Tag Archives: Lietuva

2010/02/15

Du lietuviai saloje, kurioje yra ir kitų lietuvių

By Sandra

Po to, kai išsiunčiau tą neįkainojamą voką (ir jis jau seniai pristatytas Rašytnamio raštinei), kovoju su savimi toliau. Iš pradžių rašiau su geru pagreičiu – taigi bandžiau pasistūmėti kaip galima toliau. Bet greitai entuziazmas išblėso, atsivėrė įprastinė duobė, sugrįžo savigrauža, savikeika, saviplaka… Normalu.

Daug sunkiau nugrimzti į save. Po Amerikos, Australija atrodo pilna žmonių. O ypač lietuvių. Bendrauti tenka labai dažnai. Kartą ar dukart per savaitę į svečius arba svečiai – tai labai daug. Prieš pusmetį vienintelis pašnekovas buvo nuosavas vyras (ir jo užteko).

Lietuviai atrodo kaip vabalai po didinamuoju stiklu: kiekvienas toks didelis, įspūdingas, net baugus savo išskirtinumu ir… tipiškumu.

Vienas toks vabalas manęs paklausė, ar iš Australijos lietuviai matosi kitaip. Atsakiau, kad taip, labai kitaip. Lietuviai man dabar supuola į kategorijas, tipažus – kas rašymui labai tinka. Aišku, ne visiems patinka jaustis suklasifikuotam, prismeigtam prie lentutės su užrašu: lituanus vulgaris ar kt. Kiekvienas norėtų jaustis „autentišku“, išskirtiniu, originaliu. (Man tas originalumo demonas pažįstamas, esu jį sutikusi, esu su juo draugavusi…)

Vakar, vasario 14-ąją, kai visame mieste gausu jaunuolių, kurie vis poromis, poromis, lipšniai susikibę, rankomis, kojomis, plaukais susiviję (dar sugebėjau nusistebėti: vėl renginys mieste? – Valentino diena, kvaiša tu!), Australijos lietuviai jau šventė vasario 16-ąją.

Jų sutikti labai nesiveržiau, bet taip išėjo: knygos suviliojo. Jau seniausiai žinojau, kad Melburno Lietuvių namuose yra bibliotekėlė, dirbanti tik sekmadieniais, kai po mišių renkasi parapijiečiai. Renkasi ko nors švęsti, minėti, o niekuo neypatingą sekmą dieną – tiesiog pavalgyti lietuviškų patiekalų.

(Tramvajuje už mūsų du pagyvenę žmogėnai – vyras ir moteris – prašneko lenkiškai, bet būtent jie, išlipę priešais mus, nupėdino link Lietuvių namų, netgi įėjo ir dingo koridoriaus gilumoje… Kas jie tokie? Cepelinų fanai? Nesužinojau.)

Lietuvių ir pusiau lietuvių, ir ketvirčiu lietuvių, ir vedusių lietuves, ir ištekėjusių už lietuvių, ir įvaikintų lietuvių, prisirinko visai nemažai. Bet aš nėriau į biblioteką.

Ten radau, kaip ir tikėjausi, kai ką egzotiško: Juozo Baltušio iliustruotą knygą „Sakmė apie Juzą“ su paties autoriaus pridrebintu įrašu: 1985-aisiais, kai jau senukas buvo. Apie jį su malonumu sužinočiau daugiau. Kaip nesusidomėti rašytoju, kurio nėra nei rasytojai.lt, nei tekstai.lt autorių sąrašuose, nors puikiai prisimenu, kad tarybiniais metais rašiau rašinėlį apie Juzą?

Šiuolaikinių, naujausių knygų iš Lietuvos bibliotekoje mažai. Keli matyti vardai. Ta pati Ivanova-Ivanauskaitė (viena iš jos knygų su paantrašte „tik ne intelektualams“ - tai jau apsimečiau tokia ir neėmiau), Kunčinas, Aputis (šito tai senos knygos, galima nepriskirti prie šiuolaikinių). Žodžiu, nei ten kas domisi, nei ten kam reikia.

Va tas ir įdomiausia. Kad Lietuva nesidomima. Domimasi Lietuvos Dvasia – mistiniu, bet šiurpiai tikrovišku fantomu, kuris ne tik tvyro, plevena (todėl labai tinka žymusis Mariaus Jovaišos foto albumas, kuriame Lietuva tik iš viršaus, tos jau Dvasios akimis) – bet ir reikalauja.

