Tag Archives: kalba

Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas”, išleista „Vagoje”, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai”, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota” (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų” ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo”!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė”, tai antrame vietoj „katės” rašai „mažieji tigrų giminaičiai”, pirmame „kiaulė” – antrame „bekonas”, „srutos” – „fekalijos”, „egzotiškas paukštis” – „sparnuotis”. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.” Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai”. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti” – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo”) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.” (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja”)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino” prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…” Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai” – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis” (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas”. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas” tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 82 pasekėjų