Ar įmanoma lietuvių autoriui būti skaitomam ne Lietuvoje (ne lietuvių emigrantų)? Neseniai, galvodama apie kai kuriuos reiškinius mūsų valstybėje, o ir gavusi priekaištų už jos lyginimą su kita, labai skirtinga dydžiu, geografine padėtimi, ekonomine sėkme šalimi – Australija, supratau, kad lygintis reiktų ne su gigantais, o su tokiais pat mažiukais, kaip ir mes.

Pavyzdžiui, Lietuva galėtų labiau domėtis Kroatija, nes abiejų šalių ir gyventojų skaičius panašus ir praeitis sovietiniame bloke… Paklausinėjusi Australijoje nuo paauglystės gyvenančios kroatės apie jos tėvynę, išgirdau ir mums skaudžiai aktualų žodį: korupcija. O pasidomėjus, kokie kroatų rašytojai yra žymiausi ir kuriuos ji skaito, stojo tyla. Aš jų visai neskaitau, pasakė draugė. Taip išeina, kad aš kroatų rašytojų žinau daugiau, negu ji.

Štai žinau Dubravką Ugresic. Jos knygą „Thank You For Not Reading” („Ačiū, kad neskaitote”) įsigijau Melburno knygyne prieš kelionę į centrinę Australiją ir skaičiau pasimėgaudama. Daug ką artimo sau radau: ironiją ir saviironiją, melancholiją, absurdiškumo suvokimą, labai mažai pozityvumo, užtat daug tiesios kritikos, kurią, kaip pastebėjote, išskirtinai mėgstu.

Knygą sudaro šmaikštūs straipsniai, parašyti skirtingu laiku (nuo 1996 m. iki 2000 m.). Ugresic – intelektualė, kuriai nepriklausomoje Kroatijoje neatsirado vietos, nes ji nesutiko taikstytis su melu (t.y. ji yra politinė išeivė). Turbūt tam, kad būtum skaitomas ne tik savo tautiečių, turi kažkaip įsilieti (ir likti nepatenkintu) į kurią nors užsienio bendruomenę, įgyti šiokį tokį pripažinimą svetur, mąstyti „globaliai”. Ugresic nuo 1993 m. gyvena Olandijoje (ir šiek tiek Amerikoje), ir ši knyga visų pirma buvo išversta į olandų kalbą ir išleista 2001 m. Ji pati knygos įžangoje rašo:

„Ačiū, kad neskaitote” yra vidinės kovos tarp dviejų autorės kūrybinių impulsų išdava. Pirmasis šnabždėjo autorei į ausį, kad save gerbiantys rašytojai neturėtų rašyti apie dalykus, kuriuos išmintingi žmonės nutyli. Antrasis impulsas tempė autorę į priešingą pusę: save gerbiantys rašytojai jokiu būdu neturi bandyti būti perdaug išmintingi. Iš šios priešpriešos išplaukė daugelis knygos bruožų: jos pavadinimas, stilius, tonas ir ritmas.”

Apsilankiusi saloje, kur nudistai skaitė vieną ir tą pačią knygą (tų metų bestselerį), Ugresic atranda, kad nudizmas ir bestselerių fenomenas turi daugiau panašumų, negu skirtumų:

„Bestseleris yra ritualizuota erdvė kolektyviniam nekaltumui (mes mėgaujamės tuo, kuo mėgaujasi kiekvienas). Bestselerio reiškinys savyje turi manipuliatyvią, fašistinę giją, nes bestseleris yra šventoji sąjunga tarp teksto ir skaitytojų, tai yra visuomet ideologija, dvasingumo surogatas. Bestseleris siūlo paprastų vertybių sistemą ir dar paprastesnes žinias.”

Sovietinis socrealizmas niekur neišnyko – jis gyvas į šiuolaikinį pirkėją orientuotoje literatūroje:

„Šiuolaikinė gerai parduodama literatūra yra realistinė, optimistinė, džiaugsminga, seksuali, atvirai ar užslėptai didaktiška ir pritaikyta plačiosioms skaitytojų masėms. Kaipo tokia, literatūra ugdo ir šviečia darbo žmones asmeninės pergalės, gėrio pergalės prieš blogį dvasia. Tai yra socrealizmas.”

Autorė su gilia ironija kalba apie savo, kaip išeivės rašytojos, statusą, apie privalumus būnant naujos nepriklausomos valstybės rašytoju, apie savo tragikomiškus bandymus perprasti šiuolaikinės leidybos sistemą, globalizaciją, ir nuotykius, važiuojant traukiniu per ką tik susikūrusią Europos sąjungą įvairių tautų rašytojų būryje. Beje, tas traukinys buvo sustojęs ir Lietuvoje:

„Vilniaus traukinių stotyje mus pasitiko kitaip. Stoties salėje buvo podiumas, ant kurio grojo džiazo grupė, tuo tarpu poetai iš visų kampų deklamavo mums nuo pakylų: kinų poetas skaitė kiniškai, amerikietis angliškai, lietuvis lietuviškai, o rusas rusiškai.  Viskas vyko vienu metu: poetai deklamavo kiekvienas sau, džiazo grupė grojo. Šis kakofoniškas performansas buvo menas, kurį sukūrė traumuota Rytų europiečio fantazija. Tai buvo naujojo agitpopo produktas. Performansas transliavo užslėptą mintį: mes, lietuviai, esame Vakarų europiečiai, mes neturime nieko bendro su (rusų) komunizmo kultūra, mes esame kosmopolitiška, daugiakultūrinė bendruomenė, kaip ir visa kita civilizuota Vakarų Europa, mes netrypiame savo svečiams nuobodžių folkorinių šokių, nekišame jums į burnas duonos su druska, mes esame „normalūs”. Kiek vėliau iš lietuviškos knygos, skirtos turistams, sužinojau, kad Vilnius yra „geografinis Europos centras” (ką tai bereikštų), kad Popiežiaus motina buvo lietuvė, o naciai (kurios šalies?) iš tiesų negerai elgėsi su vietiniais žydais, tačiau patys lietuviai vos išgyveno sunkų rusų-komunistų režimą.

