Pasijutau laimėjusi apie dešimt tūkstančių litų. Žinot, būna taip. Laimi ne todėl, kad kažkas į tavo sąskaitą perves juos, o todėl, kad tu nepervesi jų į niekieno sąskaitą. Mat apsisprendžiau neišleisti savo romano „Katė” leidykloje, su kuria jau pusmetį tariuosi.

Nebuvo lengva nei tartis, nei apsispręsti nutraukti santykius. Visaip galvojau. Gal esu pernelyg pasitikinti savimi, laikau save kitokia nei paprasti mirtingieji rašytojai, raustantys ir prakaituojantys leidyklų redakcijose, paslaugiai susimokantys pagal primetamas jiems sutarties sąlygas, kartais gal ir neskaitantys tų sąlygų, net nebandantys perprasti? O aš bandau kažką suprasti apie lietuviškosios leidybos mechanizmą, nors turėčiau juo tiesiog pasitikėti: juk žmonės ne vieną dešimtmetį dirba tokį darbą, taigi žino ką daro…

Nenorėjau pyktis ir atrodyti arogantiška, ir tikiuosi, kad nepasirodžiau. Visgi išmintingiausia tokiose situacijose elgtis kuo egoistiškiau, nes būtent taip elgiasi ir leidėjai. Matau, kad jiems, kaip bepažiūrėsi, yra naudinga išleisti mano knygą, neinvestuojant jon nė lito iš savo biudžeto. Tačiau man tai visai prastas biznis. Ir jokios garantijos, kad knyga bus pozicionuojama teisingai (tai iš reklamos srities), o ir pastatyta matomoje vietoje, vertikalioje pozicijoje keliems mėnesiams, kaip kad „Silva rerum” (ar tebestovi?). Visų neramiausia buvo tai, kad jau pokalbio pradžioje išgirdau išankstinį nusistatymą: tavo knyga yra eilinis lietuviškas opusas, kurio niekas nepirks. Gerai, gal taip ir yra, gal taip ir bus! Tačiau ar įmanoma net teoriškai kur nors su tokiu požiūriu pajudėti, kažką pasiūlyti žmonėms, parduoti, o man – atgauti bent dalį pinigų? Neabejoju, kad ne.

Išvis stebiuosi, kaip tos leidyklos nebankrutuoja. Anaiptol, jų Lietuvoje skaičiuojame apie penkis šimtus! Tai reiškia, šešiems tūkstančiams gyventojų tenka po leidyklą. Kiekvienam kaimui – po leidėją?! O tai, kad Kultūros ministerija remia tokį merdintį verslą, visai nepadeda lietuvių literatūrai. Kažkas šioje srityje iš esmės labai, labai negerai. Bet apie tai – kada nors išsamiau.

Man jau senokai saldžiai kirba toks kirmėliukas: imti ir sutvarkyti tą romaną pagal savo skonį ir supratimą, susirasti žmonių, kurie padėtų suredaguoti, sukurti dizainą, išleisti. Juk nepasitikėčiau nė vienos lietuviškos leidyklos skoniu ir atidumu (daugelyje knygų randu net elementarių korektūros klaidų!). Tai jau geriau savos klaidos ir savi nuostoliai. Iš savų geriau mokaisi kitąkart nebedaryti. Ar mokosi iš klaidų leidyklos?

Turbūt bus pasimokę nebendrauti su manimi. Pasirašau nuosprendį. Ką gi. Išbraukė mane iš gyvųjų sąrašų ir almanachas „Metai” (mat vienas dievobaimingas redaktorius Facebooke sužinojo, kad aš ateistė). Į kitus „katalikų kultūros” leidinius jau ir nebenoriu kreiptis. Atkreipkite dėmesį, visuose savaitraščiuose, net „Kultūros baruose”, kuriuos šiemet prenumeruoju, visuomet atsiras vietos krikščionių mistikams (kuriuos kartais meiliai pavadinu ir fundamentalistais), jų kliedesiams. Kažkaip nė viename amerikietiškame ar australietiškame literatūros ar kultūros leidinyje nepastebėjau kurios nors religijos propagavimo. Nes tai ne religiniai leidiniai, po velnių. Tai – pasaulietiniai leidiniai.

