Vėlų vakarą užsikabinom žiūrėti dokumentinį filmą apie eutanaziją. Australų rašytojas, gyvenantis Anglijoje (Terry Pratchet) susirgo Alzheimeriu. Jis norėtų pasirinkti mirties datą pats, kol dar gali. Man pasirodė, kad jis domisi tuo ir turėdamas omenyje, kad pavyks geras dokumentinis filmas. O jo jaunasis asistentas tikrai nuoširdžiai piktinasi eutanazija. Pratchetas sakė, kad Alzheimeris iš jo atims galimybę rašyti, o tuomet tai reikštų, kad jis nenori ir gyventi. Gal ir tikrai jam taip yra, bet tai kažkaip, na, egoistiška. Vėl reikia sau primiinti, kad iš kitų negali reikalauti heroiškumo. Tačiau gėrėtis juo kituose galima. Štai astrofizikas Stephenas Hawkingas sėdi vežimėlyje jau tiek dešimčių metų, maitinamas per šiaudelį, judindamas tik antakius, o vis tiek sugeba rašyti mokslinius darbus apie kosmoso tvarką… Tiek dešimtmečių jam kiti valo užpakalį, o jis nenusižudo todėl, kad jo gyvenimas neteko orumo. Ir išvis, kas tas orumas? Turbūt kiekvienas supranta skirtingai.
* * *
Nuėjau į Novą pažiūrėti Leos Caraxo paskutinį filmą „Holy Motors”. Purvo ir bjaurasties estetika, super. Caraxo esu mačiusi tik „Bad Blood”, ir tai buvo labai seniai, gal prieš penkiolika metų. (Tada jis dar buvo su Juliette Binoche, buvo vedęs ją.) Tą „Holy Motors” rodė per Melburno kino festivalį, bet negavau bilieto, kadangi visi buvo išpirkti. O vakar mažytėje kino salėje sėdėjau… viena. Prieš filmą pasirodęs užrašas – išjunkite mobilaus telefono garsą, pagalvokite apie kitus žiūrovus – man buvo juokingas, nes, na, gerai, pagalvojau apie kitus žiūrovus ir… kur jie? Už sienos rodė kažkokį blokbasterį, šaudė ir gaudė, grojo žemus garsus. Tokiu metu filmus žiūri tik pensininkai ir menininkai (trečiadienis, po dviejų dvidešimt). Pirmi filmo kadrai: kino salė, pilna žiūrovų. Taip išėjo, kad jie visi sėdėjo priešais mane ekrane. O aš savo pusėje, viena visoje salėje. Tai kas į ką žiūri? Kieno persvara? Žinoma, kad jie visi žiūri į mane. Aš esu aktorė jiems. (Nors metafora tai, jėzusmarija, kokia atsibodusi.) Paskui paaiškėjo, kad pats režisierius suvaidino sapnuojantį personažą (save). Toks bergmaniškas gestas. Gal ir nebūtina tokių dalykų aiškinti, na, kad filmas yra sapnas. Nes visi filmai yra sapnai, savaime aišku. Paskui tame filme ėjo vienas sapnas po kito. Man patiko (ir tuo kada nors pasinaudosiu) ta sapnų logika. Išties pinasi kažkas pažįstamo iš realaus gyvenimo su fantazija, absurdu, nesąmone. Tada gimsta (arbe ne) dar viena reikšmė. Su tom sapnų metaforom visada aiškiausia tik pačiam sapnuojančiajam. Ką aš žinau, kas ten pas jį galvoje darosi. Filmo gale dedikacija su fotografija – ir tai mane papiktino – kam dedikacijai fotografija? – tam, kad visi pamatytų, kad tavo moteris žiauriai graži? Paskui ta moteris, paaiškėjo, – Katerina Golubeva, buvusi Šarūno Barto žmona. Na, čia jau intriga. Jai buvo kirilica parašyta: Katia, – tebe. Didelės pelenų spalvos akys, erelės nosis. Grįžusi namo internete susiradau jos kitų nuotraukų. Tokia graži, trapi mergaitė suaugo į stambią ruskę. Ta nosis tapo malka vidury veido. Akys nebe tokios ir didelės, tik vis dar pelenų spalvos. Už savo vyrą Caraxą visa galva aukštesnė. O Caraxas, vaje, tikra Šarūno Barto