Man dar bus skirta susidurti su traumos kalbėjimu (mes esame aukos!) ir vėl – Rygoje, Taline, Peterburge, pokalbyje su bulgarų poetu („Man gėda būti bulgaru. Norėčiau būti kitos tautybės,” – jis pasakė.), Minske. Atpažinau šį kalbėjimą todėl, kad jau buvau girdėjusi jį Liublijanoje, Zagrebe, Belgrade, Skopjėje.”

Visada labai įdomu paskaityti, kaip mes atrodome iš šalies, ar ne? (Beje, pastaroji ištrauka iš straipsnio, rašyto 2000-aisiais.) Man negėda būti lietuve, bet dėl lietuvių meno dažnai kaista ausys…

Pasiknaisiojusi internete, radau interviu su Ugresic. Klausinėja blogerė iš Bookslut.com (nuoroda į visą interviu):

„New York Times” ką tik pranešė, kad publikuos mažiau recenzijų apie [„rimtą"] grožinę literatūrą, bet susitelks į „oro uostų” literatūrą. Ką manote apie šį stebinantį posūkį? Kaip tai paveiks leidybą?

Oro uostas yra viena dažniausių mūsų šiuolaikinio pasaulio metaforų – dėl mobilumo. Oro uostai tampa dideliais prekybos centrais. Dar daugiau: olandų Shipol oro uoste gali rasti daug dalykų, netgi mažytę mečetę tam atvejui, jeigu staiga prispaustų reikalas palikti žinutę Alacho atsakiklyje.

Daugelio rašytojų svajonė (arba košmaras) yra pamatyti savo knygas oro uostų knygynuose. NYT pranešimas skamba kaip tos oro uosto metaforos įkūnijimas. Oro uostų žmonės turėtų pirkti NYT žurnalą oro uostų stenduose, skaityti recenzijas apie „oro uostų” literatūrą, o tada pirkti tą literatūrą oro uostų knygynuose.

Viską pasvėrus, tai neatrodo stebinantis posūkis. Leidybos industrija elgiasi, kaip bet kuri kita industrija, o su knyga elgiamasi, kaip su bet kuria kita preke.

Tokioje tikrovėje yra ir išimčių. Šiaurės Karolinoje yra mažas Raleigh-Durghamo oro uostas, kuriame yra senknygių parduotuvė. Prieš porą metų radau ten gerų knygų už gerą kainą. Tikiuosi, kad ta senknygių parduotuvė ten tebėra.

Rašote, kad globalizacija iš tikrųjų tėra amerikonizacija ir kad Amerikai mažai terūpi pasaulis. Kaip manote, ar verstinė literatūra kada nors ras vietą Amerikos leidybos rinkoje?

Kodėl manote, kad kitos šalys labiau domisi pasauliu, negu Amerika? Ar manote, kad Vokietijai ypatingai įdomi bulgarų kultūra? Ne. Bet statistiškai Vokietija labiau domisi Amerikos kultūra, negu Amerika domisi Vokietijos kultūra. Amerikos masinė žiniasklaida yra stipriausia pasaulyje: ji tarsi magnetas traukia pasaulio auditoriją, tačiau taip pat tarnauja kaip kultūros vertybių perdavėja. Galime įsivaizduoti Ameriką, kaip tam tikrą kultūrinį satelitą: visa informacija, kuria susidomi amerikietiškas satelitas, pasklinda tolyn po pasaulį. Informacija, kurią susidomi, tarkim, bulgarų satelitas, nepasklinda niekur. Laimei ar nelaimei, teisingai ar ne, tai yra pasaulis, kuriame gyvenam.

Verstinė literatūra užims tam tikrą vietą Amerikos leidybos rinkoje, jeigu marketingo žmonės iš to gaus naudos. Nežiūrint to, išverstieji autoriai pasirodo Amerikos leidyklose, Amerikos universitetų leidyklose ir knygynuose. Rašytojas iš Portugalijos, pavyzdžiui, skuba būti išverstas ir išleistas anglo-amerikietiškoje rinkoje. Kodėl? Todėl, kad būti išverstam į anglų suteikia jam šansą patekti į Tokijo knygynus, būti išverstam į japonų.

Pastebėjau daug žmonių, nuo pradedančiųjų rašytojų iki [literatūros žurnalo] „Believer” žmonių, kurie skundžiasi dėl neigiamų atsiliepimų apie knygas. Tačiau atrodo, kad jūs savo knygoje norite pasakyti, jog leidybai reikia griežtesnių kritikų. Ar jūsų nuomone Amerikai trūksta reiklesnės kritikos kultūros?

Ne, netrūksta. Statistiškai, Amerikos kritikos kultūra tokia pat, kaip ir kitų šalių. Ta kultūra egzistuoja, tačiau yra šalutinė ir nustumta į pakraštį. Ar manau, kad leidybai reikia griežtesnės kritikos? Taip, manau. Ilgiuosi literatūros kritikos, kuri pademonstruotų daugiau kompetencijos, daugiau entuziazmo ir mažiau apatijos. Ilgiuosi rimtų įvertinimų, intelektualaus pasipriešinimo, dialogo, polemikos. Žodžiu, ilgiuosi kultūrinio konteksto. Be kultūrinio konteksto nebūna kultūros. Be stipraus intelektualaus konteksto lieka tuščia rinka, kuri pardavinėja tuščius produktus.