Dabar paskutiniai mėnesiai, ne, paskutinės savaitės. Po mėnesio turėčiau rankose laikyti tą knygą. „Katę…“ Tada reikės kažkaip negalvoti apie tai, kas su ja darosi ir dirbti toliau. Nelengva. Norisi į Lietuvą grįžti. Norisi niekada negrįžti. Gyvenu uždarą gyvenimą čia. Šiandien popietę sėdėdama prie rašomojo stalo pažiūrėjau pro langą: seniai nebuvau išlindusi lauk. Už sienos krebžda toks pat (nesveikas) kaimynas. Aš gyvenu čia ir negyvenu čia. Gyvenu retai. Yra dalykų, svarbesnių už gyvenimą.
* * *
Australiškos vasaros palydėtuvės. Aną savaitgalį išsinuomavom mašiną ir nulėkėm į You Yang apeiti ratuką ant kalniuko, o kitą dieną – į Point Adis, kaip kokie pensininkai pasėdėti „generolo kėdėse“ su knyga priešais vandenyno bangas. Seniai to nedarėm. Įdegiau veidą, nes nepasitepiau kremu, o sėdėjau visuomet šešėly. Turbūt nuo vandens atsimušė spinduliai…
Pliažas turėjo būti tuščias, nes jame negalima maudytis (nėra gelbėtojų), tačiau žmonių buvo nemažai. Tiesa, krantas bangų stipriai išgraužtas nuo paskutinio karto, kai matėm. O matėm senokai, gal prieš dvejus metus.
Kaip visada, pro šalį ėjo šunų vedžiotojai. Bet šįkart pasitaikė ir šeškų vedžiotojai. Palaidus šeškus vyras su moterim vedžiojo (tiksliau, paleisdavo ir paskui gaudydavo) po smėlį. Ir fotografavo juos. Aišku, mes į juos spoksojom, o kas nespoksotų. Ir visi praeidami šypsojosi tiem šeškams. Paskui priešais mus ant kranto atėjo ir atsisėdo (taip jau visai priešais) tokia šeimynėlė – jauni tėvai, du sūnūs (ketverių ir dviejų) ir juodas šuo (turbūt aviganis).
Tas šuo ilgai netrukęs prisistatė prie manęs ir ėmė uosti vištos kauliukus (kadangi nedirbo „Fish and Chips“, buvom priversti pirkti pusę keptos vištos, kuri nebuvo labai skani). Tie kauliukai buvo maišelyje, o maišelis – vyro kėdės kišenėje. Pabijojau to šuns ir nespėjau sušukti, kai jis pragraužė kišenėje skylę. Trenkiau jam ranka per storą nugarą. Šeimininkas jį atšaukė. Bet šuva dar kartą grįžo. Kauliukai jau buvo paslėpti. Teisingai šaukiau: Oi! Tas šeimininkas irgi tą patį šaukė, nes tai angliškas įspėjimo šūksnis.
Tas šeimos galva atrodė kaip didžiausias vaikas. Jiedu su žmona sėdėdami mažai kalbėjosi ir žiūrėjo į skirtingas puses. Ir nieko neveikė. Žmona sergėjo vyresnėlį, kuris nardė po bangas (o jos buvo nemažos). Mažėlis buvo dar su pampersais ir vis vaidino labai nuskriaustą – turbūt išbandyta taktika, kaip gauti daugiau tėvų dėmesio. Šeima atrodė visiškai pabira. Tėvai tarsi susipykę. Gal vyriškis buvo pagiringas, juk sekmadienis, o žmona seniai negavusi sekso? Jautėsi įtampa tarp jų.
Kadangi jie atsisėdo visai tiesiai prieš mus, tai neturėjau ką veikti, kaip tik žiūrėti į juos. O taip bežiūrėdamas, tarsi filme, pradedi ieškoti dramos tarp veikėjų. Ir randi. Gal iš tiesų jie visai nebuvo susipykę, gal jų mažėlis nebuvo išlepintas, gal šuo nebuvo toks palaidas.
