Tag Archives: kinas

2012/01/25

Ar smagi bus kelionė?

By Sandra

Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.

Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?

Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos “kitokios” aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.

Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis “nuo Kinto kalno”.

Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje “Gaisras” veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia “garsi, žymi”. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios “angeliškos” žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra “jokia” lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?

Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas “keistų” vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).

Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai

Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/

Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.

Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.

Ką tai reiškia “dvelkiantis lietuviškumu”? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka “maloniai nuobodžiauti” skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.

Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…

Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.

Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į “naująją realybę”. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo “King Kongas” (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją “Doctor Zhivago” (“Daktaras Živago”) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.

Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė “plokščia” – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.

Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.

Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir “užsimeta” ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.

*Įterpta vėliau (2012-02-03).

Komentarai negalimi   |  žymės: , , , , , ,

2012/01/03

Spygliuotos vielutės

By Sandra

Sužinojusi, kad neatidėliotinai skrisiu į Lietuvą, šyptelėjau: vešiuosi drauge Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų” (skaičiau anglišką originalą “Between Shades of Grey”). Knyga – apie lietuvių trėmimus.

Nebandysiu atpasakoti turinio ar dalintis tuo, ką supratau. Pasakysiu tiek, kad knyga yra jaudinanti, vaizdinga ir niekas man joje netrukdė gėrėtis ir šiurpti. Man įdomesnės kai kurios (techninės ir idėjinės) detalės, kurios visiems mums gali padėti rašyti geriau.

Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį į gale esančius tris priedus: “Autorės pastabą”, “Padėką” ir “Padėką lietuviams”. Pirmojoje dalyje glaustai išdėstoma informacija tiems, kurie galbūt nežino ar nori pasikartoti žinias apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu. Abiejose padėkose randame daug pavardžių (apie penkiasdešimt) – tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau padėjo renkant medžiagą, o taip pat ir rašant šią išgalvotą istoriją – visuose rašymo etapuose.

Autorė yra rašymo grupės narė, taip pat gavo stipendiją iš Vaikų knygų autorių ir iliustratorių draugijos, lankė įvairias rašytojų konferencijas ir, kaip ji pati sako, “wild parties” (padūkusius rašytojų vakarėlius), konsultavosi psichologinių traumų, kalėjimo sąlygų, lietuvių papročių ir rusų kalbos klausimais. Taigi niekam neapsiverstų liežuvis klausti jos, ar į rašymą žiūri rimtai. Už šitos trijų šimtų puslapių knygelės jaunimui (ir ne tik) – milžiniškas darbas ir pasišventimas – tai liudija daug tikslių detalių, kurios sugulė į šią knygą ten, kur jų labiausiai reikėjo, kur jos tapo veiksmingos (išsiuvinėtų nosinių, išpieštų beržo tošių detalės).

Ar daug esame skaitę knygų (ir jaunimui) apie Lietuvos praeitį? O dar tokią sunkią ir painią? Pamenu, esu skaičiusi vieną knygą apie tremtį, tuo metu, kai tapo leistina apie tai žinoti (pamenu ir daktarą Samodurovą, kuris kaliniams liepė valgyti daug žuvies). Iki tol dar skaičiau Balio Sruogos “Dievų mišką” ir Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerį”, betgi apie represijas tai ir viskas. Pati dabar stebiuosi: niekuomet nepagalvojau, jog artima praeitis gali būti labai įdomi laiko aplinkybė romano istorijai. Bet nuo šiol, ačiū Rūtai Šepetys, taip galvoju ir galvosiu. Ir dar labiau stengsiuosi, rinkdama medžiagą kiekvienai novelei ar knygai…

Nuostabu, kad tai tik pirmoji autorės knyga. Na, nelabai nuostabu, kai ir vėl prisimeni tuos penkiasdešimt jai padėjusių žmonių, bet visgi – bravo!

Žinodama (jausdama ir savyje) tą lietuvišką cinizmą, noriu pridurti, kad pagalbinė komanda nesumažina kūrinio vertės. Tikrai nėra svarbu ar daug, ar mažai kas padėjo rašant. Svarbu, kad autorius sugebėjo ta pagalba pasinaudoti ir skaitant to nesijaučia.

