vargšas Houellebecqas net neliečia – įklimptų, o gal jau yra įklimpęs. Nekalba apie tai, kad pasaulį išties valdo vaginos… Ypač jeigu jomis disponuojama tarsi valiuta (romane universiteto dėstytojai sutinka atsiversti į islamo religiją, nes už tai duos vieną ar kelias žmonas – vaginos paslaugas gaus net ir tie, kurie gamtoje liktų neprasitęsę). Argi ne ironija? Argi ne vyriška saviironija? Net nesvarbu, ar autorius ją suvokia, ar tik rašo tai, ką jaučia. Tai juokinga – aš skaičiau ir šypsojausi. Ir tai gerai parašyta. Daugiau iš romano nereikalaujama. Revoliucijas, perversmus, pilietinius karus sukelia daug mažesnės apimties tekstai, kaip teisingai pastebėjo Houellebecqas. (Sergėkimės ne romanų – eilėraščių!)

6.

Net kyla klausimas (vėl), kas tas idiotizmas, kodėl visi aplink atrodo esą idiotai; pagal aforizmą: tuomet verta pasitikrinti ir savo protą. Seniau manydavau, kad laikydama visus idiotais pati tampi nevisprote. Dabar, deja, manau kitaip: jei visi aplinkiniai atrodo esą idiotai, tai tu pati esi idiotė, jeigu esi tarp jų. Kodėl esu tarp jų? Jie mane traukia ar aš juos traukiu?

7.

Vakar Kew sankryžoje, beje, mes davėme pinigų (du dolerius) kažkokiam gatvės artistui, kuris per raudoną šviesą prie perėjos rodė pantomimą, apsimetinėjo, kad jo lagaminas kabo ore (aš irgi taip moku). R. ėmė juoktis, jis buvo geros nuotaikos, nes ką tik iš mechaniko atsiėmė puikiai subalansuotus dviračio ratus. Pro langą davėm tam artistui – panašus į italą – monetų, nors mano galvoje suskambėjo priminimas: „Aš neduodu aukų pinigais“. Bet aš ir nedaviau, R. davė. Išties, tie aukų rinkėjai tuo ir paperka, kad imi galvoti: „Ką čia, tik du doleriai, tos monetos mėtosi mano kišenėje, man nieko nereiškia, o jam – tai daug.“ Ir ne narkomanas, atrodo, kaip pastebėjo R. (jam tai svarbu?). Pridūrė: „Tai labai gražiai iliustruoja tikrą artistų paskirtį – linksminti pertraukėlėse.“ (Kada nors gal ir man teks taip šokti sankryžose?) Tas žmogus mus tikrai pralinksmino. Duodam pinigus už emocijas…

8.

Stilius, kurio ir toliau turėčiau vengti (vienos skaitytojos įsivaizdavimas, kaip turėčiau atrodyti): „Juk paskutinę minutę turi įbėgti šiek tiek uždususi, charizmatiška, įspūdingos išvaizdos, žalių akių, temperamentingo charakterio, malonaus veido, vilkinti egzotiškus, tobulai krentančius australiškus drabužius, amerikietiškai besišypsanti moteris, plačiu koalos mostu ir dosnia širdimi apglėbianti auditoriją.“ Deja! Visiškai neatitikau: „Iliuzijos subliuško akimirksniu ir tapo nejauku. Iš buvusios tokios artimos ir suprantamos staiga ji tapo svetima ir kėlė baimę. Visiškai nenorėjau, kad ji mane pažintų (nors niekada nematė) ir užkalbintų (baimė – visai nelogiškas dalykas). Tik vis dar buvo įdomu, ką ji pasakys ir kokį naują įspūdį apie ją ir jos mintis parsinešiu.“ O paskui, ką bedaryčiau, ką besakyčiau, viskas buvo blogai: „Paskaita buvo trumpa ir padrika. Sugėriau visus žodžius kaip kempinė, nes puikiai žinojau, ko atėjau, todėl išgirdau ir keletą naudingų dalykų, bet kitiems taip nepasisekė – išėjo murmėdami.“ Visgi naudos pati gavo: „O svarbiausia mintis, kurią parsinešiau iš paskaitos – susimąsčiau dar kartą, kodėl aš tai noriu daryti.“ Tarp kitko, po šitos paskaitos, per keturias knygų mugės dienas, buvo nupirkta maždaug tiek knygų, kiek žiūrovų buvo toje salytėje… Beje, tobula „rašytoja su įvaizdžiu“ tai skaitytojai yra Audronė Urbonaitė! Tai kaip ir viskas gerai. Džiaugiuosi, kad ta pati nepatenkinta ir pasibaisėjusi manimi skaitytoja gavo iš manęs nemokamą konsultaciją apie rašymą ir parašė išsamią ir emocingą recenziją apie „Dioniso barzdą“ – kuria irgi baisėjosi, bet visgi įspūdžius parašė. Ją toji knyga paveikė, nežiūrint to, kad nemėgstama autorė, nežiūrint to, kad ne jos intelektui parašyta, nežiūrint visko. Jėzusmarija, vadinasi, stipriai rašau. O kad prieš auditoriją prastai atrodau… Įkyrus balselis mano galvoje ir tai yra sakęs ne sykį. Tik mieliau klausau kitų astiliepimų – teigiamų. Viena mergina po paskaitos pasakė: „Jūs esat kieta!“ Po kitos paskaitos išgirdau: „Niekada nesikeisk, visada būk tokia nuoširdi ir paprasta.“ Nors tą klausytoją irgi apstulbino neatitikęs iliuzijų mano įvaizdis. Jo tobula rašytoja turėjo būti su kostiumėliu, griežta ir šalta, kaip tikra rašymo mokytoja braižyti schemas ant lentos. Dar vienas stiliukas, kurio, laimei, išvengiu be pastangų. Ir taip toliau. Na, nesu aš meinstrymo „ideali autorė“, bet ir meinstrymas nėra mano „ideali auditorija“ – kaip malonu išgirsti, kad mes abipusiai nekenčiam. Nu, bet – „plačiu koalos mostu“!

9.

Tada sugalvojau taip: po dešimties metų, kai manęs paklaus, kaip čia taip išeina, kad kūrėte tiek laiko, parašėte ir išleidote dešimt stiprių romanų, tačiau apie jus niekas nežino? — aš gudriai prisimerksiu ir atsakysiu: „Kodėl gi. Mane gerai žino tam tikruose ratuose.“ (Čia kai klausiama priimant į darbą: „Kur matote save po dešimties metų?“)