Sužinojau, kad Vilniuje šiuo metu taip pat rodomas (ar neseniai rodytas) portugalo Miguelio Gomeso filmas „Tabu”, kurį Melburne žiūrėjau praeitą penktadienį. (Agnės Alijauskaitės įspūdis.)
Filmas tekėjo kaip rami ir nespalvota upė (nesitikėjau, kad jis iš tiesų nufilmuotas ant juostos, o ne skaitmenine kamera!). Mane svaigino kiekvienas kadras. Daug poteksčių ir postmodernių žaidimų. Daug humoro. Iš anksto žinojau, kad filmas kurtas „ieškant nebyliojo kino nekaltybės”. Tikrai, jame buvo ta nekaltybė.
Su tokia nekaltybe „kaltas” atrodė filmo turinys ir forma. Tabu laužymas kine: pasakoju taip, kaip noriu (kad suprastum). Tabu laužymas istorijoje: nuo savo vyro nėščia moteris vardu Aurora įsimyli šaunuolį gražuolį pavarde Ventura (ventura iš portugalų kalbos išvertus - laimė, fortūna) ir jie susitikinėja, galiausiai pabėga, jų draugas juos pasiveja, norėdamas sugrąžinti žmoną vyrui, tačiau žmona nušauna tą draugą, ir tučtuojau prasideda sąrėmiai, Ventura nuveža ją į kaimą, kur ji pagimdo, siunčia juodaodį pranešti vyrui visą tiesą ir rengiasi sutikti lemtį – mirti arba būti įkalintas, nes prisiims kaltę dėl žmogžudystės. Bet neįvyksta nei mirtis, nei kalėjimas. Įvyksta gyvenimas, kuris tuo pačiu yra ir šamano pranašystės išsipildymas, mat šamanas pasakė, kad Aurora yra nėščia (kai ji to dar nežinojo), o mirs vieniša.
Filmas – dviejų dalių. Pirmoje dalyje matome Auroros gyvenimo pabaigą. Tai istorija apie senos moters vienišą mirtį. Jai padėti bando kita pagyvenusi, bet kiek jaunesnė už Aurorą moteris, vardu Pilar (pilar reiškia ramstį, koloną). Nuostabiai sukurtas Pilar sapnas, kuriame ji dalyvauja pikete (prieš kažką) ir iškėlusi virš galvos žvakę, užuot tylėjusi (nors piketo vadovas sušuko „tylos!”) ima pusbalsiu melstis už senąją kaimynę Aurorą. O pačios Auroros ilgas ir išsamus sapnas apie beždžionvyrius, kurie ją kandžiojo ir žadėjo sėkmę lošimo namuose, dėl ko ji turėjo nueiti ir pralošti visus savo pinigus, antraip nebūtų sužinojusi, ar sapnas sakė tiesą… Sapnas pasakojamas vienu ilgu kadru, kurio metu Aurora sėdi priešais kamerą ant besisukančios platformos, ir susiliejęs vaizdas už jos nugaros nuolat „važiuoja” pro šalį… O paskui dar senutės prisipažinimai, kad Raguotasis ateina jos pasiimti… Tik vėliau suprantame, kad tikrai buvo ko Raguotajam susidomėti! Pasąmonė ir šešėlinė žmogaus pusė – du dalykai, kurie man visiškai nurauna stogą kine. Ir Gomeso „Tabu” buvo būtent apie abu šiuos dalykus.
Stebėtina tvarka visame filme. Stebėtinas nuoseklumas ir nuosaikumas. Stebėtinas neskubrumas, pasitikėjimas savo užduotuoju tempu. Tai filmas, kuris mane nustebino savo forma ir turiniu. Jų vienovė – tikro meistriškumo ženklas. Pažiūrėjusi (ar netgi žiūrėdama) spėjau pagalvoti: tai avant-garde‘as. Žiūriu filmą, kuris tuo pačiu man sako, kurlink juda šiuolaikinis kinas. Eksperimentai suveikia, jeigu jie ne be pagrindo, jeigu autorius žino ką daro. Rasti dar daug yra ką.