“Tarp pilkų debesų” knygos atveju, nepastebėjau ir išskirtinio autorės braižo. Toks jausmas, kad autorė pasitraukia į šalį, vietą užleisdama pagrindinei veikėjai Linai, o ir kitiems personažams. Čia svarbiau yra ne kalbos stilius, o veikėjai ir siužetas. Taip ir turi būti, žinant, kad tai yra populiariosios literatūros kūrinys. Skamba keistai, nes tokia žiauria tema parašytas laisvalaikio skaitalas?

Ir vėlgi, turiu (ir sau) priminti: “laisvalaikio skaitalas” nėra keiksmas. Tai nuostabu, kad mes (ir mūsų jaunimas) pagaliau galime skaityti patrauklų kūrinį ir skaitydami labai rimtai permąstyti savo praeitį, savo vertybes. Autorė mums ne griaudulingai nupasakoja, o įspūdingai parodo (tai viena iš esminių rašymo taisyklių – vykusius jos rezultatus dažnai vadina “kinematografiška proza”), tad nesunku įsijausti į tremtinių ar net skriaudikų kailį. Taip giliai patikime ir įsitraukiame, kad darosi nesvarbu, kad tai parašė lietuvių kilmės amerikietė, o ne tremtį (ar bent sovietinę priespaudą) išgyvenusi lietuvė. Jei patys tremtiniai nerašo grožinės literatūros, tai turime daryti mes, vėlesnės kartos. Tai vis vien mūsų visų bendra istorija!

Po vienu iš internete patalpintų straipsnelių apie knygą radau įdomų anonimės komentarą, kurį perfrazavus skambėtų maždaug: kaip gerai, kad Rūta Šepetys kuria tokia skaudžia Lietuvai tema – pagaliau apie mūsų kančią sužinojo net ir tolima išlepusi Amerika, kur žmonės temoka dirbtinai šypsotis! Komentatorė turbūt nematė Rūtos Šepetys pasisakymo, kurį galima rasti youtube. Kaip ironiška, kad autorė yra būtent ta besišypsanti amerikietė. Jeigu pagal šypsenos platumą spręstum apie žmogaus gilumą, tai… būtų idiotizmas. Žinoma, pasaulis sužinos daugiau apie Lietuvos skausmą. Tačiau dar labiau – apie bendražmogiškus dalykus, t.y. žmogiškumą ir “žmoniškąjį” žvėriškumą…

Gaila, kad lietuviškas knygos variantas dėl kažkokių priežasčių prarado du nespalvotus piešinius. Pirmajame pavaizduotas Tarybų Sąjungos žemėlapis su geležinkelio linija, kuria buvo tremiami knygos veikėjai. Antrajame ta pati žemėlapio linija sužymėta stotelėmis, o apačioje paaiškinta kiekviena vietovė ir data, kai joje atsidūrė veikėjai. Tai – romano laiko linija (“timeline”). Tokia priemonė buvo itin naudinga rašant, tačiau vertinga ir skaitant. Kartais sunkiai įsivaizduojami atstumai, nusakyti vienu dviem sakiniais (jie keliavo mėnesį, beveik be maisto, štai taip toli), pribloškia savo masteliu, pamačius brėžinį… Kodėl lietuviškame vertime vaizdinės priemonės atsisakyta? Viskas “savaime aišku”?

Linos Būgienės vertimas neblogas. Akis šiek tiek kliūna už “sumedėjusių” dialogų (anglų kalboje tai ne itin kliūna, nes viskas taip skaitant persikelia į svetimos kalbos dimensiją) ir kai kuriose vietose bereikalingų įvardžių, kurie anglų kalboje labai dažni, o lietuvių – visai ne. Smagu, kad supaprastintos angliško originalo pavardės (Mrs. Arvydas, Ms. Grybas) atvirto į sudėtingas, bet mums artimas, lietuviškas (ponia Arvydienė, panelė Grybaitė).

