(1)

[Ž]odžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, / galbūt sukuriant iliuziją, neva įmanoma nieko nepasirinkus šičia liktis, / sunkiai įžvelgiamos klastos, štai kodėl jam atrodę, / jei nebūtų troškęs paties uolumo, geriausia “begėdiško” ir “įžūlaus”, jis nebepajėgęs suvokti jos kaip nuolat atgimstančios ir išperkančios; / išnykti, palikti jį ir nenusisekusį turinį, pasinaudojus stiklo simbolika, / lyg kartu su įkarščiu būtų pasikeitusi žodžio reikšmė, / vis labiau jautėsi dalyvaująs savo išgelbėjime, vienu sykiu atsitinkąs išsigelbėjęs, lyg žmonijos klasta, susiejusi jį su jos neslopstančiu geismu, / kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, / Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: / ir iš žemėtos burnos veržiąsis dvokas), apsakytinas išvirtęs jo žvilgsnio centre nenatūraliai, / o juk buvo užklydę šičia, matyt, tik šiaip sau, jųdviejų veidai, kaip ir grūdų kaugės, pamėkliškai dunksančios jiems už nugarų, / todėl ties mente susimetęs kauburys atrodė visiškai pagrįstas), arba melavo taip nuoširdžiai, naiviai, kad tai suo genere jau nebuvo melas. / tačiau vis tiek atrodė, kad žvirblis pats įveikė pirštų tvorą ir pasalūniškai paspruko, dargi pašaipiai – lyg nusilenkdamas – švystelėjęs visų stebinčiųjų akyse. / – ir šitaip dar labiau sutrikdyti šeimininkę, priversti ją elgtis taip, kad neliktų nė mažiausių abejonių, kuri iš jųdviejų šią akimirką iškilesnė, / akyse tvykstelėjus nesumeluotam siaubui, iš jos šakumo ištrykš šlapimo srovė ir pasilies į klaną. Jis ekstatiškai šūktelėjo ir timptelėjęs marškinių kraštus išbarškino likusias sagas.*

(2)

“Lalagės” fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno “apsakymų vainiko” puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: “Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A.J. džiugiai atsakęs: “Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!” – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas “Suokalbis” pažįsta A.J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.

Tiesiog nuostabu, kaip tas recenzentas atpažįsta intelektualumą. Jei ne jo recenzija, nebūčiau net pamaniusi, kad knyga skirta tokiems aukštiems intelektualams, kokių lietuviškai skaitančių reta (ir aš, žinoma, ne iš jų), todėl niekas tiesiog nesugebės apžvelgti tokios intelektualios knygos, suvokti, nusakyti jos vertę… Taip pat radau parašyta, kad tiems, kuriems A.J. knyga bus pirmoji (suprask – neskaitantiems žmonėms, nes antraip įsivaizduočiau, kad “Lalagė” tampa pirmąja knyga paaugliui), ji gali tapti ir paskutiniąja – po jos jau nesinorės literatūros. Niekai! Lietuvių skaitytojai ir taip žino, kad lietuvių literatūra yra mėšlas – A.J. raidžių krūvele tikrai nenustebinsi (nebent tikrai kokį paauglį, kuris dar kažko tikisi). Bet štai rašytoją tikrai galima sukrėsti.

Panašiai man yra atsitikę su vienu teatro spektakliu – Oskaro Koršunovo “Oedipas Karalius” – pažiūrėjus tris dienas atrodė visiškai tamsu ir kamavo mintys apie tai, kad būti teatre, turėti teatro aktorės diplomą yra įžeidimas sau, jau nekalbant apie tai, kad teatras išvis yra beprasmybė, idiotizmas ir šikimas ant kitų galvų. Anąkart mane išgelbėjo kitas spektaklis – mėgėjiškas. Vaidino keturios merginos, visai ne aktorinio studentės. Spektaklis buvo valandos trukmės, sudarytas iš eilėraščių, stalų, kėdžių, prožektoriukų. Merginos tiesiog kalbėjo su mumis, žiūrovais, su manimi. Jos atšildė mane. Jos pripildė teatro erdvę prasmės. Šviesos. Jos nuramino mane – teatras man yra tai, kas yra man, o ne O.K. Pastarojo tiesiog reikia pagailėti. Ir iš gailesčio neiti į jo spektaklius (ką nuo tol, beje, stropiai ir darau). Gal kada nors žmogus ką nors suvoks. O gal ir ne. Kaip jam pasiseks.

Po A.J. knygos, kurią perskaičiau įjungusi ne penktąjį, o trisdešimtąjį bėgį, mane taip pat buvo apėmusi panika, kad užsiimu kažkokiu nelabai oriu ir nelabai sąžiningu darbu – literatūra. Bet kadangi jau esu išmokusi teatro prasmės pamoką, panika tik sukirbėjo ir aš ją greitai išjuokiau (netgi garsiai – pakalbėjusi apie tai su kolege, kita rašytoja). Visiškai ramybę atgavau, o iš “Lalagės” lalėjimo net nebesijuokiu, o galvoju su užuojauta (juk užjausti reikia žmones, kurie neturi humoro jausmo, kurie nėra laisvi mąstytojai, o vis tiek mano, kad gali rašyti, kurie netgi nėra intelektualūs, bet manosi esą intelektualai vien dėl to, kad moka lotynų kalbą ir moka skaityti genijus – ir tai kažin ar moka, ar tik nuduoda), išsigelbėjau, nes skaitau kitą knygą – skaitau pirmuoju bėgiu ir nenoriu greitai perskaityti iki galo, kad kuo ilgiau pratęsčiau skaitymo malonumą.

Ta knyga nustebino nuo pat pirmosios eilutės. Ir tebestebina. Ta knyga mane liečia ir keičia. Per ją daug ką suprantu apie save. Per ją jaučiu, kiek daug man dar reikia augti. Ir kad nesu intelektuali, tačiau skaitau intelektualą. Skaitau prozininką, kuris yra ir poetas. (Knygą išvertė poetas, kuris nesivadina poetu, o kaip vadinasi – prozininkas, eseistas?) Vertimas yra nuostabus. Pasakojimas yra nuostabus. Ir tai knyga apie patį rašymą. Daug sluoksnių. Neįprasta forma. (Ko gera, forma tuomet ima rodytis neįprasta, kai jos turinys – unikalus.) Ir tai knyga-įrodymas, kad rašymas yra mąstymas, kad rašymas yra matymas, kad rašymas yra kalbėjimas(is). Tai Michailo Šiškino “Laiškų knyga”.