Vėl atsiverčiau tą sovietinę nuo šiukšlyno išgelbėtą knygą „Interviu su rašytojais” ir susiradau Juozą Baltušį. Apie jo knygą „Sakmė apie Juzą” prisiminiau, kai mintyse ėmiau rinktis, kokią gerą lietuvišką knygą norėčiau pakomentuoti artimiausiu metu (deja, greit nebus, jos dar reiks ieškoti bibliotekoje). Baltušis gyveno, švelniai tariant, sudėtingais laikais, todėl ir apie jo talentą kalbėti nėra paprasta. Tiksliau, kaip ir aišku: talentingas, daug gero parašęs. Bet pala: gero ar blogo? Ir čia prasideda mintys ne apie literatūrą, o apie politiką. Juk Baltušis ne baltas buvo – raudonas…

Šiose interviu ištraukose leidau likti lojalumo sovietams prieskoniui. Jau pačioje pradžioje Baltušis atidavė duoklę: „Paprastai kalbant, visiškai neįsivaizduoju savęs, kaip literatūros darbininko, be tarybinės santvarkos ir be viso to, ką ji atnešė mano tautai. Šitaip berods galėtų pasakyti ir daugelis tūkstančių mano vienmečių, gyvenusių buržuazijos valdomoje Lietuvoje taip, kaip gyvenau aš, ir tiktai tarybinės santvarkos dėka suradusių savo tikrąją vietą gyvenime. Be visa kita, ši santvarka davė man gyvybiškai svarbų akstiną dirbti literatūros darbą, į kurį savo jaunystėje, atvirai pasakius, buvau benumojąs ranka.”

Pilname interviu panašių „pasažų” dar daugiau, bet man buvo svarbiau, ką Baltušis sakė apie profesiją, amatą. Nes turėjo, ką pasakyti. Ir su daug kuo sutinku. Ar tai, kad jis buvo sovietinio laikmečio meistras, sumenkina jo patikimumą? Man – ne. Tik reikia atsirinkti, kuo tikėti. O geriausia – išvis netikėti, tik užsikabinti už jo minčių ir mąstyti savaip. Pasinaudoti žmogaus patirtimi.

Neradau, kur įterpti vieną paguodžiantį sakinį, išimtą iš ilgo Baltušio pasisakymo apie darbą su redaktoriumi, kurio čia viso įkelti nenorėjau. Bet štai tas sakinys: „Mes, literatūros darbininkai, su mažomis išimtimis, žinome gimtąją kalbą, kuria rašome, jaučiame – būtent jaučiame! – nepalyginti stipriau, negu mokame jos gramatikos taisykles.” Visa kita, ką atrinkau jūsų dėmesiui, čia:

* * *

„Kūrybinės virtuvės” paslapčių neturiu, tad ir atskleisti jų negaliu. Buvau savamokslis, toks ir likau. Literatūros teorija ir kiti geri dalykai man – neįkandamas riešutas. Nemoku planuoti savo kūrinių iš anksto. Nemoku rengti faktinės medžiagos, naudotis žinių šaltiniais, sisteminti, apibendrinti. Pajutęs kūrinį susiformavus galvoj, sėdu ir rašau. Tai ir viskas.

Rašyti niekada nebuvo lengva. Visą laiką teko mokytis šito darbo. Pradėdamas naują kūrinį, visada jausdavausi tarytum iki jo nebūčiau parašęs nė vienos eilutės. (…) Teko, beje, ne tik mokytis, bet ir sugaišti nemažai laiko įtikinėjant patį save, kad vis dėlto kažką sugebi, valdai žodį, ko gera, dar kai ką parašysi, pagaliau privalai rašyti. Ne visada, deja, šitai pasisekdavo. O be pasitikėjimo savimi, kaip žinoma, joks darbas negali sektis.

Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo.

Esu laimingas, kai išgirstu skaitytojus sakant, jog mano kūrinius nesunku skaityti. O dar laimingesnis, kad jie nežino, kiek kaštuoja toks skaitymo lengvumas. Šito, beje, jie nė neprivalo žinoti.

(…) Nelaikau savęs rašytoju profesionalu, tiktai mėgėju. Apskritai rašytojų profesionalų tikra to žodžio rpasme mūsuose tiktai vienas kitas. Ir tai natūralu. Meistrams išaugti per siauras mūsų tematinis diapazonas. Nedaugelis tepajėgia pralaužti šituos rėmus.