Bežiūrint į juos, staiga pro šalį didinga elnio poza prašuoliavo jaunas australas, iki pusės nuogas (nusismaukęs maudymosi kostiumą), su banglente po pažastimi, su šypsena veide – tikras pusdievis – ir taip tolygiais šuoliais per visą paplūdimį. Ieškoti bangos. Šioje pusėje kartais irgi plaukioja drąsuoliai. Bet jei jie pradėtų skęsti, aš jų neišgelbėčiau. Nes gi plaukti nemoku.
Paskui pro šalį praėjo trys jaunuoliai – du vaikinai ir mergina. Nutarėm, kad jie galėtų būti čekai. Tikrai. Merginos maudymukas toks senovinis, lyg nublukęs, ant peties persimetusi juostinį fotoaparatą rudame futliare. Taip senoviška, tarsi jie visi būtų iš sovietinio kino. Vaikinų glaudės irgi tokių keistų spalvų (vieno, pamenu, elektrinė žalia) ir nemadingos (ne iki kelių, nors ir ne aptemptos). Vienas iš jų barzdotas. Visi atrodė taip, tarsi kvepėtų prakaitu. Bet jie buvo gražūs. Tokie ne iš šio paveikslo, bet gražūs. Gal todėl, kad jauni. Visi apie dvidešimt. Turbūt net ne draugai, o bendramoksliai – išsinuomavę mašiną ir atvažiavę pamatyti vandenyno. Trijulė.
Vaikinai liko sėdėti ant kopos. Mergina (jos liemuo buvo ilgokas, o ant šlaunų – sveikas, balkšvas celiulitas) puolė apžiūrinėti paplūdimyje pūvantį rąstą. Susimąsčiusi, susikaupusi. Svajotoja gal. Kas gi apžiūrinėja rąstus? Tikrai ne vietiniai. Aš jau neapžiūrinėju ir nefotografuoju, o seniau gamtoje tik tuo ir užsiimdavau. Kiekvienas pakriaukšlis atrodė labai savotiškas. Dabar – normalu. Keista, kaip greitai priprantama. Sėdim su vyru ir skaitom sau knygas. Na, į vandenyną dažnai žiūriu. Net kojas nuėjau susišlapinti (vieną kartą). Bet netgi bangų aukštis manęs nestebina. Net mažokas toks, sakyčiau. Garsas smagus tapo tik tada, kai prasidėjo potvynis ir bangos ėmė talžyti kopas. Tyško. Dunksėjo. Apipylė tos šeimynėlės foto aparatą („muilinę“), žmona dar labiau supyko, tarsi vyras būtų kaltas dėl to, kad nepamatė didelės bangos…
Paskui vyras ėmė rūkyti ir mes užuodėm. Kaip šlykštu, kai rūko gamtoj, panosėj. Beje, mieste pas mus kaimynai nauji atsikraustė ir tie rūko – vakarais bėgu uždaryti durų į kiemą, nes dūmai į mūsų namus plūsta… Pasyvusis rūkymas savo paties namuose, kas galėjo pagalvoti. O dar kaimynė pastoviai krenkši, labai šlykščiai, nerviškai, tarsi reiktų valyti gerklę (iš tiesų, kai norisi šaukti ant savo vaiko – gerklė visuomet švari!) mes juos abu su sūnum vadinam Golumais. Ir abu labai nutukę. Labai. Apie pusantro šimto sveria kiekvienas… Tai liūdna matyti. Tai – žmonės iš priemiesčių, Autralijoje vadinami „boganais“ („runkelių“, o gal net „urlaganų“ atitikmuo).