Taip, yra tokia literatūros rūšis – religinė. Amerikoje net rasdavau pilnoką lentyną su įvairiais evangelijų leidimais bei knygomis apie tai, kaip malda gydo ir guodžia, ir puiku – žmonės dalinasi religiniais išgyvenimais (beje, tai geras biznis). Šalia yra ir kita lentyna – erotikos. Toliau – siaubo, detektyvų, fantastikos. Literatūros leidiniai kartais yra kurios nors politinės pakraipos, susitelkę ties kuriuo nors žanru, skirti konkrečiai amžiaus grupei, tačiau neutralūs religijos atžvilgiu. Juk pasaulinė literatūra būtent ir peržengia religijų sukurtas sienas. Rašytojai bendrauja be sienų, remia, gelbsti vienas kitą nuo fatvų. Literatūra juos jungia! Pasaulietiška mintis, dėl kurios sutaria ir sugyvena įvairių religinių ar antireliginių pažiūrų žmonės, yra ašis, centras, taškas, kur susitinkame, nors už jo nuomonės gali skirtis. Lietuvos kultūrinių leidinių ašis yra viena: visi keliai veda į Romą.

Ar galima tikėtis, kad religijai nepataikaujanti literatūra bus remiama ir Kultūros ministro sudarytoje komisijos? Būtų naivu. Bet laimei, cenzūra neturi tos galios, kurią turėjo laikais prieš internetą…

Neseniai susirašiau su savo vienmečiu poetu – Glennu W. Cooperiu, kuris gyvena nedideliame Australijos mieste Tamworth. Jis dirba nepriklausomame knygyne (tai reiškia, kad knygynas mažas ir nepriklauso jokiam dideliam tinklui), kartais išleidžia ne tik savo, bet ir kitų poetų knygas. Todėl su juo ir susipažinau – užsisakinėdama amerikiečio Ronaldo Baatzo knygą internetu. Džiaugiausi, neseniai radusi labai įdomios pogrindinės poezijos tinklą. Tokių knygų ir šiaip nerasi dideliuose knygynuose (tik poezijos klasiką, ir tai labai mažoje lentynėlėje), todėl pirkti sutinku vien iš interneto, ir man tikrai nesvarbu, kaip atrodo knygos viršelis, nes svarbiausia tai, kas viduje.

Vienas gurmanas skaitytojas iš Anglijos savo tinklaraštyje baisėjosi parsisiuntęs iš Amerikos vieną visai neblogą knygą ir pamatęs siaubingą jos viršelį. Pažiūrėjus į paveikslėlį, kuris buvo internete, nieko siaubingo nepastebėjau. Baisiausia tam skaitytojui buvo tai, kad viršelis… blizgus. Mat Anglijoje, kaip, beje, ir Lietuvoje, skaitytojai renkasi knygas pagal viršelius, jie taip įpratę. Matinis viršelis įmantriu dizainu, o dar geriau, jei kietviršiai, kaina – didelė? Vadinasi tai šedevras. Minkštas blizgus viršelis ir pigu? Vadinasi šūdas. Gurmanai tokio nepirks. Gurmanai? Ar snobai.

Taip ir aš, gavusi Baatzo knygelę minkštu viršeliu, pasikalbėjau su prabudusia savyje snobe: ką, tikėjaisi kietviršių? Atsipalaiduok, Bernotaite. Žiūrėk į tai, ką rasi viduje. O viduje radau tikrai gerų dalykų.

Paskui parsisiunčiau ir Glenno W. Cooperio knygutę. Dar vienas reiškinys: Švedijoje, Stockholme, kažkoks žmogus leidžia sau mažų knygučių (chapbooks) seriją, pats lieja akvareles viršeliams. Knygutės kainuoja po dešimt dolerių (įskaitytos ir pašto išlaidos). Užsisakiau vieną, o atsiuntė netgi dvi – viena iš jų buvo sveikinimas su artėjančiais Naujaisiais metais. Pridėjo ir miniatiūrinį visų leidyklos (vadinasi Kamini Press) knygučių katalogą. Varčiau ir klykavau tarsi mažas vaikas. (Prisiminiau, sovietų laikais būdavo leidžiamos tokios miniatiūrinės knygutės vaikams – aš turbūt jau nuo kūdikystės knygų fetišistė…)

Ir žinot ką? Aš irgi taip noriu. Daryti laisvai tai, kas patinka. Leisti knygutes, kurios žmonėms sukeltų tokį džiaugsmą. Ne masėms, ne minioms vidutines ir mažas pajamas gaunančių pagyvenusių moteriškių, kurios sudaro didžiausią skaitytojų procentą (nuoroda), nes gal joms ir neturėtų patikti mano tekstų tonas (nors ką aš žinau?). Norėčiau pasiekti savo skaitytoją, kuris yra išsibarstęs po visą pasaulį. Norėčiau bendrauti su bendraminčiais, kurių pasaulyje ne tiek jau ir daug. Todėl šiame etape man tikrai nesvarbu, ar ant mano romano puikuosis žinomos leidyklos ženklas (pagaliau ar skaitytojai žiūri į ženklus?).

