Sename siaubo genijaus Edgaro Alano Poe vertimų leidime radau Charleso Bodelaire’o straipsnį, kuris mane pralinksmino. Keletą ištraukų nukniaukiau ir pasidalinu:

[Apie skurdą]

Edgaro Po gyvenimas yra baisi tragedija, juolab kad jo atomazga tokia triviali. Įvairūs dokumentai, kuriuos neseniai perskaičiau, įtikino mane, kad Jungtinės Valstijos Po buvo erdvus narvas, didelė skaitybos įstaiga, ir jis visą gyvenimą veltui mėgino apsiginti nuo priešiškos jam atmosferos. Vienoje ir jo biografijų pasakyta, kad jei ponas Po būtų norėjęs sutramdyti savo genijų ir priderinti kūrybinius sugebėjimus prie amerikietiškos terpės, jis būtų galėjęs tapti gerai apmokamu – a making-money (Bodleras norėjo pasakyti a money-making – vert. past.) – autoriumi, juolab kad laikai nebuvo itin žiaurūs talentingam žmogui ir, norėdamas pragyventi, jis turėjo būti tik tvarkingas, taupus, saikingai naudojantis lėšas. Taigi kritika nesigėdydama tvirtina, kad Po genijus, kad ir koks didis, verčiau būtų likęs tik talentu, nes talentas lengviau prisitaiko. Kaip rašė vienas jo draugų, Po kūrinius buvę labai sunku publikuoti žurnaluose ir jam tekdavę mokėti mažiau negu kitiems, nes jis rašęs daug aukštesniu stiliumi už kitus – vulgaresnius žurnalistus. Nejučia į galvą ateina negailestingas tėviškas patarimas: “Make money, my son, honestly, if you can, BUT MAKE MONEY”. (“Daryk pinigus, sūnau, jeigu gali, garbingai, bet DARYK PINIGUS.”) Koks parduotuvės tvaikas, – kaip sako Ž. de Mestras apie Loką.

[Apie kritikus]

Tiesa, kad nusivylimas ir melancholija jaučiami visuose Po kūriniuose, bet būtina pasakyti, kad tai melancholija itin vienišo žmogaus ir nelabai priimtina žmonių bendrijai. Negaliu susilaikyti nenusijuokęs, kai prisimenu kelias eilutes, kurias vienas labai nusipelnęs Jungtinių Valstijų rašytojas – užmiršau jo pavardę – parašė apie Po netrukus po jo mirties: “Aš vėl perskaičiau apgailestautino Po kūrinius. Koks puikus poetas! Koks įspūdingas pasakotojas! Koksai stebuklingas ir antgamtiškas protas! Tai tikrai didi mūsų dienų galva! Puiku! Bet aš atiduočiau tuos septyniasdešimt mistiškų, analitinių ir groteskinių apsakymų, tokių nuostabių ir pilnų idėjų, už vieną nedidelę knygą apie namų židinį, šeimą, knygą, kurią jis būtų galėjęs parašyti savo nuostabia tyru stiliumi, taip aukštai iškeliančiu jį virš mūsų. Tada Po būtų buvęs dar didesnis”. Tikra tiesa, kad žmogiškoji kvailybė yra tokia pati visose klimato juostose, o kritikams visuomet maga apkarstyti sunkiomis daržovėmis malonumų krūmą.

[Apie vienatvę]

