Tag Archives: publicistika

Burokėlių metamorfozė

Šie žodžiai buvo pirmieji, iš kurių juokėmės, atsidūrę lietuviškoje aplinkoje šį mėnesį. Burokėlių metamorfozė! Kaip jūs ją įsivaizduojate? Žodis metamorfozė reiškia perėjimą iš vienos formos į kitą, pasikeitimą, persimainymą. Kada, kaip ir kur gali persimainyti burokėliai? Pirma man į galvą šaunanti asociacija – virškinamajame trakte… Bet ar šovė ta pati mintis restoranų tinklui “Čili kaimas” skirtos reklamos kūrėjams?

Reklamas kuria poetai, prisiminiau. Nejuokauju! Tikrai nemažai literatų (ar kitų sričių menininkų) uždarbiauja reklamos agentūrose. Artistiškumo proveržius sunkiai valdo ir žurnalistai. Galima pykti ant jų, bet galima juoktis. Be piktos ironijos, tikrai. Juokas gelbėja nuo (savo ir kitų) agresijos. Juk Lietuvoje tikrai nėra taip blogai, kaip galėjo pasirodyti skaitant mano komentarą “Atgimimo” 43 nr. – ten tiesiog atsakiau į vieną klausimą: kaip manote, kodėl iš užsienio grįžtantiems lietuviams atrodo, kad Lietuvoje aukštas agresijos lygis?

Gal dėl to straipsnio ir po juo pasirodžiusių apgailėtinai agresyvių komentarų (vienas anonimas man siūlė kreiptis į psichiatrą ir priminė neva egzistuojančią nerašytą taisyklę, kad autorius negali įžeidinėti komentatorių!), jaučiu, jog tapau atsparesnė lietuviškai žiemai visomis prasmėmis daug greičiau nei tikėjausi atvykdama.

Šviesos šįkart randu daugiau nei prieblandos. Žmonės nusiteikę kitaip nei vasarą, atrodo dalykiškesni, skuba labiau, lūpų brūkšnys dar tvirčiau įrėžtas, o akys dar labiau išvirsta mane pamačius (sakoma, padeda galvojimas, kad praeitame gyvenime buvai žvaigždė), bet jei nusišypsosi toms akims, tau gali atsakyti atlaidžia šypsena – gal dėl to, kad šypsosi tik idiotai, o gal dėl kvailos kepurės, kurią užsitempiu ant akių, nes šalta. Užtat kaip šilta įsmukus į kurį nors pašto kioskelį, kur tau pasiūlo kavos, šokoladuko prie kavos ir dar kokį nors laikraštį, kuris šiandien parduodamas su nuolaida. Su akcentu kalbanti, plačiai besišypsanti pardavėja man primena visas gerąsias kioskų ir stočių fėjas, su kuriomis apsikeitusi keliomis frazėmis išskrendu lyg ant sparnų. Ir čia – visai be ironijos!

Man labai patinka vyresni žmonės. Visuomeniniame transporte su jais visuomet galima šnektelti apie šį bei tą. Ėjai kažkur susirūpinęs, šiek tiek išsigandęs, tačiau su tavimi kalbasi, esi ne vienas – ir štai jau nebebijai, jautiesi kaip namie. Vilniuje taip pasitaiko neretai, o Šiauliuose – dažnai. Ten gali plepėti su visais pardavėjais ir taksistais. Žinoma, nepratusiam prie šiaulietiškos intonacijos kai kas gali pasirodyti grubu, bet, patikėkite, tai tik tokia intonacija. (Vilniečiai man pasakojo anekdotą apie maršrutinių taksi stabdymo skirtumus Vilniuje ir Šiauliuose. Vilniuje vairuotojui sakoma: Gal galit čia sustoti? Šiauliuose: A girdi, čia sustosi!)

Tai, kad Lietuvoje (tarybinis paveldas) dar vis neaiškios taisyklės (dėl visko galima ir reikia tartis) bei nevaldo sveikas protas (neaišku, kas tai yra), yra ir minusas, ir pliusas. Žiūrint kada ko reikia. Galimybę susitarti dėl sąlygų (darbo, gydymosi, apmokėjimo) čia kuria saugumą, jei priimi tokią žaidimo taisyklę. Tiesiog reikia nepamiršti, kad taip mąsto ir taip elgiasi visi, gyvenantys Lietuvoje. Šokoladas, konjakas ir gėlės nelaikomi kyšiu, ir nebūna sutinkami sutrikusiu žvilgsniu, kaip tai atsitiktų Australijoje. Tai tiesiog padėkos gestas.