Beje, dabar Lietuvoje rašytoju profesionalu vadina kiekvieną, kas literatūriniu darbu pelno sau pragyvenimą. Manau, nėra būtinumo aiškinto tokios pažiūros juokingumą. Mūsų sąlygomis pelnytis iš literatūros visiškai nesudėtinga. Tačiau tai nieko bendra neturi su rašytojo profesionalo sąvoka. Norėčiau vien pridurti, kad tokia pažiūra ne tiktai juokinga, bet ir pavojinga literatūrai.

Kūrinys gimsta ne prie rašomojo stalo. Taip bent man atrodo. Jis bręsta rašytojo sąmonėje. Iš daugelio literatūros darbininkų girdėjau, kad toks brendimas itin intensyviai vyksta kelionėje, rymant vagone prie lango, arba iš mašinos stebint aplinką. Tada galvoje susiklosto ištisi epizodai, pinasi siužetas, plėtojasi dialogai. (…) Vienumos valandos rašytojui būtinos kaip vanduo ir oras. Taigi visame kūrinio gimimo procese darbas prie stalo užima mažiausiai laiko.

Vis dėlto rašyti reikia kasdien. Bent pavartyti, ką parašei vakar ar užvakar. Be šito praleista diena yra žingsnis, jeigu ne šuolis, atgal. O tokie „šuoliai” brangiai kaštuoja: tenka ilgai laužtis iki vietos, kurią jau buvai pasiekęs.

Rašyti geriausiai sekasi rytais, kai visi aplinkui miega. Paprastai dirbu nuo šeštos ryto. Žiemą – nuo pusės septynių. Ateityje teks kelti darbo pradžią į ankstyvesnį ryto metą. Dirbti daug įdomiau, negu miegoti.

Apie rašytojų ir poetų įkvėpimą nemažai girdėjau, skaičiau knygose. Deja, pačiam niekad neteko ką nors panašaus išgyventi. Geriausius puslapius parašiau kuo nors susižavėjęs. Be šito – nėra žvilgėjimo. Labai abejoju, kad tokį stovį būtų galima apibendrinti kokiais dėsningumais.

„Kūrybinis apsnūdimas” aplanko dažniau, negu jo pasiilgstu. Ir daug ilgesniam laikui, negu norėčiau. Kartais ligi metų, net dviejų. Čia turbūt ne kas kita, o tas pats „užsikirtimas”. Ir vaistai tie patys – palauk arba imkis kito darbo. Sielvartavimas, blaškymasis, žvilgčiojimas į pasą – nieko gero neduoda. Reikia paimti save į rankas. Gyvenime apskritai reikia laiku paimti save į rankas.

(…) Be sąlygiškumo, man atrodo, nebūtų nė meno tikra to žodžio prasme. Visas klausimas, kiek ir kokiu tikslu panaudojamas sąlygiškumas. Jeigu jis peržengia sveiko proto ribas, kliudo skaitytojui suprasti, ką rašytojas sako ir ką nori pasakyti, tai kam reikalinga tokia forma ir toks kūrinys? Rašome, kuriame darbo liaudžiai, o ne saujelei nuobodžiaujančių gurmanų. (…) Visur ir visada reikia saiko. Ir sąžinės. Be sąžinės sąlygiškumo forma labai lengvai gali pavirsti priemone užmaskuoti autoriaus kūrybinį bejėgiškumą. Tokių faktų mūsų literatūroje yra buvę tiek ir tiek.

(…) Puikus mano literatūrinis mokytojas Kazys Boruta jau po pirmo pasikalbėjimo pavadino mane pasakorium, liepė atidžiai skaityti lietuvių klasikų raštus, o dar atidžiau įsiklausyti į gyvąją žmonių kalbą. (…) Įsiminiau šitai visam gyvenimui. Klasikų skaitymas dažnai primena man darbą, kartais nelabai ir lengvą. Bendravimas su gyvais žmonėmis, kai aplink tave skyla neišenkamo liaudies humoro žiežirbos, iš lėto, tarytum tarp kitko, tariami nuostabiausio raiškumo palyginimai, sodriausi priežodžiai, aštriausių briaunų ir tuo pat metu stulbinančio gilumo potekstės posakiai, toks bendravimas man visada šventė, didelė ir šviesi, atverianti ne vien gyvosios kalbos lobius, bet ir pašnekovų sielos niuansus. (…) Suprantama, nevengiu ir žodymų. Jie labai naudingi pasitikslinti. (…)

