Žymių archyvai: kūrybiškumas

Nes vaikai nebijo klysti

laka pienuka

Kadaise, ieškodamos knygų apie siužeto konstravimą, aptikau vaikų rašytojos Nancy Lamb knygutę*, kurią skaitytojai išgyrė kaip tikrai profesionalią, išsamią ir suprantamą. Pamaniusi, kad vaikai tikrai turėjo išmokyti šią autorę siužeto meistrystės, nes šiuo klausimų nedaro nuolaidų, knygą įsigijau. Ištisai neskaičiau, nes daugelis dalykų man jau mintinai žinomi. Kai jau esi perskaitęs daugiau nei dvidešimt knygų apie rašymą, imi pastebėti panašumus ir skirtumus (visgi daugiau panašumų). Net tų pačių įžymybių tas pačias mintis cituoja… Tačiau tai juk ne esmė.

Kai mokaisi rašyti (tas pats ir mokantis kito kurio meno), tenka labai daug kartoti tuos pačius dalykus. Vakar sužinojai ir atrodo, kad netgi įsiminei, vieną taisyklę, o šiandien rašydamas jos vėl nepanaudojai. Teks ją dar ir dar kartą „atrasti“ kitose knygose ar straipsniuose. Kartojimas yra mokymasis (ir atvirkščiai). Taip mokytis tikrai nenuobodu, jei taisykles iškart pritaikai praktikoje. O kaip kitaip?

Mielai nėriau į internetinį susirašinėjimą (ir susiskambinėjimą) su viena moterimi, kuri rašo istorijas vaikams. Jos atvejis man priminė daug dalykų, kuriuos kadaise išgyvenau pati. Ir vėl iškėlė aikštėn tas kliūtis kūrybiškumui, kurių paprastai prisistatome patys sau, o paskui kenčiame, nes nesijaučiame laisvi ir drąsūs kurti.

Viena didžiausių kliūčių yra baimė klysti. Kiek daug pastangų tenka įdėti tam, kad kaskart sėsdamas rašyti nesistengtum rašyti „teisingai“, puikiai, tobulai. Tai yra peilis, kuriuo gali pasipjauti ir didžiausi meistrai. Su baime daryti klaidas nesukursi nei eilėraščio, nei paveikslo, nei spektaklio. Deja, tai vienas iš „turtų“, kuriuos man įteikė drauge su aktorės diplomu. Ir vis dar negaliu pasakyti, kad „pamečiau“ šitą bjaurią dovaną. Jei nežinočiau jos – neatpažinčiau kituose…

Vakar ta vaikų istorijas rašanti moteris pasidalino su manimi: „…per pertrauką nuėjau apžiūrėti pirmokų keramikos darbelių. Vieno katino veido išraiška visai netaisyklinga, bet verčianti iš kojų. Kai paaikčiojusi pasistebėjau, keramikos vadovė sako man: čia todėl, kad vaikai nebijo suklysti.

Tai tik viena, tačiau svarbi priežastis, dėl kurios noriu šiek tiek prisiliesti vaikų literatūros. Pagalvojus, kad galėčiau parašyti pasaką, išsipučia toks baimės burbulas manyje… Reikia jį susprogdinti!

O čia dar va keletas ištraukų iš Lamb knygos:

* * *

Prigimtinė teisė

Kūrybiškumas yra nepasotinamas žvėris. Jį reikia maitinti pastoviai. Per ilgai palikęs jį be priežiūros, rizikuoji, kad tavo aistra ims badauti, o dvasia susilpnės.

Daugelis kūrybiškumą mato kaip paslaptį, kažką tokio išnyrančio iš magijos ūko. Arba mes turim tai, arba ne. Toli gražu ne tiesa. Kūrybiškumas yra dovana, ištraukianti mus iš beorės erdvės ir padaranti žmogiškais. Problema ta, kad daugelis mūsų jau nuo ankstyvosios vaikystės esame mokomi, jog vaizduotė yra menkesnė už intelektą, o kūrybiškumas yra menkesnis už logiką.

Mano dukterėčia, kai jai buvo dveji, vieną naktį parodė į skystą debesėlį, užplaukiantį ant mėnulio, ir sušuko: „Žiūrėk, močiute! Mėnulis tirpsta!“

Mažylės įžvalga buvo tokia skaisti ir fantastiška – tarsi poeto – nes gyvenimo realybė dar nesudrumstė jos vaizduotės grynumo. Kūrybiškumas yra esminės mūsų prigimties dalis. Tai mūsų prigimtinė teisė, palaima, rišanti su įtakingiausia mūsų esybės šerdimi. Todėl, kad ji tokia, su ja ne tik turi būti švelniai elgiamasi – ją reikia gerbti ir tausoti.

