Nežinau, kokiais dėsniais vadovaudamiesi Barnes&Noble knygyno darbuotojai padėjo Kendens Bušnel (Candance Bushnell) „Sex and the City“ skyriuje Social Science, kuriame vartinėjau knygas apie antropologiją… Bet suveikė.
Įsispoksojau į Kerės pedikiūrą. Nusprendžiau prisėsti. Įkritau į netikėtai patogų krėslą knygyno viduryje ir per gerą pusvalandį perverčiau visą tą bestselerį.
Man visai suprantamas knygos pasisekimas, ir ji buvo verta ekranizacijos (o ekranizacija papildė knygą, kaip nuotraukos papildo žurnalą: ar dar įmanoma skaitant neįsivaizduoti Kerės – Saros Parker?). Visas tas S&C reiškinys tiesiog pataikė į dešimtuką vietoje ir laiku.
Sekso scenų autorė neaprašo, tačiau daro žurnalistines apklausas įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ypač įdomu skaityti apie Niujorko pakraščių moterų išgyvenimus – juk dabar gyvenu būtent pakraštyje – pradėjau įdėmiau žiūrėti į veidus, įsivaizduoti dalykus…
Sako, didmiesčio beprotybėje išgelbėti gali tik humoras. Tikrai, romaniūkštis pilnas satyros, (auto)ironijos, sarkazmo… Kitą ir dar kitą dieną po skaitymo vis stiprėjo mano įsitikinimas, kad labiausiai romaniūkštis pilnas… liūdesio. Liūdesio, į kurį įeina ilgesys, vienišumo, nesaugumo, nereikalingumo pojūtis, bevaikystės nuojauta, beprasmybės, depresijos šešėlis.
Meilė yra daugiau nei seksas, ir Manheteno mergaitėms labiausiai nesiseka ne seksas, o draugystė. Ir išvada: gal mes, moterys, visai ir nebenorime draugystės su vyrais, gal mums gerai ir vienoms. O kas, jeigu pripažintų, kad blogai vienoms?
Ar ilgai bėgsi maratoną avėdama aukštakulnius? Susuks sąnarių ligos, oda nudribs, prašmatnūs „vardiniai“ drabužiai tik dar labiau paryškins senatvę, kurios nebenorės pirkti net jauni alfonsai. Vienintelis draugas tokioje senatvėje paprastai vaikščioja keturiomis, moka pasakyti „vuf!“, ir jam nerūpi seksas, nes dar jaunystėje buvo iškastruotas…
Knyga priminė Lietuvoje matytą vaizdelį. Gedimino prospekto kavinėje nugirdau keturių merginų pokalbį prie gretimo staliuko. Ta miegojo su tuo ir sekėsi taip, ana miegojo su anuo ir sekėsi kitaip, o viena „be vyro“ pasigimdė… Kuo ne S&C? Apžiūrėjau tą savitarpio palaikymo komandą ir pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo ta, neseniai tapusi mama: vežimėlis stovėjo šalia, apgaubtas cigarečių dūmų debesėliu.
Man pasirodė, kad tai serialo įtaka, bet galbūt klystu? Galbūt Vilniaus moterys papasakotų savo istorijas visiškai kitaip. Tačiau tam, kad pasirodytų „Seksas ir Vilnius“, turi atsirasti autorė, kuri gyvena tokį gyvenimą ir dar puikiai rašo. Aišku, po knygos išleidimo jai tektų emigruoti.
Seniau galvodavau: kokio velnio leisti knygas, kurios virto serialais? Dabar žinau. Knyga yra visai kas kita, jei visai neblogai parašyta.
…
Knygynui iš manęs naudos nebuvo. Bet pastebėjau, kad patogieji krėslai visuomet užimti, skaitytojai čia elgiasi visai kaip bibliotekoje: skaito, konspektuoja, nusirašinėja. Kai kas užeina nusnausti.