Pavyzdžiui, Lietuvos Dvasia bandė iš manęs reikalauti, kad sutikčiau antradieniais dainuoti chore – žinoma, vilkėsiu tautinius rūbus ir dainuosiu tautines dainas.

Jei būčiau draugiškesnė tai Dvasiai, ji būtų iš manęs pareikalavusi daugiau. Paskaityti ištraukas iš Šventojo Rašto per religines šventes, išvirti kokių cepelinų ar išplauti indus, pardavinėti „Švyturio“ alų, kurio neleidžia išsinešti, liepia gerti vietoje.

„Reikia savo kamštį atsinešti,“ - pyktelėjo mano vyras. „Mat alų parduodanti mergina tavęs nepažįsta, o nepažįstamam bijo parduoti, dar paskųsi. Seniau pardavinėdavo muitininkė, tai ji tave būtų pažinusi…“ - aiškina kitas lietuvis. O aš suklūstu: „Muitininkė? Iš Lietuvos?“ „Ne, ne, vietinė muitininkė.“ Ir mes trys nusijuokiame, įsivaizdavę muitininkę iš Lietuvos, ir ką ji parduotų, jei kas pastatytų ją už baro…

Kaip toli reali, ciniška Lietuva nuo tos Lietuvos Dvasios, kuri plevena ir tarsi krakmolas tirština atmosferą Lietuvių namuose!

Tikroje Lietuvoje galbūt įsirašyčiau į jogos būrelį. Arba japonų arbatos gėrimo. Arba karate. Arba ispanų kalbos. Arba šešėlių teatro. Šiuolaikinio šokio. Tapybos, keramikos, grafikos. Gal salsą lankyčiau. Ar tango nuevo. Su lietuviais, tarp lietuvių ir ne tik. Net nepastebėčiau, net neklaustų niekas, kokios gi tu tautybės. Galbūt nieko nelankyčiau. Lietuvoje nesijaudinčiau dėl to, kad arbata macha mane nulietuvins. Kad spagetti privers pamiršti cepelinnus.

Australijos Lietuvių namuose tarp lietuvių ir su lietuviais galiu: šokti klumpakojį, dainuoti „Lietuva, Lietuva“ arba „man ilgu, man ilgu“, gaminti jau minėtuosius patiekalus, kada nors, Jei Dievas Duos, atvesti savo vaikus į sekmadieninę mokyklą, kad išmoktų nekęsti lietuvių kalbos, gėdytis savo kilmės ir sužinotų, kad ir daugiau yra vaikų, kuriems tėveliai davė keistus vardus.

Lietuvoje koks pusė tėvų savo vaikus pavadina toli gražu ne lietuviškais vardais. Štai ir aš – Sandra. O kur dar Estrelos, Ariandai, Taisonai, Sabrinos, Džordanos… Ten, tarp lietuvių, vaikus norisi šaukti kaip nors egzotiškai.

Čia – egzotiškas esi savaime. Ir neegzotiškas, kai taip geriau apsidairai. Juk perki pieną drauge su kinais, ispanais, turkais, indais, airiais – australais. Pasijauti tokiu beviltiškai neegzotišku, kad net nebeliūdna.

Iš tiesų – smagu. Nes niekas manęs neverčia, negali priversti bendrauti su lietuviais vien dėl to, kad jie lietuviai. Ir tam, kad ilgai nesutikčiau mistinės Lietuvos Dvasios, neprivalau niekur slėptis, išvažiuoti. (Kur dar toliau – į Mėnulį?)

Nelabai aišku yra iš tiesų ir kas ta tautybė, kaip ją apibrėžti. Šviesiaodis aukštas bernaitis su paplūdimio šlepetėmis iš balkono stebi scenoje smagiai besisukančią tamsiaodę lietuvių tautiniais drabužiais. Ji taip gražiai šypsosi, jai taip patinka klumpakojis. Ar ji ne lietuvė? Ar jis lietuvis?

Kas susirinko iš tiesų, išėmus tą personažą Lietuvos Dvasią iš bendro vaizdelio? Žmonės, kurie gimė Lietuvoje, kurių tėvai gimė Lietuvoje, kurie kalba lietuviškai? Kurių genai lietuviški?

Kai žmonės išskraidini iš tos formaliai apibrėžtos teritorijos, atimi visokias ten dvasines dimensijas, telieka tik toks bendrumas: gyvenamoji vieta. Na, ir kalba, nes reikia su kaimynais susikalbėti.