Mintijimai apie Mūzą

Tradicinės mūzos graikų mitologijoje buvo devynios Dzeuso dukterys, atsakingos už menus ir mokslą. Graikai taipogi garbino tris ankstyvąsias mūzas, pasišventusias meditacijai, atminčiai ir dainai. Mano asmeninėje mitologijoje įrašyta, kad mes visi gimstame su Mūza. Bėda ta, kad daugeliui mūsų ją „civilizavo“ vos pasiekus septynerių metų amžių. Arba šitai, arba patys nepaisome šios dovanos tol, kol ji nuo mūsų nesidomėjimo ir aplaidumo miršta.

Visi stengiamės, gyvenime siekdami pasisekimo. Tačiau bekovodami už sėkmę daugelis pamirštam, kaip gerbti savo viduje esančią kūrybiškumo jėgą.

Kai kurie į savo vidų kreipiasi per maldą, kiti – per meditaciją. Dar kiti pasiekia tai įsitraukę į kokį mėgstamą užsiėmimą – bėgimą, sodininkystę, siuvimą, maisto gaminimą, Thai Chi ar medžio dirbinius. Kaip besusisiektum su vidumi, per tai į savo gyvenimą gali pakviesti išradingumą ir naujovę, toliau siekdamas kitų dvasios pakylėjimo ir vaizduotės švęsmo būdų.

Jeigu kartais tokios kalbos apie Mūzą jums kelia nerimą, užbaigsiu šią įžanginę abrakadabrą ir pridėsiu instrukcijų.

Mūzos priežiūra ir maitinimas

Būkite atsargūs su Mūza. Neapgaudinėkit savęs. Jums Mūzos reikia labiau, negu jai jūsų. Todėl Mūzai išvykus atostogų, siūlau ne grasinti jai, o prikalbinti. Priviliokite ją grįžti švelniais pratimais. Užsimerkite. Giliai kvėpuokite. Medituokite. Svajokite. Melskitės.

Niekada neapsipraskite su Mūza. Mūzos dvasiniame žodyne nėra termino „beatodairiška meilė“. Iš to, kad kūrybiškumo keliu slydote autopilotu, nepasidarykite išvados, jog Mūza visuomet sėdės šalia, keleivio vietoje. Ji yra permaininga. Irzli. Kaip ir bet kuriai kitai būtybei, jai reikia nuolatinio dėmesio. Jei nesirūpinsite, ji greičiausiai iššoks iš mašinos prie pirmojo šviesoforo.

Pasitikėkite Mūza. Tikėkite. Ne visuomet lengva pasitikėti po kojomis tiesiamu taku. Tačiau net būdamas įsibaiminęs, jeigu jaučiate pašaukimą rašyti, gerbkite tą pašaukimą. Kūrybiškoji drąsa per dieną neįgyjama, tačiau rezultatas vertas pastangos.

Nepamirškite padėkoti Mūzai. Geros manieros liepia padėkoti tam žmogui, kuris kasdien daro jums paslaugą. Tas pats ir su Mūza. Išreiškiate jai padėką, likdamas atviras kūrybiškajam šuoliui, medituodamas ir atmindamas, būdamas imlus naujoms idėjoms ir kviesdamas naujoviškus mąstymo būdus. Taip pat atsidėkojate elgdamasis taip, tarsi Mūza egzistuoja, ir kas rytą dėkodamas už jos buvimą savo gyvenime, už jos indelį į savo meną.

* * *

„Niekas pasaulyje negali atstoti atkaklumo. Talentas neatstos – nėra nieko įprastesnio, nei talentingi nesėkmingi žmonės. Genialumas neatstos – jau beveik virtęs patarle posakis „nežinomas genijus“. Išsilavinimas neatstos – išsilavinusių atmatų pilnas pasaulis. Tik atkaklumas ir valia – visagaliai.“ – Calvinas Coolidge’as

* * *

Šiukšlinykas

Kai dar tik pradėjau rašyti, tikrai ir nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad būdvardžiai ir prieveiksmiai yra nuostabūs, užburiantys ir praturtinantys. Mano išpūsta proza buvo užteršta šiomis įkyriomis kalbos dalimis.  Daug laiko prireikė tam, kad išsiaiškinčiau, jog būdvardžiai prozai daug dažniau trukdo nei pataiso, o prieveiksmiai sakinį daug dažniau žudo nei pagyvina.

Yra žmonių, kurie gimė su gero rašymo supratimu. Jie jaučia ritmą ir girdi muziką nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė parkeriu popierių. Daugelis mūsų, deja, nesame apdovanoti šia gamtos dovana. Mes, paprasti mirtingieji, turime mokytis kaip rašyti, turime treniruoti savo meninius įgūdžius ir tobulinti savo amatą kasdien.

* * *

„Pagavęs būdvardį, nužudyk.“ – Markas Twainas

„Kelias į pragarą prieveiksmiais grįstas.“ – Stephenas Kingas

*“The Writer’s Guide to Crafting Stories for Children” by Nancy Lamb


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie 71 pasekėjo