Tag Archives: vardai

Ar smagi bus kelionė?

Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.

Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?

Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos “kitokios” aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.

Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis “nuo Kinto kalno”.

Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje “Gaisras” veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia “garsi, žymi”. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios “angeliškos” žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra “jokia” lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?

Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas “keistų” vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).

Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai

Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/

Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.

Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.

Ką tai reiškia “dvelkiantis lietuviškumu”? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka “maloniai nuobodžiauti” skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.

Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…

Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.

Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į “naująją realybę”. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo “King Kongas” (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją “Doctor Zhivago” (“Daktaras Živago”) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.

Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė “plokščia” – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.

Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.

Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir “užsimeta” ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.

*Įterpta vėliau (2012-02-03).


Mūsų vardų istorija

Vienas iš mano pamėgtų žaidimų yra „Išversk angliškas pavardes“. Taip atradau aktorių, kurio pavardė yra Narvas (Nicolas Cage), dainininką Joną Grynąjį (Johnny Cash), prezidentą Jurgį Krūmą (George Bush) ir t. t. Taigi, skambios angliškos pavardės kartais turi aštrias arba juokingas reikšmes, ir rašytojai jų anaiptol nevengia.

Kadaise rašiau apie tai, kaip parinkti personažams vardus (Spanguolytė plagijuoja Kazį Bradūną). Įrašas nelabai išsamus: tik pamąstymai apie tai, kad nevalia savo veikėjus krikštyti atmestinai. Mano giliu įsitikinimu, didelė klaida yra ir nepaprastų, negirdėtų vardų suteikimas… Jeigu personažas neišvystytas, stebuklingas vardas neišgelbės. 

Geriau pamąsčius ir paieškojus, personažo vardu galima nemažai pasakyti ir apie personažą, ir apie kūrinio stilių. Juk daugumos mūsų vardų šaknyse yra ką nors konkretaus reiškiantis žodis. 

Tikiuosi, minčių suteiks ištrauka iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“:

mohsen-rastani-babyte

MŪSŲ ASMENVARDŽIAI IR VIETOVARDŽIAI

(I dalis: Asmenvardžiai)

(…)

Iš pradžių žmogus teturėjo vieną pavadinimą, nelyginant kaip vieną medį nuo kito skiriame vienu vardu: ąžuolą nuo liepos, beržą nuo alksnio ir pan. Todėl pvz. XIV a. dokumentuose randame lietuvius pasirašinėjant vienais asmens vardais: Dirkstelis, Eitutis, Daukšas, Ragelis, Pamplys ir t. t. (1390 m.).

Ypač padaugėjus gyventojų, tuo pačiu vardu atsirado daugiau žmonių, vienu vardu jau nebegalima buvo išsiversti. Ypač kai teko tiksliau užrašyti gyventoją kokiuose kariuomenės, teismo sąrašuose ar kitokiuose dokumentuose. Tada prie turimojo asmens pavadinimo teko pridurti dar vieną ar daugiau pavadinimų, vardų, paaiškinimų. Todėl XV a. randame užrašyta: Minigaudas Vangsčio brolis, Minigaila Gaudručio sūnus nuo Viduklės ir t. t. (1406 m.).

Kai lietuviai pasikrikštijo, netrukus ir atsirado šiandieninė asmens pavadinimo tvarka: krikšto vardas ir pavardė. Iš pradžių dar lyg gretaverčiais eina krikšto vardas ir senasis asmens pavadinimas, pvz. Mikolojus kitaip Minigaila (Michael alias Minigailo; čia pirmasis vardas yra krikštavardis, antrasis – senovinis lietuvių asmens pavadinimas). Vėliau abu pavadinimai greta imami rašyti be paaiškinamojo žodžio „kitaip“ ir pan. Todėl jau XV a. pradžioje matome lietuvius rašantis šiandieniškai: Mikolojus Byliminas, Jonas Gostautas, Vaisymas Doneikavičius ir t. t. (1413 m.). Tačiau vienavardžių (vienu asmens pavadinimu) lietuvių pasitaiko dar ir XVII a. dokumentuose, o šiap privačiame gyvenime, žinoma, ir dar vėliau. Apskritai lietuvių pavardės nusistojo XVII–XVIII a. Bet moterys dar XVII a. vienais krikštavardžiais terašomos; o jei rašomos su pavardėmis, tai ir be šių dienų moteriškų priesagų (Katerina Skreivė, Marijona Raudė).

