Taip netikėtai gavau darbo. Beveik normalaus. Keturias 10-15 valandų pamainas atidirbau statiste labai populiarioje australiečių TV komedijoje „Kath&Kim“ su britų žvaigžde Richardu E. Grantu. Sekinantis darbas. Aš rimtai.
Filmavimo dieną visuomet naudinga su savimi turėti bent vieną knygą. Dabar kaip tik skaitau Erico Berne’o „Games People Play“ (žmonių santykių psichologija), išleista 1964 m. (Penguin books), bet vis dar aktuali, taigi nešiojausi ją, skaičiau ir čia pat stebėjau gyvus pavyzdžius.
Paliktas be priežiūros maždaug 50-ies burnų būrys sukelia tokį triukšmą, kad skaityti nėra lengva. Leisdami (ar žudydami) laiką, žmonės žaidžia žaidimus, kuriuos galima pavadinti ir tiesiog plepesiais tema: Psichologas, Ar žinai, kaip?, Kiek kainuoja?, Ar esi buvęs (ten ir ten)?, Automobiliai, Pirkiniai, Virtuvė, Vaikų auginimas, Kuriai agentūrai priklausai?, Kai mus filmavo (ten ir ten) ir Ką ta kino komanda sau mano? Specifinė daugiakultūrinei statistų grupei – Iš kur tavo akcentas? ir t.t.
Tik šįkart suvokiau Psichologo žaidimo populiarumą ir svarbą. Gali būti, kad filmavimuose žmonės atsiveria, pasakoja apie savo, šeimos ir draugų problemas todėl, kad tą patį žmogų retai sutiksi dar kartą. Tai tarsi tranzuojant – išsipasakojai, palengvėjo, viso gero. Nors man jau taip atsitinka, kad sutinku tuos pačius žmones.
Kai sykį po priešpiečių teko laukti tris valandas, viena statistų grupė ėmė žaisti žaidimą, kuris jau tiesiog žaidimas, o ne plepesys: Papasakok apie save ką nors gėdingo. Aš su jais nežaidžiau ir net pagalvojau: o ką gi aš galėčiau papasakoti? – nežinau. (Deja, šiandien jau žinau.)
Paskutinė filmavimo pamaina užsitęsė netgi iki dešimtos vakaro (nuo šešių ryto), bet aš negalėjau likti iki galo, nes su vyru ėjome į svarbiausią Melburno tarptautinio menų festivalio įvykį – Berlyno Schaubühne teatro spektaklį „Hedda Gabler“ (pagal Ibseno dramą, režisierius Thomas Ostermeieris). Per daug aš jo laukiau ir per daug kainavo bilietai, kad pasiaukočiau TV komedijai…
Ibseno pjesė, parašyta 1980-aisiais, žinoma, buvo pakoreguota pagal šiuos laikus. Scenovaizdis – ultramodernus, malonus akiai ir žadinantis vaizduotę. Tokio seniai pasiilgau. Ypač vaikščiodama po pigius Fringe festivalio pasirodymus, kur viskas atrodo gan skurdžiai ir dažnai ne dėl lėšų stygiaus…
Ar pasikeitė „postapokaliptinio“ maištininko Ostermeierio stilius? (Mat jis „atėjo į valdžią“ Schaubühne 1999 m. ir padarė įtaką, manau, visai Europos režisierių kartai.) Vien jau ką kalba medžiagos pasirinkimas – Ibsenas! Teatre, kur įprasta taškytis seilėmis ir kraujais?!
Ostermeierio „Hedda Gabler“ – tikrai subtili, lakoniška psichologinė drama, kurią pajunti labai arti. Pilna teatro salė (australiečiai tikrai ne dažnai užpildo visas parterio ir balkonų vietas) aikčiojo ir prunkščiojo sutartinai ir pasirinktinai – pagal subtitrus arba vokišką originalą. Scenoje vėlgi buvo žaidžiami Erico Berne’o aprašyti žaidimai. Tik šįkart ne iš skyrelio Laiko praleidimas, o Gyvenimo žaidimai - skaudūs ir netgi mirtini.