Gerą įspūdį paliko ir susimąstyti verčia ne tik Rūtos Šepetys metaforų, palyginimų bei kitų dekoracijų saikingumas (juk stiliaus vertę kelia ne tik tropai), bet ir kiti “įrankiai”: dailininko Edvardo Muncho kūrybos paralelė, sužadinanti magiškojo realizmo vaizdinius, daug ką paaiškinantys flashback’ai (atsiminimai išskirti kursyvu), o ir pats kūrybiškasis, maištingasis, akyse bręstantis Linos personažas – jos charakterio pasirinkimas. Visi šalutiniai veikėjai kurti apgalvotai, ir atskiriame juos iš lakoniškų aprašymų (plikis, miknius, žmogus su laikrodžiu ir kt.), o per visą kūrinį sekame jų charakterių (likimų) linijas – visos įdomiausios yra išbaigtos ir turi savo funkciją bendrame paveiksle. Vien ko vertos žydų tautybės pono Stalo (plikio) ir lenkų kilmės ruso sargybinio Kreckio linijų atomazgos. Linos tėtis ir mama – gal šiek tiek ir idealizuoti, tačiau be šitokios ryškios spalvos nespindėtų pilki atspalviai.

Knygos pavadinimas išverstas irgi, manau, taikliai. Žinoma, autorė rašė būtent apie įvairius pilkos atspalvius, o ne apie debesis, bet tūlas lietuvis skaitytojas debesis turbūt pirmiausia ir įsivaizduoja pilkus, pritvinkusius lietaus, o ne baltus purius avinėlius…

Angliškas knygos pavidalas lyg ir pretenduoja į vintage karo laikų meto knygą, tačiau išilgai bangelėmis pjaustyti (beveik plėšyti) puslapiai man ne tiek primena sovietinius, kiek šiuolaikinius (kad ir mano turimą tiesiog delikatesinį Borgeso rinkinį). Lietuviškas knygos apipavidalinimas kuklesnis, skyrių pavadinimai neprimena gyvulinių vagonų langelių, kaip originale, o tiesiog glaudžiasi prie gėlių ornamentėlių…

Dar labai smalsu, kodėl lietuviškame variante dingo knygos padalinimas į tris skyrius ir tų skyrių pavadinimai: “Vagys ir prostitutės”, “Žemėlapiai ir gyvatės”, “Ledas ir pelenai”? Tikėkimės, kad taip nusprendė su vertėja susisiekusi autorė. Nes antraip man atrodo, kad buvo išsigąsta juose slypinčios ironijos, o ir trijų pertraukų tarp dalių – gan “kinematografiškos” priemonės.

Nedaug esu skaičiusi literatūros jaunimui, bet pastebėjau ir stebiuosi gan lėkštais romaniukais, kuriuos lietuvių autoriai siūlo jaunimui. Galbūt jų lėkštumas gali būti pavadintas eskeipizmu (iš žodžio “escape” – pabėgti), tad nesinori pernelyg kaltinti tų, kurie trokšta pabėgti nuo realybės – jiems ir taip negera, jeigu bėga. Bet visgi gali susidaryti įspūdis, kad knygos jaunimui turi būti tik linksmos ir išblaškančios mintis apie gyvenimo problemas. Tokios, na, kvailokos.

Iš rašytojų jaunimui reikalaujama ir mažai, ir daug: kad būtų keliami aiškūs (moralinio pasirinkimo) klausimai ir kad būtų suprantama bei patrauklu. Lengva paprašyti, sunku parašyti. Bet prašyti vis tiek reikia.

Rūtos Šepetys knyga yra tai, kas nėra kvaila lėkšta ir nėra eskeipizmas. Vertimas nesugadino jos vertės.

“Tarp pilkų debesų” vos gavau – išpirkta! – radau jį tik viename Vilniaus knygyne (CUP prekybos centre, berods “Pegase”). Pažiūrėjau, kad tiražas gi nedidelis – tik 2000 vienetų. Matyt “Alma littera” nesitikėjo sėkmės…

Knygos ištraukų rasite čia (nuoroda).

Komentarai negalimi   |  žymės: , , , ,

2011/10/24

Parašyta vakar

By Sandra

Taip netikėtai gavau darbo. Beveik normalaus. Keturias 10-15 valandų pamainas atidirbau statiste labai populiarioje australiečių TV komedijoje „Kath&Kim“ su britų žvaigžde Richardu E. Grantu. Sekinantis darbas. Aš rimtai.

