Tag Archives: meilė

Su grafomanų diena!

Ar rašei šiandien?

Nepgaudinėk savęs, kad rašysi rytoj ar kada nors, kai bus tinkama nuotaika. Jeigu nori dirbti rašytojo darbą, išmokti rašytojo amatą, turi rašyti šiandien, o ypač dėl to, kad šiandien – tarptautinė rašytojų diena.

Privalai ką nors parašyti ne todėl, kad įrodytum sau, jog esi grafomanas, ar kad taptum įžymus, ne todėl, kad turi ką pasakyti pasauliui. Rašyti – tiesiog. Sau.

Nebūtinai netgi rišliai. Nebūtinai tai, ką duosi kam nors skaityti. Nebūtinai tai, ką šiandien pradėsi, užbaigsi šiandien ir ramia širdimi paguldysi į stalčių.

Rašyk viską, kas užeina į galvą.

Vėliau atsirinksi. Laikas parodys. Svarbiausia šiandien – mankštinti “rašymo raumenį”. T. y. ne pirštus, ne teksto rinkimo greitį, o ryšį tarp tavo minties ir balto lapo.

- . – . – . – . -

Mano romano perrašymas įpusėjo. Perrašau visą, nes kai įsivažiavau, tai ir supratau, kad negalima sustoti. Jeigu viskas ir toliau eisis sklandžiai, tai baigsiu už dviejų arba trijų savaičių. Mano šilkinis katinas – asistentas – labai padeda. Iki greito!


Sex&City @ Barnes&Noble

 

sex-and-the-city-video

Nežinau, kokiais dėsniais vadovaudamiesi Barnes&Noble knygyno darbuotojai padėjo Kendens Bušnel (Candance Bushnell) „Sex and the City“ skyriuje Social Science, kuriame vartinėjau knygas apie antropologiją… Bet suveikė.

Įsispoksojau į Kerės pedikiūrą. Nusprendžiau prisėsti. Įkritau į netikėtai patogų krėslą knygyno viduryje ir per gerą pusvalandį perverčiau visą tą bestselerį. 

Man visai suprantamas knygos pasisekimas, ir ji buvo verta ekranizacijos (o ekranizacija papildė knygą, kaip nuotraukos papildo žurnalą: ar dar įmanoma skaitant neįsivaizduoti Kerės – Saros Parker?). Visas tas S&C reiškinys tiesiog pataikė į dešimtuką vietoje ir laiku.

Sekso scenų autorė neaprašo, tačiau daro žurnalistines apklausas įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ypač įdomu skaityti apie Niujorko pakraščių moterų išgyvenimus – juk dabar gyvenu būtent pakraštyje – pradėjau įdėmiau žiūrėti į veidus, įsivaizduoti dalykus…

Sako, didmiesčio beprotybėje išgelbėti gali tik humoras. Tikrai, romaniūkštis pilnas satyros, (auto)ironijos, sarkazmo… Kitą ir dar kitą dieną po skaitymo vis stiprėjo mano įsitikinimas, kad labiausiai romaniūkštis pilnas… liūdesio. Liūdesio, į kurį įeina ilgesys, vienišumo, nesaugumo, nereikalingumo pojūtis, bevaikystės nuojauta, beprasmybės, depresijos šešėlis. 

Meilė yra daugiau nei seksas, ir Manheteno mergaitėms labiausiai nesiseka ne seksas, o draugystė. Ir išvada: gal mes, moterys, visai ir nebenorime draugystės su vyrais, gal mums gerai ir vienoms. O kas, jeigu pripažintų, kad blogai vienoms?

