Dar vieną tarybų laikais išleistą knygą radau, tiksliau, beveik ištraukiau iš krosnies, ir jau buvo apipelijęs viršelis. Vadinasi ji berods “Klausimai tarybiniams rašytojams” (deja, pamiršau užsirašyti tikslų pavadinimą ir leidimo metus). Čia pateikiu ištraukas iš Sauliaus Tomo Kondroto (anuomet 29 m.) atsakymų, kurie sunumeruoti ne taip, kaip knygoje. Perspėjimas: Kondroto rašymo rutiną bandykite tik pasitarę su šeimos gydytoju. Čia apie kavos ir arbatos dozes. Dar jis minėjo, kad jam rašyti trukdo alkoholis, bet labai padeda cigaretės. Kažin, ar šiais laikais jis taip pat susižadina. Visgi daug vandens nutekėjo, akiniai nebe tie ir plaukų nebe tiek… Bet čia išsakytos mintys vis tiek vertos dėmesio.
1.
Nežinau, ar talentą reikia pažadinti. Nežinau, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip talentas. Talentas per daug mistifikuotas žmonijos istorijoj. Dėl to nemėgstu to žodžio, tos miglotos sąvokos. Sutinku, kad ne visi žmonės yra vienodi. Vieni protingesni, kiti kvailesni. Vieni jautrūs, kiti ne. Vieni turi geresnę muzikinę klausą, kiti aštriau užuodžia kvapus. Aš nuo mažens mėgstu skaityti. Turėjau, kaip man atrodo, neblogą literatūrinę klausą. Gan anksti pradėjau skirti geras knygas nuo blogų. Tiksliai negaliu pasakyti, kada kilo mintis rašyti pačiam. Gal net nėra jokios tikslios datos. Kaip ir jokios aiškios priežasties, impulso. Labai anksti skausmingai pajutau laiko tėkmę. Turėjau gal kokius septynerius metus, kai suvokiau, kad viskas turi pabaigą, taip pat ir žmogaus gyvenimas. Kiekvienas mūsų žingsnis, judesys, atokvėpis yra trumpas, praeinantis, laikinas. Mane kamavo, iš esmės tebekamuoja to laikinumo pajautimas. Norėjau sustabdyti laiką. Išsaugoti tai, kas dingsta, ištirpsta, išnyksta. Bet tai tik vienas iš kūrybos impulsų, šiandien jau ir ne svarbiausias. Patyręs, kad gali kurti, pasidarai kaip narkomanas. Gal mazochistas… Visais atvejais kažkas ydinga, nuodėminga, begėdiška yra kūrybos akte. Tai traukia, vilioja.
2.
Deja, negalėčiau išskirti nė vieno rašytojo, kurį visiškai pagrįstai ir besąlygiškai galima būtų pavadinti mokytoju. Mokiausi ir tebesimokau iš visos pasaulinės literatūros istorijos. Skaitydamas knygas, automatiškai registruoju, kokias rašymo priemones autorius vartoja, siekdamas perteikti kokį nors vaizdą, nuotaiką, mintį. Analizuoju šias priemones, svarstau, ar negalima buvo pasiekti to paties ar didesnio įspūdžio kitaip. Toks darbas naudingas. Kartais paskaitau ir senesnius savo paties kūrinius. Mokausi iš klaidų, kurias juose esu padaręs. Taigi esu ir savo paties mokytojas.
3.
Atmintim nepasikliauju. Mano užrašų knygutės pilnos frazių ir jų nuotrupų, pastabų, samprotavimų, visokių pavienių žodžių, kurie kam nors kitam išvis nieko nereikštų. Apskritai atmintį turiu neblogą. Bet nepamiršti nieko – per didelis uždavinys. Gali prisiminti mintį, bet pamiršti labai sėkmingą jos formuluotę. Jeigu pamirši, paskui reikės ilgai jos ieškoti, o tai užims daug laiko. Žodžiu, užmiršti – per didelė prabanga. Užrašų knygutės taupo laiką.
Padeda viskas – ir savistaba, ir inuicija, ir meno kūrinių sukeltos asociacijos, ir dar daug kas. Kūrybos procesas vyksta ne vien už rašomojo stalo. Čia jis pasibaigia, įgauna regimus bruožus, užgęsta kūrinyje. Tikroji kūryba vyksta visą likusįjį laiką, kai valgai, kai bendrauji, kai ką nors skaitai, kai vaikštai, kai rūkai, kai klausaisi muzikos ar net kai miegi. Taigi padeda visas gyvenimas. Tiek vidinis, tiek išorinis.
4.