Vyras pavarde Ventura, kurį Aurora norėjo prieš mirtį pamatyti, nespėja atvažiuoti į ligoninę. Tas vyras ima pasakoti antrąją istoriją – tai antroji filmo dalis – tas vyras yra buvęs jaunas meilužis. Mes niekada nesugrįšim į pirmąją filmo dalį. O tie jauni žmonės, kurių balsų mes negirdime, tik girdime jų kūnų sukeliamus garsus (nes žiūrovui leista girdėti visus pasaulio garsus, išskyrus veikėjų balsus, jų dialogus!), niekada negrįš ir į pirmąją savo – antrąją mūsų – istorijos dalį. Antroji dalis – ištisas sapnas. Jei patikėsime, ką filme sako Venturos sūnėnas, kad seneliui ne visi namie (išties Pilar jį randa „įstaigoje”, tačiau išprotėjęs jis neatrodo), tuomet ir antroji filmo dalis, tikėtina, turi nusišnekėjimų. Tačiau kuri vieta yra neįtikėtina? Gal nė viena, o gal – visos…
Kas yra tabu? Tai, kas uždrausta, tai, nuo ko atsiribojama. Mylėti nėščią nuo kito vyro moterį šiais laikais gal ir nėra tabu, tačiau tikrai kažkas negero ir baisu tai įsivaizduoti. Kas yra tabu laužymas? Ar tai nėra išdidumas – tikėtis, kad tau išdegs, kad gali sulaužyti tvarką ir būti laimingas? Išdidumas ar atsidavimas likimui? Geri, rimti klausimai. Venturos istorijoje paskutinį štrichą tabu paveikslui padeda žmogžudystė.
Trumpas epizodas apie draugą, kuris vėliau žuvo nuo Auroros rankos (pistoleto). Tas draugas (beje, nepavykęs kunigas) ant kalno, kuris vadinamas Tabu, rado nematytą žvėrį ir jį sugavo, ir brangiai pardavė. Filme rodomas tik tuščias narvas. Teisingai, žvėris gi nematytas. Ir niekas jo negali pamatyti. Ne fizinis žvėris. Pasąmonės padaras. Dar vienas epizodas iš sapnų serijos.
Man nebuvo sunku žiūrėti ir suprasti filmą galbūt dėl to, kad jau nuo pirmų kadrų supratau, jog tai ne realybė, tai kitas pasaulis, su savotiška tvarka (pats režisierius prisipažino, kad jo filmai turi savo tvarką, savo realybę). Gal todėl jis mane labiausiai ir užbūrė. Labai mėgstu, kai žmonės atsižvelgia į sapnus ir įtraukia juos į siužetą kaip visavertį dalyką. Sapnai šito režisieriaus filme buvo gal net svarbiausi. Tai filmas sapnas apie gyvenimą sapną.
Nepapasakojau apie prologą. Stovi kolonistas su šautuvu ant peties. Stovi pavargusia poza. Ilgai ilgai stovi. Juokinga! Paaiškėja, kad jis blaškosi po Afriką dėl nelaimingos meilės. Paskui net šoka į vandenį ir jį praryja krokodilas. Ir jis pavirsta krokodilu. Afrikiečiai šoka ratu. Dulka smėlis po jų kojomis. Po jų žemę vaikšto legenda apie gražią moterį ir krokodilą, kurie pasirodo kartu. Šį filmą prologą žiūri Pilar, iš kurios perspektyvos matysime pirmąją filmo dalį… (Ak, tas krokodilas. Dėl visko jis kalčiausias!)
Kai virpančiais keliais (filmo kokybės ženklas) išėjau iš kino salės, užsukau į tualetą. Tradiciškai. Tualete sutikau pagyvenusią moterį, kuri irgi laukė kabinos. Paklausiau, ar ji laukia, bet ji nespėjo atsakyti. Atsivėrė iškart dvi kabinos ir mes įėjome kiekviena į savo. Išėjusi pasukau nusiplauti rankų. Tos moters raudona marga rankinė buvo padėta ant grindų. Moteris plovė rankas. Kai atsukau vandenį, ji paklausė manęs, ar man patiko filmas? Iškart dingtelėjo, kad klausia šiaip, mandagiai. Nė nešovė mintis atsakyti kitaip, negu „taip, labai patiko, o jums?” Ji šypsodamasi susiraukė ir pasakė, kad jai nepatiko. Atseit buvo per lėtas.
Juokinga, vos nepasakiau, kad man irgi dingtelėjo, jog filmas kiek ištęstas, tačiau įsivaizdavau, kad vyresniojo amžiaus žmonėms jis toks neatrodys. Nes – šitą tai jau pasakiau garsiai – viskas šiais laikais greita, bet jeigu įsivažiuoji į lėtumą, tai viskas gerai.