Ar ilgai bėgsi maratoną avėdama aukštakulnius? Susuks sąnarių ligos, oda nudribs, prašmatnūs „vardiniai“ drabužiai tik dar labiau paryškins senatvę, kurios nebenorės pirkti net jauni alfonsai. Vienintelis draugas tokioje senatvėje paprastai vaikščioja keturiomis, moka pasakyti „vuf!“, ir jam nerūpi seksas, nes dar jaunystėje buvo iškastruotas…

Knyga priminė Lietuvoje matytą vaizdelį. Gedimino prospekto kavinėje nugirdau keturių merginų pokalbį prie gretimo staliuko. Ta miegojo su tuo ir sekėsi taip, ana miegojo su anuo ir sekėsi kitaip, o viena „be vyro“ pasigimdė… Kuo ne S&C? Apžiūrėjau tą savitarpio palaikymo komandą ir pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo ta, neseniai tapusi mama: vežimėlis stovėjo šalia, apgaubtas cigarečių dūmų debesėliu.

Man pasirodė, kad tai serialo įtaka, bet galbūt klystu? Galbūt Vilniaus moterys papasakotų savo istorijas visiškai kitaip. Tačiau tam, kad pasirodytų „Seksas ir Vilnius“, turi atsirasti autorė, kuri gyvena tokį gyvenimą ir dar puikiai rašo. Aišku, po knygos išleidimo jai tektų emigruoti.

Seniau galvodavau: kokio velnio leisti knygas, kurios virto serialais? Dabar žinau. Knyga yra visai kas kita, jei visai neblogai parašyta. 

Knygynui iš manęs naudos nebuvo. Bet pastebėjau, kad patogieji krėslai visuomet užimti, skaitytojai čia elgiasi visai kaip bibliotekoje: skaito, konspektuoja, nusirašinėja. Kai kas užeina nusnausti.


Kortasaras ir Karvelis

Literatūra man yra žaidimas. Bet visada priduriu, kad yra dvi žaidimo formos: pavyzdžiui, futbolas yra tik grynas žaidimas, bet yra kitokių – labai gilių, rimtų – žaidimų. Nors vaikai žaisdami ir linksminasi, jiems tai yra labai rimta. Ir tai svarbu. Šiandien jiems žaisti yra rimta lygiai taip, kaip po dešimties metų bus rimta mylėti. Prisimenu, kai buvau mažas, man tėvai sakydavo: „Gerai, užtektinai prisižaidei, o dabar lįsk į vonią maudytis“. Man atrodė, kad toks pasakymas yra visiškai idiotiškas, nes maudytis yra kvailystė. Vonia nėra svarbi. Tuo tarpu žaisti su draugais yra labai rimtas užsiėmimas. Panašus žaidimas yra literatūra: tai irgi žaidimas, bet toks, kuriam gali atiduoti visą savo gyvenimą. Viską padaryti dėl jo.

Chulio Kortasaras (Julio Cortazar), iš interviu Paris Review

(…) Ugnė Karvelis ir Chulijas Kortasaras atvyko į Paryžių tais pačiais metais, vakarojo tose pačiose kavinukėse, svajojo tose pačiose pakrantėse, bet dar nepažinojo vienas kito. Chulijas rišo paketus eksporto-importo firmoje, o Ugnė mokė vaikus lotynų kalbos.

1962–aisiais pradėjusi dirbti „Gallimardo“ leidykloje, Ugnė susipažino su Gabrieliu Garsia Markesu, Karlu  Fuente, Aleju Karpentjeva, Pablo Neruda, Juanu Rulfo, Milanu Kundera ir kt. Tačiau pirmasis iš ilgo literatūros pasaulio įžymybių sąrašo tapo pačiu brangiausiu. Tai buvo Chulijas Kortasaras…

Atsitiktiniai susitikimai mūsų gyvenime toli gražu nėra atsitiktiniai.

Kai jos santuoką su Chuliju Kortasaru pavadinau viena įdomiausių ir paslaptingiausių, Ugnė nesispyrė. „Taip turėjo atsitikti ir kitaip negalėjo būti“, – paaiškino ji. Ir tokiais atvejais, matyt, nereikia ieškoti įvykių logikos.

Visas Agnės Zuokienės straipsnis „Žaidimas dar tik prasideda“


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų