Vakar dieną nuvažiavau į Melburno centrą ir pasijutau taip, tarsi būčiau ką tik išlipusi iš lėktuvo, atskridusi iš Lietuvos… Nes namie tai kaip Lietuvoje. Visos mintys apie tai, kaip mūsų knyga keliauja iš taško A (spaustuvės) į taškus B, C, D… Jau elektroninė knygos versija, jau internete prekiaujama popierine knyga, jau vežiojama į knygynų sandėlius, jau pardavėja deda į lentyną… Ar jau padėjo? Galbūt jau padėjo! O lėktuvu kaip tik skrenda (kažkur virš Afganistano) dėžė su dešimčia „Kačių” ir į Australiją. Kada laikysiu ją rankose?
* * *
Kol kas mano rankose – nešuliai iš maisto parduotuvės. Praeinant traukinių stotį – mažas incidentas. Ant grindinio pastebėjau sulankstytą violetinį popieriuką. Žvilgtelėjau antrą kartą – penkių dolerių kupiūra, perlenkta perpus. Nestabtelėjau ir nepakėliau. Prisiminiau, kaip vienas pažįstamas žmogus, pasiremdamas lazda rangėsi žemyn, kad pakeltų penkis centus, kurie čia beveik beverčiai. Na, žinoma, ne beverčiai. Bet penki doleriai! Ir aš nepasilenkiau. Dingtelėjo: jei būčiau studentė… Jei būčiau studentė Lietuvoje kitais laikais! Tačiau nesu studentė ir esu ne ten, ir ne tie laikai. Statusas neleidžia, pasijuokėm su vyru. Statusas neleidžia žiūrėti į grindinį ne tik man, bet ir įvairiausių rasių australų studentams, kurių buvo pilna traukinių stotis…
* * *
Nusipirkom dokumentinį filmą apie Slavojų Žižeką, kuris vadinasi „Žižek!”. Jo akys įspūdingos, kai įsikarščiuoja, o, pažįstu tokių žmonių. Tokie gali kalbėti ilgai. Jie eina iš proto dėl savo idėjų. Dėl proto – iš proto. Jie nemato tų, kurie priešais juos. Žižekas sako: „Aš nenoriu pasirodyti žmogus, toks, kaip visi žmogiškas, ne – aš esu monstras!” Taip taip, pažįstų tokių monstrų, kurie virtuvės spintelėje irgi gali kojines laikyti. Itin tvarkingai sulankstytas kojines. Pasakiau vyrui, kad niekada nereikia atsižadėti Žižeko. Kaip terbos ir tiurmos. Nesunkiai galima pavirsti tokiu, tereikia dar centimetrą, dar centimetrą patikėti tuo, kad žaidimas – tikras… Tuo ir skiriasi froidistas-lacanistas nuo jungėno. Taip bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo. Jungėnai viską gali ilgiausiai analizuoti kaip mitą, psichikos sugeneruotą pasaką. Ypač tai liečia politiką ir filosofiją. Kaip galima rimtai žiūrėti į politikus ir filosofus, kaip galima tikėti, kad jie yra gyvi ideologijos simboliai? Kiekvienas iš jų turi savo mitą, savo žmogišką, paprastą, nesvarbu, kokiais monstrais apsimeta ir kokiais monstrais juos kiti laiko. Yra didesnių dalykų. Yra svarbesnių dalykų. Tie didesni ir svarbesni dalykai neleistų įtikėti ta matrica, kurioje gyvena Žižekas. Tačiau matrica egzistuoja, todėl smagu kartais pasiklausyti, ką transliuoja jos ideologai. Kaip jie ginčijasi patys su savimi. Kaip jie tiki tuo, kad ginčijasi. Žižekas – egzaltuotas, degantis ligonis, kurio šauksmo žmonėms reikia. Ir man reikia! Nes aš nesu monstras. Tačiau neišsižadu…
* * *
Gerai Žižekas apibendrino, kaip jis priverčia save rašyti (o renka tekstą vienu, vienu pirštu! – o keliais aš pirštais renku? – keturiais…): iš pradžių jis sau sako, kad tik prisės karts nuo karto surašyti kylančias mintis, epizodiškai. Paskui, kai jau daug tų minčių prirašyta, jis sau sako, kad darbas beveik baigtas, beliko jį apibendrinti. Taip išeina, kad jis niekada nerašo. Taip taip. Aš irgi taip darau! Tai labai gera taktika. Štai rašinėju vieną eskizą po kito, o vis niekaip neprisėdu rimtai rašyti… Nes rimtai – tai niekaip – full stop. Rimtai – atseit teisingai, galutinai, tobulai. O kadangi taip nebūna, tai išvis nieko nebūna, piš. Niekada nerašyti. Tik pradėti eskizais ir užbaigti redagavimu.