Paskui ėmėm kalbėti viena per kitą. Pasakiau: „Čia norisi sakyti žodį postmodernas, nes filmas tikrai postmodernus.” Ji pasakė: „A… postmodernas!” Kad vaizdai buvo labai gražūs – su tuo ji entuziastingai sutiko. (Išties filmo vaizdai buvo nerealiai gražūs – jei nebūtų nei garso, nei judesio, man būtų užtekę jų vienų – kaip kokio fotoalbumo pavartymui, itin lėtam pavartymui.)
Filmas jos nesujaudino. Pasakiau, kad šis filmas gal ir neišspaudė ašaros, tačiau iššaukė minčių. Jis buvo nutaikytas į smegenis. Galbūt. Kai lipome laiptais žemyn pasakiau, kad gaila, jog nesuprantu portugalų kalbos, arba kad filmas ne angliškas, arba dar geriau – lietuviškas. Ji perklausė, kokia mano gimtoji kalba. Pakartojau. Tada ji pasakė, kad jos kaimynė buvo lietuvė. Ne, gal latvė. Susirinkę tie latviai arba lietuviai dainuodavo dainas. O ji pagalvojo, kad baisu būtų važiuoti į tokią šalį, kur visi susėdę už stalo ima dainuoti savo dainas – juk nežinotum, kaip su jais dainuoti! Žodžiu, mes jau artėjom prie mandagių idiotizmų.
Tada ji paklausė, ar aš esu studentė. Ėmiau vaidinti koketę: „Ką jūs, ar aš panaši į studentę?” Išties ji nenorėjo pasakyti, kad aš jaunai atrodau (man tik iš įpročio to norėjosi), bet tik tai, kad aš, kaip kokia studentė, esu laisva vidury dienos. Atsakiau jai priežastį: „Esu rašytoja”. Bet mes jau buvom prie sankryžos ir ji bėgo į stovėjimo aikštelę, nes ten mašina, kurioje pilna „goodies”, ką tai bereikštų… Mes neapsikeitėm vardais. Neapsikeitėm savo istorijomis. Ar galėjom? Teoriškai taip. Arba kaip tik teoriškai – ne. Nes aš lietuvė, o ji britų kilmės australė (spėjau to paklausti). Tai reikštų, kad mūsų pokalbiai pasmerkti būti paviršutiniškais. Taip ir šis mūsų pokalbis neturėjo būti toks ilgas ir neturėjom sužinoti savo tautybių. Juk galėjom pakeisti savo planus (kurių abi, įtariu, neturėjom), nueiti į artimiausią kavinę ir pasikalbėti… Kad ir… apie aborigenų sapnus, apie kolonijinę Australijos realybę? Ne, taip negalėjo būti. Australijoje taip nebūna. A, dar net paklausė, kiek laiko aš čia – ar atostogauju? Penkeri metai jau čia? Ar patinka Australija? Taip, aišku, patinka.
Meilė yra krokodilas, plaukiojantis verdančiomis geismų upėmis… Prisiminiau šį, berods indišką, posakį ar patarlę – ar perspėjimą.
Paskui dar paskaičiau režisieriaus Gomeso interviu. Jame jis kalba apie tą kadrą, gan ilgą kadrą, kuriame matome Pilar sėdinčią su savo dailininku draugu tuščioje kino salėje. Ji ištisai verkia, nes filmas ją sujaudino, o tas draugas miega, nes jam nuobodu. Išties mes visi labai skirtingai matome tą patį filmą. Gomesas net sako, kad mes visi žiūrime filmus vieni, po vieną, nors sėdime ir pilnoje salėje.
O aš neseniai pagalvojau, kad tik knygas mes skaitome po vieną! Filmus gi tyčia einame žiūrėti drauge… Žiūrėdami filmą, galime žvilgčioti į savo kaimyną ir nuspėti, ką jis jaučia. Knygos neskaitomos drauge, todėl vienu metu neišgyvenamos…
Aš „Tabu” žiūrėjau salėje, kurioje, be manęs, buvo dar gal kokios trys ar keturios (pagyvenusios) moterys. Vienai iš jų filmas nepatiko. O aš jį dar ne kartą žiūrėsiu. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos išgyveni. Vienas.
