Vakar pirmą kartą Australijoje filmavausi. Ne aktorė – tik statistė. Ne filmas – tik serialas. Bet vis tiek sėkmė!
Vien jau filmavimo aikštelės aplinka… ką ten – vien jau grimerinės sužadina malonius prisiminimus. O dar atsitiko taip, kad mane nusiuntė grimuotis į aktorių furgonėlį – kaip tik atsilaisvino viena grimerė. Atsisėdau į kėdę apsižvalgiau – iš dešinės lyg ir matyta aktorė, iš kairės – žiauriai matytas aktorius. Bet nemandagu spoksoti, todėl tik nusišypsojau, pastebėjusi, kaip maloniai jiedu su grimere šnekučiuojasi.
Tarp aktorių ir grimerių visada toks jaukus ryšys – pletkai, širdies išliejimai (kaip su kirpėjais?) – ir aktoriams gera, ir grimerės kyla link žvaigždžių… Aš pati mėgaujuosi tuo, kad užsimerkiu ir atiduodu savo veidą, plaukus švelnioms (kartais – šiurkščioms, bet šiurkštumą irgi mėgstu) profesionalės rankoms… Aukščiausio laipsnio iškrypimas!
Iš pradžių net nesupratau, kur čia reiks vaidinti, koks serialas. Bet paskui susidėliojo: tai australiškas serialas apie „morališkai kritusį“ teisininką (pagal tikrą istoriją) „Killing Time“, dešimt serijų, rodys FOXTEL. O pagrindinį vaidmenį jame atlieka…
Filmavimo aikštelėje pagaliau atpažinau, kas grimo kambaryje sėdėjo man iš kairės!
Taip, tas, kurio nuotrauka iškart po pavadinimu.
Deividas Vinhemas (David Wenham) – Faramiras iš „Žiedų valdovo“.
Papletkinsiu: dabar jam keturiasdešimt penkeri, jis vis dar blondinas, vis dar ilganosis, vis dar nevedęs (bet turi gyvenimo draugę ir du vaikus), vis dar vertas Australijoje suteikto titulo „sexiest man alive“… Oi, jis tikrai ne gėjus. Jam patinka moterys. Jam patinka gražios moterys. Jam patinka, kad jis patinka visoms moterims. Ir jis turi laiko joms. (O gal čia sutapo su jo personažu – ištvirkusiu teisininku?)
Turiu kvailą įprotį – jau kelintą kartą taip netyčia pasielgiu – jei susižvalgome, taip jau tikrai susitinka žvilgsniai, nusišypsau ir pamerkiu akį – nesvarbu, ar eiliniam aktoriui, ar įžymybei. Toks abipusis palaikymas, simpatija. Nesijaučiu už jį žemesnė (ir ūgiu – visi „žiedų valdovai“ geriausiu atveju lygūs su manimi…). Ir jeigu kolega nepasikėlęs, tai visai smagu.
Deividas nepasikėlęs. (Oi, bet aš užsimiršau – šįkart esu tik statistė, ne aktorė. Statistė turbūt nedrįstų mirktelti…)
Daividas smagus, šiek tiek juokingas – prieš kiekvieną dublį jis vis sumykdavo kokį balso pratimą, ko nedarė nė vienas jo scenos partneris. Ilgainiui, į pamainos pabaigą, tai jau skambėjo komiškai (kolega pagyvenęs (irgi žavingas) aktorius jau pradėjo jį parodijuoti). Bet dėmesio jis gavo per akis. Manau, ir pinigų už valandą jis gauna per akis. Tai neprošal parodyti režisieriui, kad dirbi sunkiai ir atsakingai.
Mano darbo diena užtruko maždaug aštuonias valandas. Ir galiu pasakyti, kad darbdaviai negaišo mano laiko, t.y. visas tas valandas aš dirbau, laukti darbo teko palyginus labai trumpai. Atrodo, koks ten tas statisto darbas – čia pasėdėjai, čia pastovėjai, čia praėjai… Bet kai turi likti dėmesingas aštuonias valandas… O dar visos moterys avėjo aukštakulnius – belaukdama autubusiuko, kuris parveš į persirengimo patalpą, norėjau nusiauti ir prigulti ant šaligatvio.
Bet susilaikiau. Viskas gerai, viskas taip, kaip norėjau. Po filmavimo dar lėkiau į brito scenaristo finalinę paskaitą, o po jos atsilošiau traukinio sėdynėje, jausdama solidarumą su visais australais, grįžtančiais po darbų pusę devintos vakaro. Visi mes išvargę, išalkę, paraudusiomis akimis, tingintys kalbėti, bet netingintys skaityti (akys džiaugiasi, matydamos tiek daug skaitančių keleivių!)…
O Deividą Winhemą neseniai mačiau australiškame filme „Gettin’ Square“ (rež. Jonathan Teplitzky, 2003), kur jis atpažįstamas tik iš nosies. Tame filme pagrindinį vaidmenį, beje, suvaidino žymusis „avataras“ - Semas Vortingtonas (Sam Worthington) – va, irgi australas.
Gal Australijoje ir trūksta gražių moterų, bet gražių vyrų – ne.
Gaila, kad už visų neištekėsi (ypač nepatartina tekėti už aktorių)…