Filmavimo dieną visuomet naudinga su savimi turėti bent vieną knygą. Dabar kaip tik skaitau Erico Berne’o „Games People Play“ (žmonių santykių psichologija), išleista 1964 m. (Penguin books), bet vis dar aktuali, taigi nešiojausi ją, skaičiau ir čia pat stebėjau gyvus pavyzdžius.

Paliktas be priežiūros maždaug 50-ies burnų būrys sukelia tokį triukšmą, kad skaityti nėra lengva. Leisdami (ar žudydami) laiką, žmonės žaidžia žaidimus, kuriuos galima pavadinti ir tiesiog plepesiais tema: Psichologas, Ar žinai, kaip?, Kiek kainuoja?, Ar esi buvęs (ten ir ten)?, Automobiliai, Pirkiniai, Virtuvė, Vaikų auginimas, Kuriai agentūrai priklausai?, Kai mus filmavo (ten ir ten) ir Ką ta kino komanda sau mano? Specifinė daugiakultūrinei statistų grupei – Iš kur tavo akcentas? ir t.t.

Tik šįkart suvokiau Psichologo žaidimo populiarumą ir svarbą. Gali būti, kad filmavimuose žmonės atsiveria, pasakoja apie savo, šeimos ir draugų problemas todėl, kad tą patį žmogų retai sutiksi dar kartą. Tai tarsi tranzuojant – išsipasakojai, palengvėjo, viso gero. Nors man jau taip atsitinka, kad sutinku tuos pačius žmones.

Kai sykį po priešpiečių teko laukti tris valandas, viena statistų grupė ėmė žaisti žaidimą, kuris jau tiesiog žaidimas, o ne plepesys: Papasakok apie save ką nors gėdingo. Aš su jais nežaidžiau ir net pagalvojau: o ką gi aš galėčiau papasakoti? – nežinau. (Deja, šiandien jau žinau.)

Paskutinė filmavimo pamaina užsitęsė netgi iki dešimtos vakaro (nuo šešių ryto), bet aš negalėjau likti iki galo, nes su vyru ėjome į svarbiausią Melburno tarptautinio menų festivalio įvykį – Berlyno Schaubühne teatro spektaklį „Hedda Gabler“ (pagal Ibseno dramą, režisierius Thomas Ostermeieris). Per daug aš jo laukiau ir per daug kainavo bilietai, kad pasiaukočiau TV komedijai…

Ibseno pjesė, parašyta 1980-aisiais, žinoma, buvo pakoreguota pagal šiuos laikus. Scenovaizdis – ultramodernus, malonus akiai ir žadinantis vaizduotę. Tokio seniai pasiilgau. Ypač vaikščiodama po pigius Fringe festivalio pasirodymus, kur viskas atrodo gan skurdžiai ir dažnai ne dėl lėšų stygiaus…

Ar pasikeitė „postapokaliptinio“ maištininko Ostermeierio stilius? (Mat jis „atėjo į valdžią“ Schaubühne 1999 m. ir padarė įtaką, manau, visai Europos režisierių kartai.) Vien jau ką kalba medžiagos pasirinkimas – Ibsenas! Teatre, kur įprasta taškytis seilėmis ir kraujais?!

Ostermeierio „Hedda Gabler“ – tikrai subtili, lakoniška psichologinė drama, kurią pajunti labai arti. Pilna teatro salė (australiečiai tikrai ne dažnai užpildo visas parterio ir balkonų vietas) aikčiojo ir prunkščiojo sutartinai ir pasirinktinai – pagal subtitrus arba vokišką originalą. Scenoje vėlgi buvo žaidžiami Erico Berne’o aprašyti žaidimai. Tik šįkart ne iš skyrelio Laiko praleidimas, o Gyvenimo žaidimai - skaudūs ir netgi mirtini.

Heddą vaidinusi aktorė, kaip prieš spektaklį iš scenos pranešė prodiuseris, persišaldė ir todėl kalbėjo į prisegtą prie skruosto mikrofoną, kai tuo tarpu visi kiti žiūrovus bandė pasiekti gyvu garsu. Kai kada aktorė užsikosėdavo. Kalbėjo tyliai ir man atrodė tarsi stebėčiau generalinę repeticiją, kur reikia vaidinti „puse kojos“, kad dar liktų jėgų premjerai. Tai suteikė Heddai papildomo žavesio – pavargusi, aptingusi, turinti vienintelį talentą – gebėjimą nuobodžiauti – moteris steriliuose, madinguose, bet šaltuose namuose su stiklais, kuriuos norisi ne tik apšaudyti, bet ir susprogdinti.