Kūrinių stilium, man atrodo, dabar per mažai yra rūpinamasi. Stilius suvokiamas kaip kažkas aprioriškai rašytojui duota, kaip autoriaus asmenybės bruožas, kuris ima reikštis vos tik žmogus pradeda rašyti. Dėl to labai dažnai net ir pripažintų lietuvių rašytojų kūriniai stilistiškai yra sujaukti, netvarkingi ir primena vaikų piešinius, kuriuose įžvelgi vien pastangas kaip nors daiktą atvaizduoti, bet dar nerandi pastebimo susirūpinimo viso piešinio sandara, forma. Žinoma, yra ir tokių rašytojų (šių mažuma), kurie sąžiningai rūpinasi visais kūrinio aspektais, tarp jų ir stiliumi, stilistine vienove. Literatūrinės kalbos turtingumas pats savaime man nėra joks tikslas ir, galima sakyti, nerūpi. Svarbiausia man, – minties, vaizdo turtingumas, tikslumas, pilnatvė. Kalba tėra priemonė meniniam vaizdui kurti, tarpininkas tarp mūsų smegenų ir meninio vaizdo. Ji neturi blaškyti skaitytojo, neprivalo atitraukti jo dėmesio kaip savarankiškas estetinis objektas. [...] Idealu, kai kūrinio kalba yra tarsi gerai išplautas lango stiklas. Žvelgdamas pro tokį stiklą, jo nematai, užmiršti, kad jis išvis yra, ir tesimėgauji spalvingu autoriaus vaizduotės pasauliu.
5.
Įkvėpimas, kaip ir talentas, yra labai miglotas ir menkai apibrėžtas dalykas. Tatai, kaip aš įsivaizduoju, turėtų būti tam tikra kūrybinė nuotaika, vidinis pasirengimas kūrybai. Jeigu taip, tuomet įkvėpimą jaučiu visą laiką. Jis atsirado manyje neatmenamais laikais, kadaise vaikystėj. Trumpai tariant, įkvėpimo man nereikia laukti. Teisybė, lengvai pasiduodu aplinkos poveikiams, menkiausias gyvenimo ritmo sutrikimas ar nesklandumas gali ilgam sukliudyti kūrybiniams procesamas, sustabdyti juos, bet tai jau ne įkvėpimo, o greičiau darbo sąlygų klausimas. [...]
Apskritai esu susikūręs tam tikrą gyvenimo ritmą, ištisą terapinį kompleksą, leidžiantį dirbti našiai. Baigdamas vienos dienos darbą, privalau žinoti, ką turėsiu dirbti kitą dieną. Paprastai tai nebūtų sunku, nes, galima sakyti, visą kūrinį turiu galvoje ir dirbdamas laikausi susidaryto plano. Rytą keliuosi anksti, apie septintą valandą, nors ir kaip nelengva kitąsyk… Būtina rytmetinio režimo sąlyga – penkiolikos dvidešimties minučių dušas ir du puodeliai stiprios tirštos kavos. Darbui pasiruošta. Dirbdamas privalau būti vienas, net ir tylus kito žmogaus buvimas netoliese mane trikdo. Be pertraukos geriu stiprią arbatą. Ji taip pat palaiko ir pratęsia darbingą būseną maždaug iki ketvirtos valandos popiet. Rašau ranka maždaug iki pirmos valandos. Paskui pusvalandis pietums, po kurių perrašau mašinėle dienos medžiagą, taisydamas ją ir koreguodamas. Apsakiau normalų darbo dienos ritmą. Per vieną tokio darbo dieną parašau nuo aštuonių iki dešimties puslapių…
6.
Reikalavimai, kuriuos keliu rašytojams, tarp jų ir sau, yra bendri ir nepriklausomi nuo rašytojo amžiaus. Dažnai rašytojas man panašus į šimtmečio pradžios automobilistą. Šis važiuoja dvidešimties kilometrų greičiu ir yra apsvaigęs nuo to važiavimo. Jis bijo, net jei galėtų pradėti lėkti dešimt kartų greičiau, nes nėra tikras, ar pajėgs sustot esant tokiam greičiui. Rašytojai taip pat bijo atpalaiduoti savo vidų, savo atminties ir intelekto, savo jausmų rezervus, nes nėra tikri, ar pavyks sustabdyti, ar stabdis suveiks. Man atrodo, jeigu jau nori sukurti ką nors verta dėmesio, nereikia pernelyg tausoti savęs, savo psichikos, bet labiau ja pasitikėti. Žmogui iš prigimties būdingas tam tiksas bailumas, nepasitikėjimas savim. Tą, aš manau, patvirtina ir liaudies patarlė: “Devynis kartus atmatuok, dešimtą – kirpk”. Norėčiau, kad rašytojai būtų drąsūs. Perspektyviausi ir bus tie nūdienės literatūros bruožai, kurie neleis įsigalėti literatūroje baikščiai netiesai. Tiesa apie pasaulį, o ne vyraujanti nuomonė, yra svarbiausia. Tiesa dažnai skiriasi nuo viešos nuomonės. Ir tatai iš pradžių gąsdina. Manau, kad rašytojai pajėgūs tą baimę nugalėti.
(1982 m.)