Emigrantai, išeiviai (kai kurie save vis dar laiko tremtiniais) jau nebekalba ta lietuvių kalba. Net koridoriuje su džiaugsmu plepa angliškai – nevargindami liežuvių. Jų liežuviai nebe lietuviški. O kad gyvena ne Lietuvoje ir nesiruošia ten grįžti – net kalbėti tingisi.

Šis straipsnis neturi išvados. Tai tik straipsnis-stebėjimas ir straipsnis-klausimas, kurį mes, kaip ir kiekviena (nebūtinai lietuvių) šeima, išsirovusi iš savo žemės su šaknimis ir bandanti prigyti svečioje (bet ne svetimoje) šalyje, turėsime atsakyti sau atskirai. Išskirtinai. Savotiškai. Turbūt – tipiškai.

8 comments   |  žymės: | paskelbtadienoraštis

2010/01/08

Jeigu jie būtų likę sovietuose (I dalis)

By Sandra

Vėl turiu priėjimą prie egzodo leidinių, ir štai radau vieną įdomų seną straipsnį. Tokį beveik fantastinį, nes parašytas su prielaida „kas būtų, jeigu…“. Man iškilo daug dalykų, sąmonės saugiai išstumtų į pasąmonę. Visas tarybinių laikų folkloras, šūkiai, nuostatos, reikalavimai, puikiai girdėti ir už raudonosios šalies sienų… Smalsu sužinoti, kurie rašytojai ir kaip buvo vertinami tikrame anuometiniame literatūros elite, tuo tarpu, kai aš, pionierė, saliutavau visai kitoms pavardėms… Toks jausmas, kad ne visi, pakilus geležinei uždangai, grįžo į tėvynę (savais darbais – knygomis). Žodžiu, kvapelis nuo šio straipsnio toks senoviškas, naftalininis, bet man pradėjo patikti knaisiotis archyvuose (geriau, nei panašiuose tortuose, hm)…

Straipsnio autorius Juozas Girnius

VISUMOS ŽVILGIS Į MŪSŲ EGZODO LITERATŪRĄ

Šeštoji straipsnio dalis:

AR BŪTŲ BUVĘ GALIMA TAI SUKURTI, LIKUS TĖVYNĖJE?..

Kas iš viso to, kas už tėvynės sukurta, būtų buvę galima sukurti, atitinkamiems rašytojams likus Lietuvoje? Deja, labai ne daug ką, nes labai ne daug kas yra tiek natūraliai neutralu, kad ir sovietiniu žvilgiu būtų sunku įžiūrėti prasilenkimą su “generaline linija”.

Kadangi bolševikinis komunizmas yra ne tik politinio, bet ir pasaulėžiūrinio totalizmo sistema, tai savaime nusikaltimu laikoma visa, kas vienaip ar kitaip nesutaikoma su bolševikiniu nusistatymu. Nors formaliai ir pripažįstama sąžinės laisvė, tačiau faktiškai ji paneigiama. Kadangi sovietinė valstybė angažuojasi antireliginei kovai, tai nuosekliai ir grožinėj kūryboj draudžiama tiesiog ar netiesiog išpažinti Dievą. Tik visomis priemonėmis kovoti prieš religiją ne tik leidžiama, bet ir skatinama. Tačiau tai dar nieku būtų nereiškia, kad bent ateistinį žvilgį būtų galima laisvai plėtoti. Vienintelė pripažįstama ir leidžiama ateizmo forma – marksistinis materializmas. Gi, sakysime, ateistinis egzistencializmas “demaskuojamas” kaip “apkvaitinanti, žalinga filosofija”, kuri “gali turėti tik krikdantį ir demoralizuojantį poveikį” (Sovietų Sąjungos oficialus universitetinis vadovėlis “Trumpa filosofijos istorijos apybraiža”, lietuviškas vertimas 1964, 689 psl.). Skelbiamas humanizmas, bet šiuo žodžiu galvoj turimas tik bolševikiškai suprastas marksizmas (“marksizmas-leninizmas”), ir komunistinės moralės vardan atmetama krikščioniškoji, “buržuazinė” etc. moralė. “Buržuazinei” moralei priskiriamas ir patriotizmas, savo tautai siekiąs laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Pagaliau reakciniu dekadentizmu pasmerkiamas ir “meno menui” estetizmas: nusistatymas meninėj kūryboj nesiangažuoti visuomeninėmis ar pasaulėžiūrinėmis problemomis savaime jau laikomas atitrūkimu nuo tikrovės, svetimumu liaudžiai ar priešiškumu jos interesams (tokia estetizmo sovietinė žodyninė apibrėžtis).