Kasdien užsiimu knygų žvejyba. Jau aplankiau rusiškų knygų rojų, taip keistokai pavadintą “Homo sapiens”, kuriame besiblaškydama priešais šiuolaikinių rašytojų lentyną su džiaugsmu prisiminiau net septynias autorių pavardes. Knygos man pasirodė kiek brangesnės už bestselerius lietuviškai, bet juk tai natūralu – nuolaidų retoms knygoms nereikia tikėtis. Sigito Parulskio šiais metais išversta Michailo Šiškino “Laiškų knyga” jau seniai atsidūrė mano krepšyje, ir tik rusų knygyne prisiminiau, kur esu skaičiusi apie Šiškiną – Eurozine. Tai yra labai įdomus autorius, gyvenantis Šveicarijoje, rašantis rusiškai ir rusams (kai kurie jo skaitytojai vis dar neįtaria, kad tai emigranto kūriniai). Įsigijau jo paskutinį veikalą – rusų nacionalinį bestselerį – “Veneros plaukas”.

Lietuviški knygynai mane varo iš proto, visko norisi. Tad ir leidžiu sau daug. Nueinu į kokį mega prekybos centrą (kaip “Panorama”), paslankioju po drabužių parduotuves, o paskui užeinu į “Pegasą” ir palieku ten šimtuką. Šįkart perku daugiausia vertimus. Gerus vertimus. Man juk reikia lavinti savo lietuvių kalbą!

Kadaise Grafomanijoje padejavau, kad bijau prarasti gimtosios kalbos įgūdžius. Aplinka angliška. Namie kalbame šiaulietiškai. Kur liks mano bendrinė kalba? Bet dabar sugalvojau taip: juk ir Vilniuje gyvenant nekalbėjau švaria lietuvių kalba, o ir aplinkoje negirdėjau. Rusicizmai, anglicizmai, žargonas… Kalbos vis tiek tenka semtis iš švarių šaltinių – knygų. Kadangi lietuvių autoriai mane erzina tuo, kad jų knygose tik ta kalba ir gali pasidžiaugti, skaitau gerus vertimus. Tokių, žinoma, irgi reikia paieškoti. Bet rasti galima.

Jei nežinojote, Rašytojų sąjungos leidykloje veikia tokia kišenėlė knygynėlis, kurioje šiuo metu knygos su nuolaida. Ten visuomet pigiau. Bet kai rinkausi gerus vertimus šįkart, kai kurios knygos man kainavo litą, du litus… Siūlau pasidomėti.

Dar išduosiu: man pasirodė, kad mūsiškiai knygų leidėjai suvokia problemą – atotrūkį tarp lietuvių autorių ir skaitytojų. Trūksta rašytojų, man sako. Trūksta, suprantate? Vadinasi, skaitytojams reikia jūsų, dabar skaitančių šias eilutes. Mokykimės rašyti ir nepamirškime, kam rašome. Mokytis galime iš kolegų, kuriems sekasi. Pavydo čia negali būti, nes kiekviena gera lietuviška knyga atveria mums daugiau galimybių – mokytis, rašyti, būti skaitomiems.

Suprantu, kaip trūksta informacijos apie rašytojo profesiją ir karjerą. Kiek galėdama informuosiu jus.

Netrukus baigsiu skaityti vieną knygą-reiškinį, kuris šiais metais mūsų knygynus pasiekė iš Amerikos. Tai Rūtos Šepetys romanas jaunimui “Tarp pilkų debesų” (“Between Shades of Gray”). Patikrinsiu ir lietuvišką vertimą, o tuomet pasisakysiu, kodėl manau, jog tai yra svarbus lietuvių aplinkai įvykis. Ši knyga yra populiariosios literatūros perliukas. Įdomi, suprantama, jaudinanti. Ir tai apie mūsų istoriją! Autorė yra lietuvių kilmės amerikietė. Tai jos pirmoji knyga, apdovanota daugybe prizų. Manau, ji turėtų būti įtraukta į moksleiviams rekomendojamų knygų sąrašą. Štai, mes turime ką skaityti ir kuo didžiuotis.

Tikiu, kad lietuvių literatūros burokėlis gali patirti metamorfozę – pavirsti į skanų, kvapnų lietuvišką obuolį.


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 73 pasekėjų