kopija! Galiausiai radau kitą – paskutinį – dalyką. Tapo nebejuokinga, net šiek tiek nesmagu, kad taip kvailai analizavau jos išvaizdą. Mat Katerina, būdama 44 metų, mirė. Sakoma tik tiek – mirė. Tragiškai. Neatskleidžiamos priežastys. Tenka spėlioti. Bartas, Caraxas, tos suicidinės akys… Degtinė, narkotikai? Ir filme fatališką moterį suvaidinusi Kylie Minogue (irgi to paties amžiaus) nušoka nuo stogo. Replika? Vyrui papasakojau apie šią istoriją ir pridūriau: manau, čia ir vėl kaltas Dostojevskis. Katerina paliko našlaičiais tris vaikus. Vienas nuo ruso – gyvena Rusijoje, vienas nuo lietuvio – gyvena Lietuvoje, vienas nuo prancūzo – gyvena Prancūzijoje. Enigma. Norėčiau pamatyti filmą, kur jinai ką nors kalba. Sakoma, viena seksualiausių rusų aktorių. Seksualiausia, kai tyli. Kas per moters tipas, kuris tyli, žiūri, myli, gimdo ir žudosi? Fatališka moteris neturi pasenti. Kažką reikia daryti. Bent jau nušokti. Tai va.
Prieš kelias dienas viešojo transporto priemonėse vėl ėmė vykti įdomūs dalykai. Viena mergina šeštadienį ryte traukinyje pasisuko į langą nusičiaudėti, tačiau ne tik nusičiaudėjo, bet ir… apsivėmė. Tykštelėjo. Ant manęs keli lašai irgi nukrito. Kvapelis… Visi aplinkui pasimetė, mergina – irgi. Aš kaip tik, ironiškai, skaičiau knygą apie etiką (Singerį), apie tai, kaip delfinai gelbėja vienas kitą arba skęstančius žmones. Apie gyvūnų nesavanaudiškumą. Ir štai aš, devintą ryto sėdžiu su knyga rankose traukinyje šiek tiek apvemta ir nežinau, ką daryti. Nes niekas nieko nedaro. Ne, visi daro, netgi tas tylus ingoravimas yra reakcija. Apsimesti, kad nieko nebuvo. Juk matome, kad merginai viskas daugmaž gerai, nekrenta ir nesipurto. Vakar gėrė arba vartojo. Tą turbūt galvoja visi. Ir už tai jos negaila. Jai turėtų (galėtų) būti gėda, bet ji gal tebeapsvaigusi, nes tik sėdi ir dairosi, apsiglėbusi save rankomis, o po minutės net ima drebėti. Ant jos smakro kažkas prikibę. Vaikinas nuo priešingos sėdynės atsistoja ir ištiesia jai popierinių servetėlių paketą. Bet pagyvenusi kinų porelė, sėdėjusi visai priešais, tyliai atsistojo ir išėjo sėdėti kitur. Aplink merginą tapo tuščia, nes ir šalia sėdėjusi kita mergina pabėgo. Visi pasitraukė. Pagaliau vėmalai juk dvokia. Gerai, kad veikia ventiliacija. Gerai, kad veikia gerai. Richmonde mergina atsistojo ir išlipo. Netoli jos vietos atsisėdo kita, ką tik įlipusi mergina, bet niekas jai nepasakė, kad nesisėsk, čia privemta. Po minutės pati pastebės ir pasitrauks. Taip, taip ir būna visiems, toks tas gyvenimas mieste. Žmonių daug, jie arti, kartais įvyksta visokie panašūs atsitikimai, bet mes nelabai žinome, kaip elgtis, ar mes galime padėti vienas kitam, ar tai bus palaikyta nemandagiu įsikišimu? O gal taps spektakliu – tikrai taps – nes visi žiūrės ir vertins. O gal, jeigu bent vienas kažką padarytų, visi imtųsi veiksmo? Kaip tas vaikinas (beje, arabiško gymio), kuris ištiesė nosines. Aš nebuvau tokia žmogiška, kaip jis. Esu dar toliau nuo delfinų solidarumo. Bet iš šitos istorijos kažką išsinešiu. Klausimus. Ar darysiu kitaip kitą kartą? Kartais elgiuosi labiau humaniškai, priklauso nuo nuotaikos. Bet ar tai gerai? Kodėl aš esu tik stebėtoja? Ar todėl, kad esu imigrantė ir čia ne mano šalis?