Kiek gi pagal šiuos kriterijus laisvajame pasaulyje sukurtųjų kūrinių būtų galėję pasirodyti tėvynėje? Neįmanoma čia šiuo atžvilgiu pasisakyti dėl visų mūsų rašytojų. Bet žvilgterėkime bent į pačius ryškiuosius egzodo rašytojus: koks likimas jų laukė sovietinėje santvarkoje?

Pirmiausia V. Krėvė. Nėra kalbos, kad nebūtų buvę jam įmanoma parašyti apysaką “Pagunda” (vertimas į anglų kalbą: The Temptation, 1965), kurioj jis atskleidė savo paties, kaip užsienių reikalų ministerio, patirtą sovietų diplomatų klastingumą, 1940 užgrobiant Lietuvą. Svarbiausia, likęs Lietuvoj, jis nebūtų galėjęs susitelkti nė “Dangaus ir žemės sūnums”. Nors Kristaus asmenį V. Krėvė analizuoja toli gražu neortodoksiškai, tačiau vis vien jau pati biblinė tema būtų buvusi rasta “neaktuali” (jei dabar gal ir kitaip būtų sprendžiama, tai betgi dėl “asmenybės kulto” metų nėra jokios abejonės; deja, žmogui metai nelaukia – ir V. Krėvė tėvynėje nebūtų tekę bent šiokio tokios sovietinio “atlydžio” sulaukti). Nebent sutikdamas savo kūrinį paversti antireligine propaganda, V. Krėvė būtų galėjęs jam atsidėti. Dėja, tai mūsų didžiajam rašytojui būtų reiškę ne tik pačiam save suniekinti, bet ir savo šį viso gyvenimo veikalą sužaloti.

Tas pats su M. Vaitkumi ar F. Kirša: nė vienas nebūtų tikę pradėti klasių kovos skelbimą ir bolševikų šlovinimą. Jei amžius ir būtų juos išsaugojęs nuo išsiuntimo į Sibirą, tai būtų likęs tik tylos likimas. Tai rodo bendraamžių P. Vaičiūno ar Ad. Lasto atvejai: nors šiedu poetai ir nebuvo galimi apšaukti “klerikalais”, kaip M. Vaitkus ar F. Kirša, vis vien jų poezijos buvo išleistos tik rinktinės, o ne nauji rinkiniai. Gi už tėvynės F. Kirša paskalbė dvi, o M. Vaitkus net šešias naujas poezijos knygas (be to, dar 7 atsiminimų tomus). Iš tos kartos poetų Lietuvoj tik V. Mykolaitis-Putinas bent paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo leistas laisvėliau pasireikšti.

Koks likimas pasilikus tėvynėje laukė J. Aisčio ar B. Brazdžionio, liudija A. Miškinio lemtis – Sibire “persiauklėjus” dėkingai užtikrinėti, kad “man tikrai čia nieko netrūksta”. Kai J. Aistis ir B. Brazdžionis už tėvynės išleido po keturis naujus poezijos rinkinius, tai A. Miškiniui buvo leista pirmą rinkinį paskelbti tik 1965 m. (anksčiau, 1960 m., išleista tik nublukinta rinktinė, neverta šio vardo). Svarbiausia, kaip gi ir galėjo J. Aistis iš intymaus ir subtilaus lyriko “persiauklėti” į “veiksmingą”, “revoliucingą” “poetą-trimitininką” (kokio dar pernai, 1967 m., jaunųjų poetų vardu reikalavo A. Mikuta), o B. Brazdžionis – iš religinio ir patriotinio poeto, šaukusio “tautą, GPU užguitą”, į nuolankų bolševikinio ateizmo tarną ir ugningą sovietinės vergijos šlovintoją! Galima kelti klausimą net ir dėl “malonės” Sibire “persiauklėti” abiems šiems poetams, kuriuos sovietinė “Lietuvių literatūros istorija” III tome, skirtame kapitalizmo epochai (atseit, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui), įrikiuoja “dekadentinės literatūros” skyrelin. Šių dviejų poetų traktavime akivaizdžiausiai dokumentuotas šios akademinės literatūros istorijos partinis šališkumas. Kad J. Aisčio poezija yra “tolima darbo liaudies interesams”, šypsodamiesi galime ir sutikti, nes gi žinome, ką sovietų žodyne “darbo liaudis” reiškia. Tačiau sunku ir besišypsoti, kai B. Brazdžionis kaltinamas skelbiąs “būties beprasmiškumą”, žmogaus nuvertinimą, “mirties adoravimą”.