Nebuvo žmogaus, labiau nepaisančio visuomenės taisyklių, nesidrovinčio praeivių, todėl jį dažnai galėjai matyti pačiose prasčiausiose smuklėse. Įsileisti jį į vietas, kur gurkšnoja padorūs žmonės, niekas nenorėdavo. Jokia visuomenė netoleruoja tokių dalykų, kokius sau leisdavo Po, juolab anglų ar amerikiečių. Po jau buvo pripažintas genijus, kai jam tas buvo atleidžiama. Žurnale “Messenger” jis buvo paskelbęs smarkią kovą su vidutinybe, jo kritika buvo negailestinga ir griežta, kaip žmogaus, pranašesnio už kitus, vienišo ir tesidominčio idėjomis. Atėjo laikas, kai visi žmogiškieji dalykai jam kėlė pasibjaurėjimą ir vien metafizika dar šį tą reiškė. Savo proto šviesa nušviesdamas jauną ir nepatyrusį kraštą, šokiruodamas savo elgesiu jo žmones, kurie manėsi esą jam lygūs, Po neišvengiamai tapo vienu iš nelaimingiausių rašytojų. Visuomenės pagieža jam dar labiau padidėjo, jį apgaubė vienatvė. Paryžiuje ir Vokietijoje jis būtų radęs draugų, kurie lengvai būtų jį supratę ir parėmę; Amerikoje jis gavo, ko nusipelnęs. Tuo aiškintinas girtuokliavimas ir amžinas bastymasis. Jis ėjo per gyvenimą kaip per Sacharą, klajodamas kaip arabas.

[Apie girtuoklystę]

Buvo ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, dideli buitiniai vargai. Ankstyvoje jaunystėje Po buvo staiga atiduotas gyvenimo atsitiktinumų valiai. Jis beveik visada buvo vienas; maža to, siaubinga smegenų veikla ir alinantis darbas vertė jį ieškoti atsipalaidavimo vyno taurėje. Jam palengvėdavo nuo to, kas vargina. Literatų pavydas, vargana buitis, skurdo bangos nugramzdindavo Po į girtuokliavimo tamsybes tarsi į juodą kapą; nes jis gerdavo ne pasiskonėdamas, o barbariškai; vos alkoholis paliesdavo jo lūpas, jis įsitaisydavo prie baro ir lenkdavo taurę po taurės, kol nuskandindavo savo Gerąjį Angelą ir likdavo visai bejėgis. Keista, bet visų jį pažinojusių tvirtinimu, šis baisus įprotis nesunaikino nei tyrumo, nei stiliaus subtilumo, nei minties aiškumo, nei darbo ir sunkių ieškojimų įkarščio. Tos krizės užklupdavo prieš rašant arba parašius beveik visus geriausius kūrinius. Pasirodžius “Eurekai”, jis pašėlo gerti; Niujorke, tą patį rytą, kai “Revue Whig” išspausdino “Varną”, kai Po vardas buvo visų lūpose, kai vis ginčijosi apie eilėraštį, jis pražygiavo Brodvėjumi, bruoždamas sienas ir klupinėdamas…

[Apie moteris]

Kitas savitas jo kūrybos bruožas yra jos antifeminiškumas. Pamėginsiu paaiškinti. Moterys rašo nežmoniškai greitai; jų širdys “plepa” nesustodamos. Jos visiškai neišmano meno: neturi nei saiko, nei logikos; jų stilius plaukia ir banguoja kaip jų drabužiai. Net ir labai didi ir tikrai gera rašytoja pati Žorž Sand vis dėlto leidžiasi valdoma temperamento ir rašo savo šedevrus kaip paštu siunčiamus laiškus. Tad gal ne šiaip sau žmonės kalba, kad ji rašo savo knygas ant laiškų popieriaus?

Edgaro Alano Po stilius glaustas, tikslus; prasta skaitytojo nuotaika negali prasibrauti pro jo logikos numegzto tinklo akis. Visos mintys ir strėlės lekia į taikinį.

Peržvelgęs ilgą apsakymų rikiuotę, neradau istorijos apie meilę. Ši mintis man atėjo į galvą labai vėlai – toks kerintis žmogus, apie kurį rašau. Nenorėdamas pervertinti šio subtilaus autoriaus asketiškos manieros, aš manau, kad rūsti literatūra būtų mums naudinga kaip protestas prieš paplitusį moterų pliuškiškumą, kurį vyrai vis labiau ir labiau kursto nevykusiais garbinimais.

(vertimas iš prancūzų kalbos Ramūno Kasparavičiaus)