Šiomis dienomis pasaulyje vyksta tiek daug svarbių įvykių: Davidas Bowie išleido ilgai lauktą savo albumą, Vatikane iš kamino ėmė rūkti baltas dūmelis, o internete ėmė veikti
JOVARO TILTŲ SVETAINĖ
www.jovarotiltai.com

Apsilankę joje, rasite romano „Katė, kurios reikėjo” viršelį ir galėsite pasiskaityti ištrauką. Taip pat į vieną lapą sudėjau informaciją žiniasklaidai (angliškai tai vadinama Press-kit), kur tarp kita ko yra „Gaisro” recenzijų ištraukos ir mano pačios pasisakymai apie naująją knygą.

Darbai nebaigti, o galas vis nusikelia ir nusikelia. Interviu laikraščio „Vilniaus diena” žavingam priedui „Moters triumfas” prisigyriau, kad romanas knygynuose ir internete pasirodys jau kovo mėnesį. Tačiau kažin ar spėsime iki šio mėnesio galo. Juk kalendoriuje yra raudonų dienų – ilgasis Velykų savaitgalis… Bet balandžio pirmojoje pusėje jau turėčiau paimti į rankas ilgai lauktą „kūdikį”.

Kol kas jaučiu vis didėjančią įtampą ir darbų svorį. Ta įtampa tokia „povandeninė” – lyg ir viskas gerai, situacija kontroliuojama, tačiau kažkur giliai suvoki ir išgyveni kiekvieną strateginį pasirinkimą – sprendimą.

Kita vertus, nė kiek nesigailiu, kad pasirinkom įsteigti leidyklą ir išleisti knygą patys. Kiekvienas etapas labai įdomus, daug ko su malonumu mokomės, profesionalai mums padeda patarimais, o aš dar, žinoma, renku informaciją iš protingų knygučių… Svarbiausia, kad visas darbo procesas yra vienose rankose, apjungtos dviejų žmogaus vizija. Būtent dėl įvairių asmeniškumų ir subjektyvumų ši knyga bus savotiška – autentiška. Galbūt netgi išskirtinė?

Taip pat labai džiaugiuosi, kad iki šiol turėjau įvairios darbo patirties, kuri dabar man padeda gaudytis. Esu dirbusi sekretore-administratore, reklamos kūrėja, reklaminių tekstų rašytoja, šiek tiek sėdėjau šalia dizainerių (bent jau nutuokiau, ką reiškia raidės CMYK), kažką girdėjau apie spaustuvės darbus, nors techninio žargono teko mokytis… Turbūt jei knygą bandytų išleisti tūlas rašytojas, visai neturintis panašios patirties, jam būtų daug sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma (nes ir sėkmės pavyzdžių žinau), tačiau sunkiau. Nes ir man nelengva.

Nors yra smagių dalykų. Pavyzdžiui, rašyti savo vyrui laiškus su kreipiniu „ponas direktoriau” ir įsivaizduoti, kad tarp mūsų – tarnybinis romanas…

Taigi va, po kelių dienų, tikiuosi, knyga bus atiduota spaustuvei, o aš baigsiu savo, kaip projektų vadovės, karjerą ir grįšiu prie rašymo. Tie du darbai labai skiriasi ir neįsivaizduoju, kaip reiktų vienu metu ir dirbti leidykloje, ir kurti. Tarsi tenka keisti kepurę – intravertė rašytoja ir ekstravertė vadybininkė… Laimei, mano charakteris turi ir to, ir ano! (Su nedidele intravertės persvara…)

Pabaigai toks priešvelykinis anekdotas:

Šįryt sėdim darbo kambaryje abu su vyru prie kompo ir matom, kad pro mūsų vartelius įeina dvi jaunos moterys. Elegantiškos, apsirengusios juodai, gan prabangiai. Iškart pagalvojom, kad supainiojo adresą. Aš dar leptelėjau: „Arba evangelikės.” Leptelėjau, bet pati savim nepatikėjau.

Vyras atidarė duris ir nugirdau, kad moterys pasakė kažką maždaug: „…mirė… ateikit pagerbti… mūsų rajone…” Kuris nors iš nepažįstamų kaimynų pasimirė, pamaniau. Bet keista, kodėl vyras joms į tai atsakė su tokiu entuziazmu ir netgi smagiai: „Taip taip, ačiū, kodėl gi ne!”

Uždaro duris, atneša man lapelį. „Kas mirė?” – klausiu. „Jėzus.” Ant lapelio pripiešta vyriškio, panašaus į Melą Gibsoną, kryžiaus kančių…