(kalba netaisyta, tęsinys bus)

Iš knygos „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967“ (red. Kazys Bradūnas, Chicago, 1968)

4 comments   |  žymės: , | paskelbtaistorija

2009/11/25

Ramybė virš Ramiojo

By Sandra

Amerikietiškas virpulys mane jau buvo pasiekęs. Per giliai. Per tikroviškai. Per daug panašu į lietuvišką erzelį. Net atrodė, kad Lietuva per arti – tik atsversk loptopą, iššoks „kalbanti galva“ ir išsišieps: „Tai ką, varai ant kitų kūrybos, o pati tai GRAFOMANĖ?“ Arba parašys koks rašytojas LT ir išdidžiai prisipažins knygų pats neskaitantis, kad neužsikrėstų svetimomis mintimis… Tiesiog užkniso dalykai, nuo kurių turiu progą (ir teisę) atsiriboti.

Kraustynės iš Amerikos į Australiją įvyko staigiai, per penkias dienas. Toliau nuo visko, o kai į egzotišką gamtą, tai toliau ir nuo savęs tokios, kokios nebemyliu – pagiežingos, pernelyg jautrios anoniminiam pykčiui, besusitaikančios su savo (pra)laimėjimais.

Skridome visą ilgą naktį, kuri, peršokus kelias laiko juostas, užtruko parą. Pati kelionė – nuo pirmojo pakilimo Niujorke iki paskutiniojo nusileidimo Melburne – truko lygiai 24 valandas. Bet dingo sekmadienis, lakpričio 22 diena! Išskridome penktadienio vakarą, atskridome pirmadienio rytą. (Kelionė atsiėmė tai, ką buvo dovanojusi prieš dešimt mėnesių – tuomet vieną parą gavome dovanų…)

Didmiesčiai iš lėktuvo naktį atrodo kaip žibančios varinės mikroschemos. Būtinai vienas centras, iš kurio į visas puses tęsiasi žibintų tinklai. Būtinai kelios gretikelių arterijos – automobilių žibintų srautas. Nujaučiamas žmonių – namų, apyvokos daiktų, buitinės ir transporto technikos, namų augintinių, šiukšlių – kiekis yra nemalonus. Gerai, kad ne visa Amerika apgyvendinta taip tankiai, yra ir tuščių zonų. Jose kur ne kur sužimba gyvenvietė. Įsivaizduoju, kaip ten tylu ramu.

Lėktuve tylos nėra, nebūna. Kartais klykia vaikai. Nuolat ūžia oro vėdinimo sistema. Šįkart bandžiau padėti sau: kad sausas oras neišdraskytų gleivinės, vis drėkinau panosę vandeniu. Iki Los Andželo padėjo, paskui – nebe.

American Airlines (sutrumpintai rašo AA, o neoficialiai vadina American Shit-lines) įėjus pasitinka tualeto smarve. Lėktuvėliai gerokai nudremžti. Iš išorės tai net atrodo sulopyti. Palydovas pastebėjo mano marškinėlius su vilko akimis ir pasakė komplimentą – jam irgi patinką vilkai. Galima nusipirkti sumuštinį už dešimt dolerių, bet ačiū, mes ant žemės pavalgę ir netgi atsigėrę alaus. Laikraščių nedavė, tad radau (lyg man palikta) laukimo salėje New York Times su priedu apie knygas – nepasididžiavau ir likimo dovaną priėmiau. (Dabar turiu keletą temų straipsniams.) Nenustoju stebėtis dvikalbyste – saugumo lėktuve paskaitėlė pravedama ne tik angliškai, bet ir ispaniškai…

Paskui Los Andželes. Holivudo kalvos manęs nedomina, nors oro uoste krito į akis (o gal tiesiog ieškojau, todėl) gražūs žmonės. Keistuoliai. Laisvuoliai. Paaiškėjo, kad dauguma jų skrenda į Melburną. Pasigirdo ir australietiška šnekta, pasimatė paplūdimio avalynė (thongs), tatuiruotės,  Movember ūsai…