* * *
Šiąnakt sapnavau aktoriaus košmarą: žinau, kad vaidinsime kažkurią Šekspyro pjesę, lyg ir „Hamletą”, gal netgi vaidinu patį Hamletą – tikrai, vyrą – nes susišukuoju plaukus, apsirengiu, žiūriu į save veidrodyje ir galvoju: matai, kaip visgi įmanoma paslėpti savo lytį, persikūnyti. Žinau, kad tame pačiame spektaklyje vaidins ir kursiokas A. Tačiau problema: jis yra išmokęs savo tekstą, o aš – ne. „Aš užkulisiuose būsiu padėjęs lapelį su scenų sąrašu, iš to galėsi suprasti, kas vyksta,” – ramina A., bet manęs tai neguodžia. Juk aš nežinau, ką reikia kalbėti tose scenose. Sakysiu bet ką, improvizuosiu, blefuosiu, galvoju. Bet taip gėda – juk paprasčiausiai neišmokau teksto. Esu visiškai neprofesionali. Iki spektaklio vaidinimo pradžios sapnas, laimei, spėjo pasibaigti.
Kai kurie gyvenimo stebuklai: traukinyje vienas žmogus staiga ėmė skaityti knygą garsiai – prancūziškai. Ir taip skaniai jis skaitė – ne per garsiai, sau po nosimi, tačiau atrodė, kad jam būtina skaityti balsiai. Taip, kaip Viduramžiais skaitydavo vienuoliai. Tikras skaitymas (vis dar?) yra balsus. Stebėjau kitų žmonių reakcijas. Jie iš pradžių suklusdavo, kas tai per garsas, o paskui pastebėdavo, iš kur jis sklinda. Tas skaitantis žmogus buvo pensijinio amžiaus, su lazdele, basomis įsispyręs sandalus. Knygos pavadinimo neįžvelgiau, tačiau neatrodė panašus į bestselerį. Kartais nugirsdavau pažįstamus prancūziškus žodžius. Pagalvojau, kad būtų įdomus fonas spektakliui. Kitą dieną traukinyje vėl ėmė vykti performansas: keli žmonės vienu metu kalbėjosi telefonais, ir staiga jų pokalbis ėmė derėti tarpusavyje, žaisti. Įsivaizdavau, kad jie kalbasi vienas su kitu. Keistos reakcijos, juokas ne vietoje, atsakymai prieš klausimus… Irgi gera scena gautųsi. Dar kitą kartą su manimi važiavo grupelė neįgalių žmonių su keliais vadovais. Dauno sindromas, autizmas, šizofrenija… Vienas autistas sėdėjo ir bandė užsisklęsti savyje. Jis padėjo sau darydamas atsiribojimo gestus: delnais apjuosdavo savo galvą nematoma siena, tada sujungdavo nykščius priešais akis, ir vėl apjuosdavo siena, sujungdavo. Kaip visada, tokie judesiai (motorinis nerimas) yra pasikartojantys, ritmingi. Tučtuojau prisiminiau Forsythe’o šiuolaikinio baleto spektaklį. Supratau, kad spektaklio šokėjai vaidino neįgaliuosius, darė jų gestus, įtariu, patys to nesuvokdami. Kažkaip negražu tai daryti. Leisti seiles, kraipyti veidą be ryšio, juoktis ir verkti pakaitomis. Kai gali savo kūną valdyti ir kalbėti per jį, o paleidi jį veikti nevaldomai ir laikai tai