Šitą pratimą sugalvojau pati. Mane įkvėpė australo Tomo Čo (Tom Cho) apsakymas „The Bodyguard“, kuri prasideda taip (išverčiau iš anglų):

Kažkas persekioja Witney Huston, todėl mane pasamdė dirbti jos apsauginiu.

Ir toliau iš „apsauginio“ pozicijos atpasakojamas visas žymus to paties pavadinimo filmas, kurio finalinėje scenoje Witney užtraukia: „But I-I-I-ee-I.. will always love youuuuuu!“ Tik skirtumas tas, kad apsakymas tai ne filmas. Be to,  rašytojas pridėjo šiek tiek fantastinių elementų…

Taigi.

PRATIMAS: Užrašytas kinas

Smulkiai aprašykite filmą. Pasirinkite tokį, kuris paliko jums gilų įspūdį. Galite pakeisti žanrą (jei tai siaubas kine, tai gal komiškai?). Pasirinkite, iš kieno pozicijos pasakosite (geriau pradžiai rinktis tik vieną personažą). Apsiribokite kokiu 500 žodžių.

O čia pateikiu savo netobulą variantą. Filmas, kurį mačiau, mane sukrėtė tiesiog fiziškai, todėl perspėju, kad ir žodžiai gali paveikti nemaloniai. Trumpametražis dokumentinis (Georges Franju) filmas:

„Gyvulių kraujas“

Juodai baltas rytas Prancūzijos miestelyje, šalia kažkokios upės. Atsiveria aukšti dvipusiai vartai į kiemą. Tamsūs ir aprūdiję.

Atveda baltą arklį. Jis bijo, tačiau vedamas pasiduoda. Vyrai kilnoja rankose įrankius: pneumatinį kūjį, specialų kirvį (su siauru vamzdeliu viename gale), peilius.

Arklys muistosi, nenori stovėti tiesiai, tačiau skerdikas (geriausias skerdyklos skerdikas) vikriai trinkteli pneumatiniu kūju į jo plačią baltą kaktą. Arklys tučtuojau krenta. Netikėtai staigiai. Ant kelių, nuleidęs galvą, tarsi kažkas būtų pakirtęs iškart visus sąnarius. Iš jo akimirksniu atimta gyvybė. Tarsi be skausmo. Nenustebęs negyvas arklys.

Jį tučtuojau ima doroti: prarėžia viršutinę lūpą, praduria gerklę, ir iš ten pasipila juodas kraujas. Srovė teka grindiniu, putoja. Iš skerdikų veidų galima suprasti, kad dvokia. Komentatorius užkadryje maloniai praneša, kad skerdikai palauks, kol išbėgs visas kraujas, tuomet kabins ant kablių ir lups odą, išdarinės vidurius. Žmonės vikriai darbuojasi labai aštriais peiliais, be apsauginių pirštinių. Istorija: vienas netyčia persipjovė kojos arteriją, tai teko amputuoti koją. Štai dabar jis rūko pre arklienos, vietoj kairės kojos – medinis strampas.

Jautukų ir karvyčių grupė. Bukais jaukiais snukiais, juodmargiai. Smūgis specialiu kirviu – skylė kaktoje, jautis virsta jautiena. Tačiau sunku patikėti, kad jau viskas, jau gyvenimas ištekėjo iš kūno, nors kraujas dar ne, nes gyvulys draskosi, mataruoja kojomis. Skerdikas pro skylę kaktoje sukiša metalinę žarnelę – ji pasiekia nugaros smegenų kanalą, sudrasko, atjungia nervus. Jautį jau lupa, tačiau raumenys vis dar trūkčioja. Ilgai, ilgai, per ilgai. Ant aprūdijusio stalo moteris rūšiuoja žarnas – atskiria jas, išvynioja kaip virves iš kamuolio. Šalia žarnų numestas mažulytis rausvas embrionas, kurį rado karvės pilve.

Atveda veršiukus. Tie tai bus triskart labiau gyvybingi, priešinsis, todėl paguldomi ir pririšami kiekvienas ant atskiro medinio padėklo. Vargšai žiūri nustebusiomis, vaikiškomis akimis žemyn, į kiekvienam po nosim padėtą indą kraujui. Paskui – čirkšt per kaklą, išsižioja plati žaizda. Kraujas trykšta fontanais, kojos daro bėgimo judesį, akys mato. Šiek tiek konvulsijų (taip greičiau nukraujuos) ir įgudęs skerdikas nulauš kaklus, sumes galvas į kampą, sužymės visų ausis. Visi bus jau užsimerkę, nebematys savo kūnų: pusiau nupjautomis kojomis, dangui boluojančiais sąnarių kaulais.

Ant padėklų guli koks dešimt būsimų veršienos kepsnių, ir šitas vaizdas jau visai mielas, nes matytas. Tai jau nebe gyva kančia, tai jau mėsa, kuri yra tokia skani, kuri yra maistas.

Avelių būrys. Jos pjaunamos greit – guldoma viena po kitos ant medinio stalo, nepririštos – čerkšt per gerklę ir jau griebiama kita. Taip koks dvidešimt iš eilės. Visos „šoka kankaną“ – spardosi, spardosi. Visas gražiai nulups – kaip stebėtinai minkštai atsiskiria jų oda: skerdikas užkiša ranką ir atkelia nuo raumens, nuo šviesios plėvės, dengiančios raumenį. Nuogą avį užsiverčia ant peties, neša, kabina už kulniukų ant kablių. Ir tai jau būsimi kvapnūs avienos troškiniai, nebe avelės. Likusios gyvens iki rytojaus, nes šiandien pritrūko stalų ir mėsos išvežiotojų.

Darbo dienos pabaiga. Žmogus su gumine žarna laisto juodai juodą skerdyklos grindinį. Putotas skystis teka į gatvę, į kelkraštį, į upę.

Bodleras: nužudysiu tave švelniai ir be pykčio – skerdiko ranka. Iš tiesų, juk skerdikas žudo švelniai ir be pykčio. Mėsos laukia supirkėjai ir pardavėjai, mokytojai ir teisėjai, namų šeimininkės ir darbininkai. Raudonskruosčiai vaikučiai bėgios kieme, grauždami po kaulelį. Taip reikia. Taip yra.