Pakilus virš miesto, prilipau prie iliuminatoriaus: vėl žibanti mikroschema, bet šita šiek tiek kitaip žibanti, nes čia gyveno Bukowskis – gražiausias pasaulyje girtuoklis. Nelabai jis palankiai atsiliepė apie savo miestą ir jo gyventojus, bet kita vertus, neneigė, kad čia jam buvo šilta. Galima buvo ilgai išsiversti su viena pora skylėtų batų… (Paskutinė mano skaityta knyga: Bukowskio autobiografinė „Ham on Rye“; lietuviškai išversta: „Arklienos kumpis“.)

Pasiruošėme plūduriuoti patamsyje ir ūžesyje dar 15 valandų… Skridome jau su australiškais Qantas – po AA ekonominė klasė atrodė kaip liuksas. Pavyko gerai numigti. Paskui pažiūrėti filmą („UP“). Beje, Qantas rodo kelionės maršrutą, gali bet kada įsijungti kanalą ir sužinosi, kur, kokiame aukštyje, kokiame šaltyje skenda lėktuvas šiuo metu. Na, Finnair lėktuve yra tekę matyti ir vaizdą iš piloto kabinos (pakilimo ir nusileidimo metu buvo šiurpoka), bet man užtenka ir glaustos informacijos, be gyvų vaizdų.

Per tą kraustymąsi nerašiau kokias tris dienas. Tik skaičiau šiek tiek (pagaliau atsiverčiau atidėtą kelionei Pero Pettersono romaną „To Siberia“). Gretimoje lėktuvo eilėje sėdėjo seneliukas, kuris nuo pat Los Andželo užsismaukė kepurę ant akių ir krito miegoti, o švintant – jau netoli Australijos krantų – prabudo, išsitraukė popierius ir ėmė intensyviai rašyti ranka. Rašė kokias tris valandas. Jo galva buvo ties iliuminatoriumi, vis labiau persišvietė pakaušis, reti balti plaukai, pasišiaušę lyg Saulės protuberantai. Užsimiršęs vis rakinėjosi pirštu didelę nosį, nematančiomis akimis žiūrėdamas priešais save, vėl palinkdamas ties popieriais. Aišku, aš labai norėjau sužinoti, ką jis ten rašo. Bet nesužinojau. Išsitraukiau savo užrašų knygelę ir parašiau apie jį, kad nepamirščiau, ko nesužinojau.

Ar jums nebūna taip, kad išlipę iš lėktuvo tučtuojau pamirštate viską, kas nutiko jame? Pavyzdžiui, man dažnai nutinka maži nuotykiai: laukimo salėje pastebėtas žmogus atsisėda šalia, koks vaikas maigo iš proto varantį žaidimą, kokia nors įdomi pora, keista nėščia moteris, keliaujanti viena iš Londono į Melburną tik dviems dienoms (organizmui tai baisus stresas!), kokie nors prisikvėpinę (žydri) palydovai, jų pastabos, kibinimai, smagūs indukai, iš kurių duoda valgyti, miniatiūriniai dantų šepetukai su miniatiūrinėmis dantų pastos tūbelėmis, žvarbus skersvėjis iš tualeto kriauklės, dialogų nuogirdos…

Šįkart apie tai rašiau daugiau nei visada. Ir išvis, šiuo metu daugiau rašau dienoraščiui, negu kūrinių eskizams. Nuotrupos, draiskalai, ištraukos – ką dar galima parašyti, jei neturi savo rašomojo stalo? Bet ir dienoraščiai kada nors pravers. (Su siaubu atradau, kad prieš kelis mėnesius į dienoraštį rašydavau tik sapnus.)

Australijoje baigiasi pavasaris, už savaitės prasidės vasara.

Vakar nuvažiavome aplankyti vandenyno. Garsas išvalė galvą, oras išvalė nosį. Jau net įdegiau. Bent jau šiandien gimtinė ir visa ta didelė (tikrai ne ekonominė) krizė, vadinama lietuvių literatūra, manęs nedomina. Net nežinau, ar domins kada nors. Kodėl? Todėl, kad esu „pernelyg realistiška moteriškaitė“, kaip išsireiškė anoniminis „Grafomanijos“ komentatorius. Tuo savo realistiškumu noriu mėgautis.

2 comments   |  žymės: , , | paskelbtadienoraštis

Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų