Norėjau pasidalinti su jumis šokio išgyvenimais. Gal pastebėjote, kad domiuosi japoniškuoju Butoh. Tačiau tai ne vienintelis stilius, kurį bandau įvaldyti. Ir šiaip neįsivaizduoju, kad galėčiau apsistoti ties vienu. Man svarbiau yra tiesiog šokti, nesvarbu kur, kokiu stiliumi. Judėti ir džiaugtis savo kūno laisve. Ypač tai tapo svarbu nuo to laiko, kai rimtai nutūpiau rašyti. Mano kūnas turi gauti atsvaros smegenims!

Taip ir pasakiau iš Egipto kilusiai Hilal šokio kūrėjai Suraya’i Hilal, kurios seminarą lankiau praeitą savaitgalį. Trypiau ir kračiausi nuo penktadienio iki sekmadienio (suskaičiavau, kad gryno šokio buvo koks dešimt valandų). Tie „gentiniai” šokiai negali būti pasisavinti vien egiptiečių – juk visų mūsų protėviai kadaise gyveno gentimis ir šokdami trypė. Žemė ir ugnis – tai aktualu ir lietuvių tradiciniam šokiui.

Kaip bebūtų keista, paaiškėjo, kad aš šoku bene geriau už Hilal grupės senbuves australietes. Taip pat puikiai jautė šokio džiaugsmą ir pirmą kartą į panašų užsiėmimą patekusi vyresnio amžiaus moteris, kuri niekaip nesugebėjo pamėgdžioti teisingų šokio žingsnelių, tačiau paprašyta improvizuoti pagal muziką, tučtuojau nėrė į garsą ir ekstazę. Tikra palaima buvo ją stebėti. Seminaro pabaigoje mes jau šokome drauge. Taip pat užmezgiau kontaktą su moterimi (berods, graike), grojusia arabišku būgnu. Kažkas svarbiau už teisingus šokio žingsnelius kartais praleidžiama.

Ugnis pilve, o gal žemės pojūtis po kojomis? Kartais galvoju, kad atsakymas dar paprastesnis, bet dėl savo paprastumo gali pasirodyti vulgarus: tos moterys, kurios niekaip nesugeba judėti iš klubų, man neatrodo seksualios. Taigi klausimas: ar jums patinka seksas? Jeigu patinka seksas, tai turbūt patinka ir šokis su ugnimi pilve. Tikra ugnimi, nesuvaidinta. Išvis, tokio dalyko nesuvaidinsi, nors bandoma. (Tiesa, ta pagyvenusi moteris irgi nešoko seksualiai, ji jau sena, ji šoko ilgesį.)

Panašiuose seminaruose visuomet gali tikėtis patekti į tikrą tautų mišrainę, ir tai labai praturtina patirtį. Taipogi džiaugiuosi, kad atvyksta dėstyti įvairių tautų profesionalai. Juk egiptietišką šokį smagiausia mokytis iš egiptietės, o japonišką – iš japonės. Užtat kai aš pati dėstau šokį, stengiuosi pabrėžti, kad mano pamokos – tai lietuviško šokio pamokos. Tiesiog mano kuriama (pamažu, pamažu) sistema yra įtakota visų ir visko, o apjungta manęs pačios.

Panašiai išgirdau ir kalbant du žymius choreografus, šiuo metu kuriančius Europoje. Į Melburno festivalį atvykę Williamas Forsythe’as ir Akramas Khanas susitiko po valandą trukusiuose atviruose interviu radijui.

Šiuolaikinio baleto sąvoką praplėtęs choreografas Forstythe’as kilęs iš Amerikos (nors protėviai – iš Austrijos), gyvena Vokietijoje. Jis šiuo metu yra įkūręs savo šokio trupę (Forsythe Company), kurios spektaklį „I Don’t Believe In Outer Space” atvežė į festivalį. Deja, pats choreografas man pasirodė įdomesnis už spektaklį. Nežinia, gal dėl to, kad interviu buvo ryte, o spektaklis – tą patį vakarą, ir aš kažko tikėjausi. Purkštavau sau viena, kad man neįdomu matyti scenoje „bajerius”, kuriuos aš pati jau atradau 2000-aisiais metais, kurdama šokio spektaklį „Va Bank” – negi nuo to laiko niekas nepajudėjo? Kita vertus, Forsythe’o trupė tikrai susišokusi ir gyva, o jis pats kiekvieno spektaklio metu leidžia muziką ir koreguoja ritmą, t.y. dalyvauja spektaklyje kaip nematomas didžėjus.

Įdomu tai, kad Forsythe’as pradėjo šokti baletą (ir paraleliai studijavo Martos Graham sistemą) tik nuo aštuoniolikos metų, o iki tol šoko bet ką, vienu metu net Go-Go naktiniam klube. Yra sulaukęs komplimentų, kad judina užpakalį kaip tikras afrikietis. Ir savo šokėjus jis drąsina ne tik judėti repetuojant, bet ir eiti į naktinius klubus – tiesiog šokti savo džiaugsmui. Savo trupės narius jis renkasi pagal kūno kompetenciją, ir mano, kad jos negali sugadinti jokia „kita” šokio forma (o to ypač bijo klasikinio baleto artistai). Pavyzdžiui, jo trupėje yra breikerių, du fiziko profesiją turintys šokėjai.