aukščiausiuoju profesionalumu, kai nieko kito neperteiki, tik tai, kad esi be ribų, kad tau galima viskas – kvaila. Nuo cerebralinio paralyžiaus kenčiantis žmogus juda chaotiškai, nes… jam cerebralinis paralyžius! Mėgdžioti tokius veiksmus ir gėrėtis, kaip tokius veiksmus atlieka šokėjai yra mažų mažiausiai… keista? Tas autistas, beje, savo bandymais atsitverti nuo aplinkos buvo labai įdomus. O Forsythe’as tik žaidė, apgaudinėjo, viliojo ir žadėjo, kad visos intrigos finale kažkas išaiškės, o galiausiai niekas neišaiškėja. Jei viena žiūrovė prisipažino, kad pabaigoje jai norėjosi sušukti: ne, nepabaikit dabar, dar ne! Tai yra ne režisieriaus genialumas, o jo pralaimėjimas. Aš nesušukau: o, ne, tik ne dabar! Aš nusivyliau: dabar? Tegul ir dabar. Tai galėjo atsitikti bet kuriuo laiko momentu, esmės nebūtų pakeitę, nes jos ir nebuvo. Sužinoti, kad pusantros valandos žiūrėjai nesąmonių srautą – apmaudu. Apsimoka dažniau važinėti traukiniais ir žiūrėti į gyvų žmonių gestus, jie pasako daugiau. Pigesni bilietai.
Suraya Hilal seminare, per pertrauką viena šokėja atsinešė puodelį arbatos iš virtuvėlės, atsisėdo prie drabužių, atsiduso ir pati sau pasakė: Tea. Arbata. Aš atsisukau į ją ir šyptelėjau. Ji pastebėjo, kad išgirdau, ką ji pasakė, ir turbūt susigėdo, todėl paklausė manęs: Do you like tea? O man tik buvo smagu, kad ji taip natūraliai pasakė žodį. Kažkada Vilniuje taip atsiduso viena draugė ir pasakė: Futbol. Kaip tik bare rodė futbolo čempionatą, kuris jai turbūt nebuvo įdomus.
* * *
Šiandien parduotuvėj sutikau Big Lebowski. Tik šitas buvo tamsiaplaukis, vilkėjo juodus treningus, bet irgi didelis kaip meška, su pieno pakeliu (berods) rankose, ar bent jau tikrai iš pieno skyriaus ėjo, o kai su manimi susidūrė, kažkodėl labai išpūtė akis. Mes ką – pažįstami? O taip, aš šitą filmą žiūrėjau daaaaug kartų… O dar prieš įeinant į parduotuvę mane bandė sustabdyti kosmetikos reklamuotoja, bet aš skuodžiau tiesiai link maisto, tik išgirdau, kaip ji sušuko: „Ar žinote šį… O gal jau turite tokį?!” Ne, blet, ar nesimato, kad aš išvis nesidažau?! A la naturelle!
* * *
Sapnavau, kad mergaičių grupę nusiuntė į Prezidentūrą, kur per Kalėdas vienas paliktas Paksas, ir mums reikia palaikyti jam kompaniją. Didelėje salėje sustatyti mokykliniai suolai, mes sėdime, Paksas toli, kostiumuotas stovi. Tada jis sako: Stot! Ir mes nenoromis stojamės, galvodamos, o tai šūdas, kaip nuobodu su juo. O dar rūmų koridoriuose palei radiatorius sėdėjo Pakso žmona ir dukros. Jos nenorėjo su juo būti vienoje patalpoje.
