Neseniai atsakiau į klausimus Bernardinams. Jųjų kalbos redaktorė šiek bei tiek „nutaisė“ mano pasisakymą – išėmė keletą dalykų, be kurių kai kas gali būti ne visiškai aišku arba ne taip suprantama. (Jei kada nors duosite Bernardinams interviu, žinokite, – jie nebeatsiunčia teksto derinimui…)

Didžiausias neaiškumas yra mano išverstas terminas „konkreti proza“ - concrete prose – tai proza, kurios tekstas turi vizualią formą, t.y. joje svarbus ne tik turinys, bet ir raidžių, žodžių, sakinių išdėstymas. Pvz., novelė apie šunį galėtų būti sudėliota šuns forma, puslapyje matytum šuns figūrą iš žodžių.

Dažniau sutinkamas yra terminas konkreti poezija - concrete poetry. Bet tas pats konkretumas (arba daiktiškumas, vizualumas, apčiuopiamumas – matote, tą terminą galima būtų ir kitaip išversti; nežinau, ar yra susitarimas dėl tikslaus lietuviško vertimo?) tinka ir prozai, tik vartojamas rečiau. Gal dėl to, kad nūnai riba tarp poezijos ir prozos yra gerokai aptirpusi.

Ypač ryškus konkrečios prozos pavyzdys – mano apsakymas „Siūlės“; brūkšniai ten yra ne tik begal ilgos pauzės tarp pagrindinio personažo (siuvėjos) minčių, bet ir siūlės. Skaitome ne tik novelę, bet ir brūkšniais išsiuvinėtus knygos puslapius.

Bernardinų redaktorė išėmė angliškus originalus skliaustuose (išėmė taip pat ir storytelling – kurį, jei jau taip, reiktų pavadinti naratyvu, o ne pasakojimu), todėl čia aš juos grąžinu į vietą.

Štai interviu ištrauka:

Visose recenzijose atkreipiamas dėmesys į noveles „Žuvis”, „Gaisras” ir „Siūlės”. Jos įvardijamos kaip įdomiausios ir stipriausios. Kartu jos ir postmodernios. Kaip vertinate postmodernizmą kaip vyraujančią tradiciją šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ar pati sutinkate su tokiu „Žuvies” ir „Siūlių” vertinimu, o gal turite kitą savo „favoritę”?

Žinote, nelabai mėgstu lietuvių literatūrą. Man atrodo, joje vyrauja pasąmonės srautai, o ne postmodernizmas. Keista, kai tie srautai pavadinami postmodernizmu, ir po to jau smerkiamas ir niekinamas pats postmodernizmas (kažkas iš garbių autorių pavadino jį pasturgalizmu!)… O pasaulio literatūros kontekste postmodernizmas yra jau toks senas (atsiradęs dar praėjusio šimtmečio viduryje), kad sekti juo taip pat originalu, kaip sekti romantikais ar baroko meistrais. (Kartu šiais laikais gali sau sekti ką tinkamas – geri laikai!)

Pati neketinau sekti nė viena srove. Mano tikslas – rašyti tai, ką pati norėčiau skaityti. Taigi galite pastebėti, jog mėgstu tradicinį pasakojimą (storytelling) ir mėgstu formos žaidimus. Pasirodo, ne taip lengva sukurti stiprią tradicinę istoriją su aiškia siužeto linija (ypač kai joje tiek daug personažų, kaip ,,Pavasario Godoje“). Antras lygis – rasti tai istorijai apipavidalinimą, vizualią išraišką.

Man patinka konkreti proza (concrete prose), kuri leidžia kūrinį ne tik įsivaizduoti, išjausti, bet ir patirti: laikydamas rankose knygą su tekstu, nepamiršti, kad esi šiame pasaulyje, nepamiršti, kad egzistuoji, kvėpuoji, matai, skaitai. Galbūt gėriesi ar stebiesi, lygiai kaip stovėdamas priešais kokį grafikos paveiksliuką (tokios man yra „Siūlės“). Nors dėl baigtos visumos ir žaidimo žuviškomis metaforomis man labiausiai patinka „Žuvis“.

2010 m. Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatas Vidas Morkūnas sakė manantis, kad Lietuvoje novelių skaitomumas nusileidžia romanams ir poezijai, o mažiau už noveles žmonės tikriausiai skaito tik dramos kūrinius. Ką manote apie tokią mintį ir ar su ja sutinkate? Ar nebaugu, kad galbūt tik nedidelis skaitytojų skaičius, mėgstantis šį žanrą, taps Jūsų skaitytojais?

Labai stebiuosi, kai žmonės išvis skaito dramos kūrinius. Juk tai spektaklių medžiaga, kai pagalvoji. (Lažinuosi, kad rečiau už dramos kūrinius yra skaitomi kino scenarijai.)

Viena skaitytoja sakė taip: man nepatinka novelės, nes jas skaitydamas nespėji įsijausti, ir vos tik į kurią įsivažiuoji, kai ji baigiasi… Štai kaip. Bet tai, kas vienam yra trūkumas, kitam galbūt privalumas? Man patinka skaityti noveles ir todėl, kad galiu labai greitai susipažinti su daug autorių, pajusti jų kalbą, ,,išgirsti“ ir palyginti jų balsus (stilių). Tuo labai patogūs novelių rinkiniai, almanachai.

Ir gerai, kad mano noveles skaitys nedidelis skaitytojų skaičius. Man svarbiau susipažinti su tais, kurie skaito, sužinoti, kodėl skaito, kaip supranta. Debiutuojančiųjų ir šiaip nedidelio tiražo knygų nauda – bendravimas per jas. Knyga tai daiktas, kurį su kolegomis gali pasidėti ant stalo ir darinėti kaip žuvį. Nebus jos, nebus sėdėjimo prie to paties stalo, nebus apie ką ir kalbėti.

Visas Ievos Vaitkevičiūtės parengtas interviu: Sandra Bernotaitė: „Gaisre telpa tiek daug…“