Prieš kelias savaites per šokio seminarą kalbėjausi su tokia moteriške, kuri, sužinojusi, jog esu rašytoja, tučtuojau prisipažino irgi rašanti – eiles. Eiliavo jaunystėje, o dabar, susiklosčius įtemptai situacijai asmeniniame gyvenime, vėl pradėjo. Seniau rašė graikiškai, o dabar jau angliškai. Ir jai taip nuostabu, kad eilės visai kitokios, jai taip įdomu pastebėti, kaip pati pasikeitė. Kai kalbėjosi su kažkokiu rašytoju, jis prigąsdino, kad reikia kurti būtinai galvojant apie skaitytoją. O aš jai patariau, kad visų pirma reikia apie nieką negalvoti ir tiesiog kurti. Jei tik kyla noras rašyti eiles ar prozą – pirmyn!

Nes rašant yra keli etapai, ir svarbu nusiraminti, žinant, kuriame esi šiuo metu. Pirmas etapas – rašai sau. Antras – rašai ir nori, kad tave kas nors skaitytų. Trečias – rašai ir nori, kad tau sumokėtų už tai, kad gali tave skaityti. Ketvirtas – jį yra pasiekęs Stephenas Kingas – kai esi iš rašymo tiek praturtėjęs, kad gali neberašyti, bet vis tiek rašai ir leidi – savo malonumui. Tarytum grįžti į pirmąjį etapą.

Jei esi pirmajame etape, nereikia jaudintis, kad niekas tavęs neskaito ir nepirks. Nereikia savęs nė kritikuoti, nei vertinti. To rašymo reikia visų pirma tau pačiam.

Aš pati, kaip suprantu, šiuo metu jau nesu pirmajame etape, bet nesu ir trečiajame (ar juolab ketvirtajame). Jei kalba eina apie tai, jog privalėčiau sumokėti pinigų leidyklai vien tam, kad mane galėtų skaityti kiti, tai ar ne logiška būtų nemokamai padėti knygą internete? Gerai, lietuvis skaitytojas gali pamanyti, kad tai, kas nemokama, yra totalus mėšlas. Puiku, tuomet galiu išleisti labai nedideliu tiražu ir paprašyti skaitytojų simboliškai susimokėti. Uždirbti iš rašymo man dar per anksti, ir tai nieko tokio, palauksiu, dar pasimokysiu, padirbėsiu.

O darbo ir mokslo nusimato visai nemažai. Per pastarąjį pusmetį daug sužinojau apie leidybos mechanizmą, tačiau rimtai neprisėdau prie idėjos išleisti knygą savilaida. Teks steigti personalinę įmonę, kad viskas būtų legalu. Dar daugiau, mokysiuosi maketuoti knygą. Kodėl gi negalėčiau išmokti daryti to pati? Jei šiuo metu vis tiek nedirbu nei padavėja, nei senukų slauge, apsimoka pačiai išmokti maketuoti ir turėti tokią artimą rašymui profesiją. (Jei tik ką žinote, laukiu patarimų leidybos klausimais.)

Apsisprendimas nebuvo lengvas, mano vyras matė, kaip kankinuosi. Rytais redaguoju „Katę” – ir privalau tikėti, kad tai geniali knyga – o popietėmis suku galvą, kaip ją išleisti… Susidūrusi su verslo klausimais kartais pasijuntu bejėgė, nusvyra rankos, noris daužyti galva sieną… Gerai, kad mano vyrui viskas atrodo daug paprasčiau, o ir kai papasakoja, kokios jo darbe problemos ir kokie ten biudžetai, suprantu, kad mano leidyba tik smagus žaidimas.

Visgi nenorėčiau vien tik žaisti. Ne, šitas mano žaidimas rimtas. Su ambicijom ir perspektyvom. Tiesiog tai mano žaidimas, mano su savimi, o tai labai, labai prašmatnu.

Kažkada vienas jaunas lietuvių režisierius manęs paklausė, ką veikiu Australijoje, ar jau įsidarbinau? Atsakiau, kad neįsidarbinau ir net neieškau, o nusprendžiau rašyti. Tau gerai, atsakė jis, kad turi pasirinkimą. Nustebau: o nejaugi tu neturi? Man atrodo, kad mes visi turime pasirinkimą. Gal tik ne visada suprantam, gal kartais nematom?

Kaip sako budistai, jeigu atsivėrė du keliai, visuomet pasirink sunkesnį. Įsivaizdavau, kaip lengva būtų, jei tiesiog sumokėčiau pinigus ir knyga atsidurtų visur, kur reikia – dideliuose knygynų tinkluose, knygų mugėje, reklamoje per LRT, kritikų dėmesio rate… Daug sunkiau nesumokėti ir viską padaryti pačiai. Taigi renkuosi sunkesnį, bet daug įdomesnį kelią.