* * *
Šįryt kėliaus šeštą, prie kavos baigiau skaityt Laimono Tapino knygą apie Oskarą Milašių. Įdomių minčių sukėlė. Iš vienos pusės, nėra jokių abejonių, kad tas „regėtojas” buvo psichinis ligonis. Gal maniakinė depresija (jo tėvui buvo kažkokia paranojos rūšis), gal paprastoji šizofrenija, nes į gyvenimo galą jam pradėjo darytis taip, kaip tam matematikui, kurį „A Beautiful Mind” suvaidino Russel Crow… Ir svečiai (tik jam vienam matomi) naktį užsukdavo padiskutuoti, ir visi faktai stebuklingai rišosi savaime, ir Biblijos tikrąją prasmę jis atrakino, o tada paaiškėjo, kad ogi jis pats yra paskirtas pasaulio gelbėtoju – savo vardą rado užšifruotą Apreiškime Šv. Jonui (įdomu būtų paskaityt kada nors)… Sakė net sužinojęs, kaip šviną paversti auksu – čia jau iš alchemikų serijos. Žodžiu, štai tas žmogus, kuris sugalvojo žodžių junginį Šiaurės Atėnai. Bet, kaip ir kitų „šventujų” atvejais, žmonės gėrisi genijumi, kuris – normalu – atmieštas beprotybe. Ir kažkaip tie beprotybės priepuoliai net nesumažina kitų akyse tokio “genijaus” patikimumo! Fantastika. A, dar jis pareiškė, kad žmonija iškrypo iš tiesos kelio (krikščionybės atžvilgiu, iš tos religijos pozicijos) ir dabar turėtų grįžti į Viduramžius. Nors, šiaip ar taip, už dešimties metų bus pasaulio pabaiga. Maždaug už tiek laiko jam ta pabaiga ir atsitiko (1939-aisiais – nespėjo pamatyti Antrojo pasaulinio karo pradžios, bet Hitlerį jau žinojo). Iš kitos pusės, tų išprotėjusių dainių literatūros istorijoje buvo ne vienas. Kad ir štai tas nabagėlis Robertas Walseris, rašęs mikroskopiškomis raidelėmis pieštuku ant kalendoriaus lapelių ir kt. šiukšliukų. Juk rašė, būdamas durnyne. Bet bent jau negąsdino visų Apokalipse. Kiek jį skaičiau, nepastebėjau religinių kliedesių. Gal galima būtų sakyti, kad genialiai kliedėti apie hebrajų ar dar kokią kitą populiarią religiją yra neoriginalu ir turėtų savaime būti atmesta, kaip banalybė ar bent jau plagiatas?
* * *
Britai gerų dokumentinių filmų prikūrę. Tai apie eutanaziją, tai šiaip apie mirtį (mačiau, kaip numiršta nuo vėžio senukas, mačiau pačią tą akimirką, kai žmogaus nelieka). Aišku, savo liniją varo Werneris Herzogas: sekmadienio vakarais žiūriu jo filmukus apie mirties bausme nuteistuosius Amerikoje (jis sako, kaip svečias šioje šalyje mandagiai nesutinkąs su mirties bausmės buvimu). Vienas filmas kuriamas visą vienos kartos žmonių gyvenimą. Šiais metais jis vadinasi „56 up”. Tai reiškia, kad jame nufilmuotiems žmonėms šiuo metu 56-eri. Juos filmavo nuo septynerių metų (pradėjo 1964-aisiais), kas septynerius metus. Klausinėjo maždaug tų pačių dalykų: apie tai, ką nori daryti gyvenime, ką galvoja apie meilę, vedybas, ar nori vaikų, kaip įsivaizduoja mirtį (nors negarantuoju, kad vaikų apie mirtį klausinėjo). Kiekvienas žmogus atrodo sukrečiantis. Tikras. Nesvarbu, silpnas ar stiprus, asmenybė, ar vidutinybė. Kiekvienas savotiškai gražus ir vertas gyventi. Būtent, ateina į galvą mintys apie gyvenimo vertę. Bet kokio gyvenimo, koks jis bebūtų – sėkmingas, nesėkmingas. Išvis tas filmas tarsi anuliuoja sėkmės būtinybę, nes gyvenimas tampa vertingas vien dėl