Forsythe’as nelaiko savo trupėje snobų. Visi jo šokėjai yra pasiruošę bandyti bet kokias kvailas, beprotiškas idėjas. Jie neapsiriboja vien klasika. Šokti galima ir pagal popsą, tekstą (spektaklyje jie varijavo dainos „I Will Survive” tekstą iki absurdo) ar pagal kino scenarijus (parodijavo Davido Lyncho filmą). Forsythe’as pasikliauja atsitiktinumais, o svarbiausia šokėjo savybe laiko virtuoziškumą – kokybišką dėmesį darbui. Profesionalų susikaupimą į tai, kas vyksta čia ir dabar.

Kitas choreografas – Akramas Khanas – kilęs iš Indijos, o tiksliau – bangladešietis, tačiau gimęs ir gyvena Londone. Jo interviu vyko visai kitokioje atmosferoje. Tik tuomet pajutau, koks išsiblaškęs buvo Forsythe’as, kaip jis pataikavo publikai, koks buvo neramus. Khanas atrodė kaip švarus, gilus ežeras. Žurnalistė tik paliesdavo jo paviršių ir jis nuraibuliuodavo. Atsakymai sklandūs, tikslūs. Jeigu jaučia, kad kažką pradėjo sakyti ne taip, kaip norėtų, sustoja, pasitaiso ir pasako teisingai.

Khano spektaklį „Vertical Road” matėm pernai, o šiemet atvežto solo „Desh” nežiūrėsiu (negali gi visko lankyti, o ir bilietai brangūs – apie šimtą dolerių žmogui). Pernai metų spektaklis buvo vienas geriausių renginių festivalyje (man). Tam, kad nepraleistume jo, pabėgome iš vyro draugo vestuvių puotos (ir nesigailėjom!). Tai, kad Khanas nuo ankstyvos vaikystės pradėjo šokti indų klasikinį Kathak šokį, o tik sulaukęs pilnametystės ėmė mokytis moderno, daro jį unikaliu šiuolaikinio šokio scenoje.

Tačiau ir vėl ne forma, ne stiliai svarbiausia. Šis choreografas atsineša savo asmeninę istoriją ir šokdamas siekia pasakoti. Jis teigia, kad abstraktumas tai irgi konkretumas, tik abstrakcijoje svarbu tampa ne tai, kas pavaizduota, o tai, kas palikta už rėmo, ko atsisakyta. Jo pavyzdys: solo spektaklis „Desh” kalba apie jo tėvą, o tėvo reakcija į tai buvo tokia, kad jis nieko nepasakė. Tačiau ir ignoravimas yra reakcija. Lygiai taip pat, mano Khanas, neįmanoma yra šokant apsimesti objektu, kaip tai savo šokėjams liepdavo Merce’as Cunninghamas. Objektu gali būti tik daiktas, o ne žmogus. Tačiau net ir daiktas, į kurį žiūrime, tampa gyvas, nes žmogus į jį suprojektuoja savo jausmus…

Kathak šokamas Šiaurės Indijoje ir savyje apjungia indų mitologiją, pasakojimus (storytelling), sudėtingą ritmiką, flamenką primenančius žingsnius ir daug sukinių, primenančių dervišų šokį. Paklaustas, ar jis sujungia Kathak su šiuolaikiniu šokiu, Khanas atsakė, kad nenorėtų vartoti žodžio „sujungia”, labiau tiktų „sujaukia”, jį domina sujaukta kūno būsena (confused state of body).

Savo karjeros eigoje spėjęs pabendrauti su skulptorium Anishu Kapooru, kompozitorium Steve’u Reichu, šokėja Sylvie Guillem, aktore Juliette Binoche, choreografavęs Kylie Minogue koncertą, ir netgi šokėjų pasirodymą Londono olimpinių žaidynių atidarymui, Khanas atrodo labai kuklus žmogus. „Repeticijų pradžioje aš būnu labai demoktariškas, o po tam tikro laiko tampu diktatorium,” – juokiasi jis. Jo trys artimiausi žmonės yra patys žiauriausi kritikai. Jis nevadina savęs guru, nes guru yra tas, kuris kišasi į asmeninį žmogaus gyvenimą, o jam tai nepatinka. Khanas norėtų save vadinti patyrusiu patarėju – mentor.

Važiuodamas Londono taksi į repeticiją stadione, Khanas prisipažino taksistui, kad yra šokėjas. Kokio šokio? Šiuolaikinio. Taksistas atsakė: „A, tai tas šokis, kurio nesuprasi.” Khanas pagalvojo, kad taip neturėtų būti. Net jeigu šiuolaikinis šokis yra gan uždaras ir tarsi skirtas vien išrinktiesiems, kurie vieni jį ir tesupranta, o jeigu tavo šokį supranta žiūrovai, tai kolegos ir kritikai raukosi. „Noriu, kad mano šokius suprastų taksistas.”

Khanas nesustato šokėjams žingsnių, sako, kad kuo vyresnis daraisi, tuo mažiau rūpi pademonstruoti savo techniką, o bandymus įsprausti jį patį į kokio nors šokio rėmus, sistemą, atmeta, nes nelaiko savęs nei Kathak, nei moderno šokėju: „Aš dirbu iš vidaus”.

Pasiklausai tokių žmonių ir ramus eini toliau dirbti savo darbo, ieškoti savo šokio, kuris prasideda ne nuo sistemų, o kažkur giliai, ten, kur dega ir šaukiasi iškrovos.