Rašydamas apie kalbą negalvoju. Ji liejasi pati. Lieka tiktai žiūrėti, kad išsilietų imliausi, didžiausią minties, emocijų ir spalvų krūvį pakelią žodžiai. Dialogus rašau, išeidamas iš personažų charakterio, kitaip tarus, leidžiu personažams kalbėti savo ir tiktai savo žodžiais bei intonacijomis. Niekur taip neatsiskleidžia personažų charakteris, jų dvasinė būsena, kaip dialoge. Todėl bet koks bandymas primesti jiems savo valią, diktuoti savo išmonę, neišvengiamai veda į dialogo falšą: visi pradeda kalbėti vienu balsu – autoriaus balsu. O tai nebe dialogas, vien marionetėmis paskirstytų diktatoriaus minčių kartojimas. Taigi ir nebe literatūra. (…)

(…) Iki šiol galvojau, jog kūryba ne kas kita, kaip bendravimo su savo tautos forma. Tiksliau, viena bendravimo formų. Jeigu turi ką pasakyti savo tautai ir jauti pareigą pasakyti, tai pasakyk, ir padaryk tai kūrybiniu žodžiu. Štai, mano manymu, ir viskas.

Beje, kūryba laikau ir rašytojo tylėjimą tada, kai šis neturi ko pasakyti. Taip jis tausoja žmonių nervus. Taigi padeda gyventi. O padėti žmonėms gyventi – visų mūsų pareiga.

(…) Nesu visiškai patenkintas nė vienu savo kūriniu. Bet kurį jų šiandien rašyčiau kitaip. Žmonių paveikslais taip pat ne visais džiaugiuosi. Ne visi man nusisekę. Anaiptol! O kas gi myli nenusisekusį darbą? (…) Herojų, dėl kurių vėliau tektų graužtis ar apgailestauti, lyg ir nepraspruko. Gal ir klystu, bet visi man buvo reikalingi. Net ir nedorieji, net ir vadinamieji „neigiamieji”. Tarp kitko, pastaruosius buvo smagiau vaizduoti. Jie spalvingesni. Tai sena tiesa, ligi šiol niekieno viešai nepripažinta, bet ir niekieno nepaneigiama. „Neigiamieji” jau pačiu savo egzistavimu padeda išryškinti „teigiamus” personažų charakterius. Kaipgi neįsileisti tokių naudingų padarų į savo knygas?

(…) Bendravimą su skaitytojais, taigi su gyvais žmonėmis, labai branginu, laikau gyvybiškai būtinu. Jis ne tik neišblaško, neatitraukia nuo darbo, priešingai, padeda susikaupti, giliau susimąstyti, o svarbiausia – leidžia pajusti, kuo iš tikrųjų gyvena žmonės, ko jie laukia iš rašytojų. Kitaip tariant, padeda tiksliau užčiuopti tikrąjį gyvenimo pulsą. O literatūros darbininkui šitai būtina. Net ir rašančiam praeities temomis. Mano galva, pirmiausia rašančiam praeities temomis, juoba nepažindamas dabarties, teisingai nenušviesi praeities. (…) Man, savamoksliui, [bendravimo su skaitytojais mokykla] didesnė už knygų skaitymą, paskaitas ir kitus dalykus, laikomus labai reikalingais rašytojams. Beje, ir savo atsakomybę skaitytojams, tautai ir istorijai nepalyginti giliau suvoki būtent glaudžiai bendraudamas su savo amžininkais.

(…) Tuo pačiu metu, kaip ir Levas Tolstojus, gyveno ir rašė Anastasija Verbickaja, jos romanas „Laimės žiedai” buvo išleistas keleriopai didesniu tiražu, negu tobuliausias didžiojo rusų literatūros genijaus kūrinys „Ana Karenina”; autorė daug kartų džiaugėsi ano meto spaudoje, kad jos raštus skaito visi, pradedant grafais ir baigiant darbininkais; o kas šiandien bent vardą prisimena tos vargšės Anastasijos? Nebent literatūros tyrinėtojai, bet ir tie – su šypsena atlaidžia. Vargas rašytojui, kuris supranta populiarumą kaip tikrą kūrybos pripažinimą. Juoba lemiamą žodį čia visada taria laikas, visas pasaulio vertybes, taigi ir literatūrą, išbandąs tokia ugnimi, kokios negali įkurti žmogus su visomis savo aukštakrosnėmis. Tokį bandymą nuostabiai išlaikė didis mūsų dainius Kristijonas Donelaitis, neturėjęs laimės savo akimis pamatyti išleistą „Metų” poemą, nesulaukęs šlovės ir populiarumo tarp skaitytojų. (…)

