Nusižiūrėjusi tipišką amerikiečių poezijos knygų formatą, savilaidos puslapyje blurb.com susimaketavau ir išleidau knygą. Jos galinis viršelis – vientisai juoda. Jokio ISBN numerio, barkodo, kainos. Tegul mano knyga bus reta ir suvenyrinė. Ją įsigyti gali, kas tik nori, tačiau niekas, išskyrus blurb.com, neplatins.
Pati sau užsisakysiu keletą dešimčių (šiuo metu turiu tik dvi kopijas, vieną jau padovanojau), ir taip man vienetas kainuos mažiau. Šiaip jau knyga labai pigi, tačiau dar prisideda mokesčiai ir kainą už siuntimą (kiekvienai šaliai gali būti paskaičiuota vis kita suma). Net jei neimu sau jokio atlygio, pirkėjui knyga visgi nėra nepadoriai pigi, kaip norėjau. Taigi nelabai tikėdamasi, kad tokių, itin mėgstančių mano poeziją gerbėjų, atsiras daug, padariau taip, kad knygą galima būtų visą perskaityti tiesiog internete (dešinėje tinklaraščio pusėje po knygos pavadinimu spauskite Book Preview). Tiesa, labai padėtų spartus internetas ir didesnis ekranas.
Kai grįšiu į Lietuvą, pabandysiu surengti skaitymus. Būtų visai smagu. Man visai patiko tai daryti per 2011 metų Poezijos pavasario šventę Naisiuose, kur sulaukiau komplimentų iš dviejų garbių moterų – kritikės ir rašytojos. Pirmoji į ausį pašnabždėjo, kad mano poezija labai įdomi ir šalia manęs „berniukai” (neatskleisiu pavardžių) atrodo kiek infantiliškai. Antroji vadino mane „mergaite su koncepcija” ir sakė, kad taip rašyti galima tik turint savotišką požiūrį ir gyvenimo patirtį (ar panašiai). Anuomet skaičiau savo „politinę” poeziją, kuri tikriausiai išsiskyrė iš vietinės lyrikos konteksto.
Rinkinyje „Šuolis į tamsą” daugiau intymių temų. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, nėriau į tamsius, niūrius, su kūniškumu, laikinumu, mirtimi susijusius išgyvenimus. Tikiuosi, pajusite Ankoku Butoh (tamsos šokio) nuotaiką.
Labai džiaugiuosi, kad po dvidešimties metų ir vėl surišau eiles, patalpinau tarp viršelių. Nesvarbu, kad blizgių. Pirmasis mano rinkinys buvo atkaltas rašomąja mašinėle, A4 formato, su pačios pieštomis iliustracijomis, net nepamenu, ar kam nors daviau skaityti, išskyrus Akademijos stojamųjų į aktorinį komisiją, kuri paprašė kelis eilėraščius perskaityti scenoje…
Šio rinkinio iliustracijos, viso dizaino koncepcija – mano, o kadrus pagavo (visai netyčia) vyras. Gaila, kad virtuali knyga atrodo geriau, nei popierinė. Na, bet popierinė irgi savotiškai žavinga.
Man patinka, kad jaučiama jos savilaida. Man poezijos rašymas, skaitymas ir leidyba asocijuojasi su nepriklausomybe. Būtų kažkaip nejauku pirštis į Lietuvos poetų gretas ar laukti paramos iš Kultūros ministerijos. Jei tik įmanoma, o šiais laikais jau įmanoma, tegul eilės liejasi laisvai ir be jokių ribų. Svarbiausia – procesas.
Du ciklus iš rinkinio jau seniai galima rasti mano kūrybos puslapyje sandrabern.wordpress.com („Veidrodžiuose” ir „Musca Domestica”). Čia dar norėčiau pasidalinti šiais:
———————————————————–
Neužrašyta
neturiu atminties žodžiams
todėl rašau, ir neatsimenu
gerų darbų, kuriuos kam nors
padariau, nes – neužsirašiau
konspektavau savo silpnybes
godumą, susikaustymą, gėdą
nepasitikėjimą kitais ir savimi
savo gašlumą, silpnaprotystę
per save kitiems
sukėliau daug skausmo
neturiu užsirašiusi nieko
dėl ko galėčiau pamilti save
tik keletas savimeilės raštelių
bet tai nėra meilė, tai nėra, kai
meilė sau
tarsi kitam
nebuvo susivokimo, kad esu
ne ką blogesnė už visus, už bet kurį
dar ne motina, bet ir ne žudikė
neverta tiek pagiežos ir neapykantos
neverta išlikti knygos
puslapiuose – neįskaitoma
———————————————————–
Iš ciklo „Karalienė vienatvė”:
x.
ji neišeina į kiemą
ir nemato žmonių
ji nesikalba su žmonėmis
bet girdi mirusiųjų žodžius
knygose ji įskaito ramybę
nepakaltinamą prieštaravimą
kiekvienas su savimi ir
kiekvienas prieš save gyveno
daugelis su savimi nesutarė
kai kas nukovė save patį
nesibaigiantis karas, nešantis
vidinę taiką tik tuo, kad įamžintas
xix.
karūnuoju vienatvę
sėdinčią mano širdies soste
kvepiančią mano nerimu
tylinčią mirusiųjų kalba
ramybė tevaldo kariuomenę
poilsis tejaudina šokančiuosius
smulkmenos tesulipdo rūmą
kuriame gyvens mano laimė
———————————————————–
Tam, su kuriuo susitiksiu
manęs nedomina, kas
bus po to su mano kūnu
man įdomu, kas bus prieš tai
nes veidrodis atsisako
rodyti man tikrąjį amžių
stoviu priešais save, kaip
visada – nepilnametė
jau sunokusi mirčiai
dar nesunokusi meilei
kol nuo mano kūno karštis
kol garai, susitikę su stiklo
šalčiu, virsta kondensatu
nematyk ir tu manęs kitokios
laukianti meilės – aš
laukianti pilnaties katė
nebijanti šuolio į tamsą
———————————————————–
Šį įrašą baigiu, už nugaros jausdama pravirą kelionių lagamino burną – mat laukia skrydis į centrinę Australiją, Alice Springs, kur savaitę važinėsimės pustuščiais greitkeliais, matysimės su dingais, spoksosim į Paukščių Taką ir klajosim tarp nepadoriai senų uolų. Už geros savaitės Grafomanijos beprotystė tęsis.