gyvenimo. Ir senėjimo požymiai įspūdingi. Ir suvokimas, kad kalba tas pats žmogus. Tas pats ir jau kitas. Jo linijoje tarsi yra nuoseklumas, bet tai gal mūsų pomėgis rasti dėsningumus ten, kur jų gal ir nėra. Rasti priežastis ir pasekmes, kauzališkumą, determinizmą. Kurti istorijas, naratyvą, galų gale pranešti, kad tai buvo vienas rišlus kūrinys. Štai vienas vyriškis, kadaise buvęs laimingas, judrus berniukas, po mokyklos baigimo staiga sugniūžta. Jis neįstoja mokytis ten, kur norėjo, eina dirbti statybose, gyvena skvotuose. Kai jį susiranda trisdešimt penkerių, jis gyvena jau ne mieste, o kažkokiam kaime, jis benamis. Liesas, susikūprinęs, eina pasibėgėdamas, nervingai dairosi į šalis, jo plaukai lopais iškarpyti žirklėmis (o gal vietom nuslinkę?), jis kalba, nežiūrėdamas į akis, jis neturi vilties. Viskas ne taip, kaip tikėjosi vaikas, ar ne? Paskui jis kažkaip susiima, penkiasdešimt šešerių pagaliau tampa tuo, apie ką svajojo, būdamas jaunas: dalyvauja politikoje. Turi namus ir darbą. Bet vis tiek vienišas. Ne tai svarbiausia, nors labai įdomu ir gražu, netgi didinga, matyti, kaip žmogus ištvėrė, išsikapstė, pasiekė savo, atsitiesė (nors ir ne fiziškai). Taip, jis kovoja su psichine negalia, dabar jis tai gali pripažinti. Tačiau jis nelaukia pagalbos iš daktarų. Jis tvarkosi pats ir jam tai neblogai pavyksta. Kitas dalykas man – pats įdomiausias. Jis iš tiesų visai net ne politiku norėjo būti. Iš tiesų giliai savyje jis yra rašytojas. Visą gyvenimą rašo, tačiau niekas neskaito to, ką jis rašo. Balsas už kadro (tarsi koks Naratyvo dievas) jo klausia: „O ar nėra svarbiausia rašytojui tiesiog kurti?” Tas žmogus šypteli, atsilošia ir sako: „Bet juk tai masturbacija… Kiek galima rašyti, jei niekas neskaito to, ką parašei, jei niekam to nereikia?” Bet dabar, po šitiek metų dalyvavimo tame dokumentiniame filme Neilas Hughesas (toks to žmogaus vardas) jau daugiau kalba apie rašymą ir galbūt kas nors juo susidomės? O gal ir ne, nes raštai jo tai tokie, na, kaip ir kitų religijos nušviestųjų grafomanų. (Neilas net atlieka bažnytines ceremonijas, veda mišias – pastorius? Nežinau, kaip ten pas tuos anglikonus). Štai, ką jis sako: „Aš nuolat rašau, šiuo metu įpusėjau poemą, tai trečioji ilgame sąraše pjesių, kurias parašiau gyvenime. Rašiau biblijinėmis temomis, perkėliau jas į šiuolaikinį gyvenimą. Tokie personažai, kaip Saulius, Dovydas ir t.t., visi perkelti į šiuolaikinę dramą. Tai yra šiuolaikinių politinių problemų atspindys. Nesu tikras dėl memuarų, mano gyvenimas nėra baisiai įdomus.” — Bet būtent jo gyvenimas visiems – išskyrus jį patį! – yra įdomus. Jis vadinamas pačiu įdomiausiu šio dokumentinio projekto personažu…
* * *
„Paskui aš turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs gaudžiant man tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti.” Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis. Jis savo išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios. Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį. Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas (…)” — Apr 4,1-4,8
(iš laiškų, dienoraščių ir Biblijos, 2012-09–12)