Pastaruoju metu vis labiau ryškėja neįtikėtinas faktas: mūsų respublikoje knygų daugiau perkama, negu skaitoma. Ko vertas rašytojų populiarumas tokių faktų akivaizdoje?

(…) Gyvenime ne taip retai susiduriame su gana graudžiu reiškiniu: atkakliausiu darbu įvaldė žmogus kūrybos paslaptis, perprato literatūros teoriją, visas gramatikos taisykles, rašo knygą, paskui randa būdų išleisti ją, ir štai knyga yra, o literatūros fakto – nėra. (…) Matyt, tariamoji rašytojo šlovė vilioja žmones, ypač jaunus, karštai svajojančius „pasidaryti rašytoju”. Deja, visi jie anksčiau ar vėliau suvokia savo darbo beprasmiškumą, pasijunta karčiai nusivylę, išgyvena tikrą tragediją, kartais net palūžta. Rašytoju reikia gimti – toks gyvenimo dėsnis.

Ir antras, toks pat neatšaukiamas, dėsnis: vien tiktai gimti rašytoju – tai dar ne viskas, reikia ugdyti, plėtoti, tobulinti įgimtus literatūrinius duomenis. O šito pasiekti galima tiktai atkakliu ir sistemingu darbu. Nešlifuojamas talentas rūdiją, nyksta, užgęsta. Su giliu kartėliu tenka matyti, kaip vienas ar kitas jaunas žmogus, išleidęs pirmąją, kartais ir antrąją savo kūrybos knygą, literatūrinės kritikos pagirtas, skaitytojų šiltai priimtas, išpuiksta, apsiramina, užsidaro siaurame draugų būrelyje, ištisus vakarus praleidinėja kavinių dūmuose, tuščiuose plepaluose, rašo vis mažiau, vis nerūpestingiau, abejingiau, pagaliau visai pritilsta. Ir eina metai po metų, tirpsta brangiausios kūrybinio darbo valandos, o tiek gera lietuvių literatūrai žadėjęs jaunas ir tiktai talentingas žmogus išradinėja tūkstančius priežasčių, kurios, girdi, „sukliudė” jam dirbti, kurti, sulaukti pripažinimo (…)

Yra ir tokių tragedijų. Ir nė viena jų ne lengvesnė už tas, kurios kyla pasišovus įtemptu darbu įvaldyti „kūrybos paslaptis”, neturint duomenų literatūrinei kūrybai. Jų reikia išvengti, šitų tragedijų. Ir jų galima išvengti. Pagrindinė priemonė: gerai įsisamoninti, kad kiekviena profesija ir kiekvienas darbas, jeigu tik jis sąžiningai dirbamas, yra vertas ne mažesnės pagarbos, kaip rašytojo darbas. Tad, renkantis profesiją, būtina gerai pasitikrinti, kuriai jų turi aiškiausius duomenis, nė vienai neteikiant iš anksto pirmenybės. Ir toliau: sykį įsitikinai turįs duomenų literatūros darbui – užmiršk, kas yra poilsis, gyvenimo malonumai, vadinama rašytojo garbė, nes tau nebepriklauso tavo gyvenimas, o tu pats visam gyvenimui priklausai literatūrai, ir tiktai jai, niekam kitam.

(…) Man atrodo, pagrindinė literatūrinio darbo sėkmės sąlyga – rašytojo asmenybės klausimas. Nebekalbu, kad rašytojas privalo būti aukščiausios kultūros, stipriai užgrūdintos valios, taurios širdies, drąsių užmojų žmogus. Jis privalo būti pirmiausia subrendęs idėjiškai, pačios pažangiausios pasaulyje ir tiksliai iškristalizuotos pasaulėžvalgos žmogus.

Klausinėta 1975-1980, iš knygos „Interviu su rašytojais”, išleista „Vagoje” (Vilnius, 1980).