* * *
Sunku rašyti nepasikliaujant protu. Nes protas, intelektas nori viską išsiaiškinti ir, aišku, neklysti. Protas iškart mintyse susirašo liaupses iš kritikų, įmanomus protingus klausimus per interviu. O rašyti taip nusiteikus neįmanoma. Rašyti reikia žaidžiant, neprotingai ir neatsakingai žaidžiant. Net Grafomanijos kitaip nepajėgiu rašyti, tik neprotingai ir neatsakingai žaisdama. Tik tuomet atsiveria poros, pro kurias ateina įkvėpimas. Reikšmingi sutapimai. Knygos, kurias reikia pavartyti ir rasti tam tikrą sakinį. Eilėraščiai, kuriuose reikia rasti tam tikrą impulsą įvaizdžiui. Netgi straipsniai internete apie tai, ką reikia, ko būtinai reikia šiandien, kūrimo procesui. Kai tas gerasis procesas ima vykti, tai labai smagu. Tokia keista būsena, tarsi esi vedamas, tarsi kažkas su tavimi, tu ne vienas, tu ne pasimetęs. Tarsi žinai, ką darai, apie ką rašai, nors iš tiesų tai nė velnio nežinai. Tik tikiesi. Tik pasikliauji savo intuicija. Toks tas ieškojimas kelių į pasąmonę. Vos tik imsi ieškoti tvirtos žemės po kojomis, tuoj įkrisi į pelkę – į juodulį, depresiją. Reikia šokinėti lengvai, per kupstelius. Tai salos danguje. Gal debesėliai. Kažkas netvaraus yra tvariausia šioje profesijoje. Esu laiminga, kad kartais patiriu tokius dalykus.
* * *
Dar man patinka nesilankyti kino festivaliuose ir koncertuose, ir spektakliuose. Gauti viską tada, kai reikia. Reikia ne kasdien, ne dažnai. Reikia tada, kai reikia. Namie turim didėjančią kolekciją nerealių filmų, kurie retai parodomi ir festivaliuose, nes jie iš esmės retai ir sukuriami. Bet visai nesinori gaišti laiko ir žiūrėti bet ką. Kritikai liaupsina, kad tik vyktų procesai, kad žmonės mokėtų pinigus kasai, kad viskas judėtų. Bet aš nesu visi žmonės. Tokie, kaip aš, egoistai (monstrai?), turi rūpintis savimi, nes nieko neuždirba. Jei pinigai yra laisvė, tai gebėjimas gyventi, neuždirbant pinigų ir vis tiek nuo jų nepriklausant – triguba laisvė. Na, bet kažkas mūsų šeimoje uždirba. Antraip nebūtų taip, kaip yra.
* * *
Prieš kelias naktis sapnavau, kad pasakiau savo chemijos mokytojai, jog ji yra monstras. Mes buvom kažkieno namie, ji buvo panaši į tetą su megztu sijonu, sėdėjo ant sofos, nerimavo, vis keitė pozą, atsistodavo, atsisėsdavo, bambėjo: Kaip taip galima sakyti mokytojai, ar tikrai taip galėjo būti? Man nesmagu, tačiau nuoskauda didesnė už norą būti mandagiai. Beveik rėkiu: Jūs supraskit, aš gi buvau visai dar vaikas, o jūs mane niekinot prieš visus, jūs mėgavotės tuo, kad man nepasisekė išmokti, prisipažinkit, juk jums patiko mane niekinti, jūs jautėtės aukštesnė už mane, ar žinote, ką mokiniai kalbėjo apie jus? Mes teisinom jūsų monstriškumą tuo, kad jūs negalit turėti vaikų. Bet ar galima tuo pateisinti žiaurų elgesį su kitais vaikais? Mes kalbėjom tarpusavyje: Ji nekenčia mūsų, nes mes jai primename, jog ji nevaisinga. Ar taip gali būti? Jūs buvote monstras, MONSTRAS! Ir taip prabudau. Bet prabudau, keistai, su apgailestavimu, kam taip žiauriai pasakiau tai nelaimingai moteriai. Ėmiau teisinti ją. Bandžiau suprasti. Man net atrodo, kad ją suprantu. Kad netgi atleidau. Bet tokie žmonės neturi dirbti su vaikais. Ar bijau, kad nepavirsčiau tokia pat monstre? Knygos yra mano vaikai. Mūsų su vyru bendri…
* * *
Monstras - nukrypimas nuo normos, deformacija, bjaurumas arba nepaprastas grožis. Lotyniškas žodis monstrum taip pat turi ir tokią reikšmę: dalykas, keliantis baimę ir nuostabą.
* * *
Vieną dieną vėl perskaičiau Marguerite Duras „Destroy, She Said” – vis tiek nieko nesupratau, bet pagaliau įsikirtau, kad tai kliedesys. Duras net buvo susitikusi su Lacanu (dėl kitos jos knygos) ir jis jai pasakė, kad jos tekstai yra „kliniškai tobulas kliedesys”. Bijau, kad nujaučiu, kodėl mane prie tokio patraukė. Kliedesio neįmanoma suprasti, tik įmanoma suprasti, kad tai kliedesys. Kai rašai apie meilę – ar gali būti kitaip? Be proto juk rašoma. Kaip rašyti protingai apie jausmą? Neįmanoma. Arba įmanoma, tačiau tai jausmo išniekinimas. Netiesa. Aš net nesu įsitikinusi, ar žinau, apie ką noriu rašyti. Perrašyti atmintį gal, tik tiek. Ne, ne taip. Reikia išvis nerašyti: tik eskizuoti, o galiausiai – redaguoti. Susitelkti į sakinius. Į pieno srovelę iš ąsotėlio į dubenėlį…
* * *
Vermeer
Dopóki ta kobieta z Rijksmuseum
w namalowanej ciszy i skupieniu
mleko z dzbanka do miski
dzień po dniu przelewa,
nie zasługuje Świat
na koniec świata.
Vermeeris
Kol ta moteris iš Rijksmuseum
nutapytoje tyloje ir sutelktyje
pieną iš ąsotėlio į dubenį
diena dienon lieja,
Pasaulis nenusipelnė
pasaulio pabaigos.
Wisława Szymborska, z tomu Tutaj
(išverčiau į lietuvių, pasitelkusi anglų vertimą)