Pavardė, antrasis asmens pavadinimas, atsirado įvairiais keliais. Neretai sūnus buvo vadinamas savo vardu, tam tikru būdu pridedant dar tėvo vardą. Kaip pvz. pono vaikas vadinasi ponaitis, taip tėvo Gedimino vaikas Gediminaitis, o jei tas vaikas buvo pakrikštytas Jonu, tai visas jo asmens pavadinimas buvo dabar Jonas Gediminaitis; jei sūnus Gailius, o tėvas Jotvilas, tai sūnaus pavardė buvo Jotvilaitis (vardu ir pavarde jis vadinosi Gailius Jotvilaitis) ir t. t. Tokių pavardžių randame pvz. XVI a. dokumentuose. Tam tikslui vartotos ir priesagos -onis (Šimkus Jakūbonis), -ūnas (Povilas Maciūnas), -ėnas, -inas, -ulis, -elis ir kt. (Jonėnas, Jonynas, Matulis, Kalvelis…).

Neretai buvo patogu žmogui pavardę praminti iš jo kilimo, gyvenamosios vietos. Kas gyveno kalne, liko pramintas Kalniškiu, kas pakalnėje – Pakalniškiu, Pakalniu; kas miške – Miškiniu, o kas lauko gale – Laugaliu (iš Laukagalys) ir t. t. Vieta arba gentinę kilmę gali reikšti pavardės: Žemaitis, Kuršas, Latvys (Latvėnas, Latvynas), Vokietaitis, Švobas, Dauguvietis, Maksvytis (iš Makskva = Maskva) ir t. t.

Lygiai ir amatas tiko žmonėms skirti vienam nuo kito. Taip iš amato yra gavę pavardes Kalveliai, Račiai, Kašdailiai (kašdailis yra kašių dirbėjas), Kriaučiūnai (iš lenk. krawiec = kriaučius „siuvėjas“), Kubiliai, Katiliai, Kurpiuvaičiai ir kt.

Daug pavardžių yra atsiradusių iš pravardžiavimų. Dėl tam tikrų asmens dvasinių ar fizinių ypatybių vienas žmogus buvo lengvai atskiriamas nuo kito, dėl kai kurių būdingų žymių ir pajuokiamas. Ilgainiui tas pravardžiavimas, pajuokimas tam asmeniui prilipo, liko pravarde, o pagaliau virto pavarde. Ypač taip atsitiko, kai pavardės liko paveldimos. Todėl iš pradžių koks plonų, išdžiūvusių kojų žmogus buvo pramintas Sauskoju; bet vėliau šis pavadinimas, paveldėtas to žmogaus vaikų ar vaikų vaikų, nustojo pajuokiamosios reikšmės ir virto to žmogaus įpėdiniams, vaikaičiams tikra pavarde. Iš pravardžiavimų yra kilusios ir šios pavardės: Didžiulis, Trumpa, Šleivys, Kuprys, Variakojis, Rūsteika ir t. t.

Čia priklauso ir šeimos bei visuomenės santvarką žyminčios pavardės: Tėvelis, Dėdinas, Preikšas, Užkuraitis, Ūkininkas, Bajoras (Bajorinas, Bajoriūnas…), Vyskupaitis ir kt. Taip pat gyvulinės bei paukštinės: Katinas, Vilkas, Paršaitis, Šarka, Čiurlys, Karvelis ir t. t. Gyvas pavardėse ir margasis augalų pasaulis: Aržuolaitis, Liepa, Serbenta, Dobilas, Kvietinskas…

Iš visų lietuvių pavardžių ypač išsiskiria dvikamienės senovinės pavardės, tokios kaip: By-tautas, But-rimas, Dau-kantas, Ei-noras, Kant-rimas, Mant-vilas, Tar-vydas, Maž-vydas, Žos-tautas ir t. t. Joms būdinga ta ypatybė, kad jų kamienai gali būti sukeičiami vietomis: Mant-vilas: Vil-mantas, Gin-tautas: Taut-ginas, Taut-vydas: Vy-tautas (iš Vyd-tautas), Kant-rimas: Rim-kantas (vėliau Rin-kantas) ir t. t. Tos pavardės yra paveldėtos iš žilos senovės. Jos paprastai yra turėjusios taurią, kilnią reikšmę, nors šiandien daug kur ta reikšmė yra jau išblėsusi, nebesuvaikoma. Šios rūšies dvikamienės pavardės mums yra bendros su senovės indų, graikų, slavų, germanų bei kitų indoeuropiečių tautų pavardėmis. (…)

(dalies pabaiga)


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.