Heddą vaidinusi aktorė, kaip prieš spektaklį iš scenos pranešė prodiuseris, persišaldė ir todėl kalbėjo į prisegtą prie skruosto mikrofoną, kai tuo tarpu visi kiti žiūrovus bandė pasiekti gyvu garsu. Kai kada aktorė užsikosėdavo. Kalbėjo tyliai ir man atrodė tarsi stebėčiau generalinę repeticiją, kur reikia vaidinti „puse kojos“, kad dar liktų jėgų premjerai. Tai suteikė Heddai papildomo žavesio – pavargusi, aptingusi, turinti vienintelį talentą – gebėjimą nuobodžiauti – moteris steriliuose, madinguose, bet šaltuose namuose su stiklais, kuriuos norisi ne tik apšaudyti, bet ir susprogdinti.
Itin maloniai nustebau, scenoje atpažinusi savo mėgstamą aktorių Larsą Eidingerį (žr. šio straipsnio nuotrauką viršuje). Mačiau jį tik viename filme („Alle Anderen“, rež. Maren Ade), ir jau noriu matyti visur. Dabar žinau, kad jo CV jau yra Hamleto rolė. Tokia tipiškai vokiška – su seilėmis ir kraujais…
Man šiek tiek užkliuvo tai, kad „Hedda Gabler“ aktoriai nesusilaikė nepaspaudę publikos juoko mygtukų, tai yra juokinę vien dėl juoko. Tarsi be to būtų nuobodu ar žiūrovai kažko nesuprastų? Tokie paspaudimai šiek tiek sumenkino dramos tragizmą. Bet taip jau būna su tais aktoriais. (Be to – gal ir sąmoningai to siekta?)
Kai imdavo suktis stiklinis scenovaizdis su video ekranais ant sienų, atrodydavo, kad stebiu filmą, o gal reklamą… Ir tai buvo taip gerai! Viskas taip „į tašką“ ir taip skoninga, kad nepajutau, kaip prabėgo beveik trys valandos, o juk buvau tragiškai pavargusi (kaip, beje, ir mano vyras). Šalia manęs vis aikčiojo ir dūsavo pagyvenusi žiūrovė (pagyvenusių žiūrovų Australijoje daugiausia), kuri po visko kreipėsi į mane patvirtinimo: Juk buvo puiku, argi ne? O taip, plojome tol, kol į sceną nusilenkti išėjo senokai nesiskutęs, scenos darbininko kelnes vilkintis režisierius.
Tai, ko nebūčiau pamačiusi, jei gyvenčiau Lietuvoje, nors Vokietija tikrai arti, pamačiau čia. Tikiuosi, nepasirodysiu jums snobė, kaip kad pasirodžiau savo feministei maištininkei draugei, kuri pareiškė, kad išgirdusi, jog spektaklį „Hedda Gabler“ rodys pasaulinio garso teatras, tyčia neis žiūrėti, nes tai mainstream’as. Taip jai ir reikia, tegul už vieno bilieto kainą ir toliau perka po dešimt pigių cirko pasirodymų! Betgi man matyti pasikeitusio, išaugusio iš paaugliško maišto ir radusio maištą kitame lygmenyje, Schaubühne repertuaro dalelytę, yra nuostabu. Man tai gyvoji teatro istorija, apie kurią teoriškai, studijuodama Akademijoje, deja, nedaug sužinojau.
Ir apie Heddą, kaip personažą, iki šiol nedaug žinojau, netgi kadaise mačiusi Gintaro Varno pastatymą su Jūrate Onaityte pagrindiniame vaidmenyje. Na, tai buvo tipiškas lietuviškas ekspresionizmas su aštriu simbolizmo padažu, kurio jau senokai nebegaliu nuryti… Mėgstu teatrą, kuriame aktoriai be reikalo nekelia balso.
Praeityje buvo daug diskusijų apie teatro vaidmenį, konflikto meną nekonfliktiniais visuotinio sutarimo laikais. Jei dabar konfliktai sugrįžta ir pučia šaltesnis vėjas, tai teatras turi ateitį. Savo taip vadinamaisiais post-dramatiniais laikais galiausiai mes ir vėl prikeliame dramą.
(iš Thomo Ostermeierio interviu Frankfurter Rundschau)
Kaip ir būna pažiūrėjus gerą šiuolaikinę klasikos interpretaciją, dabar internete susiradau Ibseno originalą (aišku, tik anglų kalba), nes norisi patikrinti – nejau taip ir buvo, tas pats tekstas, bet kiti laikai – ir tai taip tikroviška, tarsi parašyta vakar.