Itin maloniai nustebau, scenoje atpažinusi savo mėgstamą aktorių Larsą Eidingerį (žr. šio straipsnio nuotrauką viršuje). Mačiau jį tik viename filme („Alle Anderen“, rež. Maren Ade), ir jau noriu matyti visur. Dabar žinau, kad jo CV jau yra Hamleto rolė. Tokia tipiškai vokiška – su seilėmis ir kraujais…

Man šiek tiek užkliuvo tai, kad „Hedda Gabler“ aktoriai nesusilaikė nepaspaudę publikos juoko mygtukų, tai yra juokinę vien dėl juoko. Tarsi be to būtų nuobodu ar žiūrovai kažko nesuprastų? Tokie paspaudimai šiek tiek sumenkino dramos tragizmą. Bet taip jau būna su tais aktoriais. (Be to – gal ir sąmoningai to siekta?)

Kai imdavo suktis stiklinis scenovaizdis su video ekranais ant sienų, atrodydavo, kad stebiu filmą, o gal reklamą… Ir tai buvo taip gerai! Viskas taip „į tašką“ ir taip skoninga, kad nepajutau, kaip prabėgo beveik trys valandos, o juk buvau tragiškai pavargusi (kaip, beje, ir mano vyras). Šalia manęs vis aikčiojo ir dūsavo pagyvenusi žiūrovė (pagyvenusių žiūrovų Australijoje daugiausia), kuri po visko kreipėsi į mane patvirtinimo: Juk buvo puiku, argi ne? O taip, plojome tol, kol į sceną nusilenkti išėjo senokai nesiskutęs, scenos darbininko kelnes vilkintis režisierius.

Tai, ko nebūčiau pamačiusi, jei gyvenčiau Lietuvoje, nors Vokietija tikrai arti, pamačiau čia. Tikiuosi, nepasirodysiu jums snobė, kaip kad pasirodžiau savo feministei maištininkei draugei, kuri pareiškė, kad išgirdusi, jog spektaklį „Hedda Gabler“ rodys pasaulinio garso teatras, tyčia neis žiūrėti, nes tai mainstream’as. Taip jai ir reikia, tegul už vieno bilieto kainą ir toliau perka po dešimt pigių cirko pasirodymų! Betgi man matyti pasikeitusio, išaugusio iš paaugliško maišto ir radusio maištą kitame lygmenyje, Schaubühne repertuaro dalelytę, yra nuostabu. Man tai gyvoji teatro istorija, apie kurią teoriškai, studijuodama Akademijoje, deja, nedaug sužinojau.

Ir apie Heddą, kaip personažą, iki šiol nedaug žinojau, netgi kadaise mačiusi Gintaro Varno pastatymą su Jūrate Onaityte pagrindiniame vaidmenyje. Na, tai buvo tipiškas lietuviškas ekspresionizmas su aštriu simbolizmo padažu, kurio jau senokai nebegaliu nuryti… Mėgstu teatrą, kuriame aktoriai be reikalo nekelia balso.

Praeityje buvo daug diskusijų apie teatro vaidmenį, konflikto meną nekonfliktiniais visuotinio sutarimo laikais. Jei dabar konfliktai sugrįžta ir pučia šaltesnis vėjas, tai teatras turi ateitį. Savo taip vadinamaisiais post-dramatiniais laikais galiausiai mes ir vėl prikeliame dramą.

(iš Thomo Ostermeierio interviu Frankfurter Rundschau)

Kaip ir būna pažiūrėjus gerą šiuolaikinę klasikos interpretaciją, dabar internete susiradau Ibseno originalą (aišku, tik anglų kalba), nes norisi patikrinti – nejau taip ir buvo, tas pats tekstas, bet kiti laikai – ir tai taip tikroviška, tarsi parašyta vakar.

Komentarai negalimi   |  žymės: , , , , | paskelbtadienoraštis

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.