Tai va, o kai ėjom iš paplūdimio, lipom laipteliais su savo nešuliais, sutikom besileidžiančius tris vaikinus su kastuvais. Jie sustabdė mus ir paklausė, ar ten, iš kur mes einam, yra smėlio? Vyras atsakė: Tonos! Vaikinai ėmė garsiai kvatoti ir sakė: O, tai puiku, nes mes atsivežėm kastuvus! Ir nuėjo. Mes su vyru ėmėm kalbėtis, ką visa tai reiškė? Tada pamatėm keistas būtybes, jos ėjo paskui vaikinus su kastuvais. Jos buvo laibos, aukštos, baltos, nugrimuotais veidais, ryškiai raudonomis lūpomis. Mano pirma mintis buvo: lavonai. Gotės, nusigrimavusios lavonais. Bet gotų kažkaip nepamatysi paplūdimyje? Tos būtybės nešėsi krepšius, pilnus turbūt rūbų. Jos avėjo aukštakulnius – tai buvo keisčiausia, nes eiti su jais per žvyrą buvo sunkoka… Tai buvo manekenės. Ta visa chebra leidosi žemyn daryti fofosesijos. Net gaila, galėjom dar pusvalanduką likti, būtume pamatę „cūdų“…
* * *
Kai augau Šiauliuose, šiltaisiais metų mėnesiais veikdavo miesto atrakcionų parkas, o jame buvo tokios aukštos supynės – laivas. Sumokėdavai kapeikėlę ir ropšdavaisi su tėvu ar kitais vaikais suptis. Išsisupdavo tas laivas labai aukštai ir kutenimo pilve būdavo daug. Taip man dabar rodosi gyvenimas Lietuvoje, jaučiant visus keturis „normalius“ metų laikus – stipriai įsupančios nuotaikų supynės.
Jei manęs paklausia, ar pasiilgau žiemos, atsakau, kad ne, nepasiilgau. Tačiau kažko visgi ilgiuosi, ypatingai tomis dienomis, kai apsiniaukę arba ištisą parą lyja. Melburne taip būna gan retai, dažniau žiemos mėnesiais. Saulėtų dienų man niekuomet ne per daug, ir šito čia gaunu su kaupu. Tačiau nesant stipriam skirtumui tarp sezonų, o tik jaučiant, kad sezonų laive supasi tie, kas gyvena Lietuvoje, toks jausmas, kad man leidžia suptis tik ant… taburetės.
Kartais neplanuotai grįžtu į Lietuvą būtent žiemos mėnesiais (pastaraisiais dvejais metais taip ir atsitiko), tačiau į tas supynes jau nepatenku. Išgyventi drauge visus keturis metų laikus – juodą tamsiųjų mėnesių melancholiją, kai tenka ieškoti daug šviesos savyje, o paskui sulaukti pavasario, kuris visuomet per lėtas, o galiausiai nerti į perdėm energingą vasarą, nes tai mėnesiai, kai reikia išsidūkti tam, kad pasitiktum rudenį laimingas, paskui tie nostalgiški rudenys, kai sėdi namie, įsijungęs visas lemputes, o už lango – švininė prietema… Ir tai yra gera, to įmanoma ilgėtis, pasirodo.
* * *
Kiek Melburno atsirado manyje per penkerius čia pragyventus metus? Tiek, kiek ir manęs Melburne. O taip pagalvojus, visai ir nemažai. Per tokį neilgą laiką sugebėjau patekti į televiziją, mat nusifilmavau vienoje socialinėje reklamoje. Patekau ant galerijos sienos – pozavau vienam žymiam fotografui. Mano išverstą novelę galima skaityti vieno literatūrinio žurnalo jubiliejiniame leidinyje. Mane šiek tiek pažįsta šokėjai, nes aš karts nuo karto ateinu į kokį seminarą. Na, ir man šypsosi bukinistai, nes vis perku jų senas knygas… Kai kas sako, kad Melburne nesusitiksi to paties žmogaus antrą kartą, bet aš jau kartais susitinku. Vilnius – mano pirmoji meilė, Melburnas – antroji, irgi didelė.
* * *
Australai mėgsta ir vertina erdvę. Net didmiesčiuose jos apstu. Statistiškai australas statosi namą, kuriame vienam asmeniui tenka daugiausiai vietos, palyginus su brito ar amerikiečio namais… Be to, tuose namuose neužsisėdima. Juk gamta arti – pradedant tuo, kad kiekvienas rajonas turi parką, kuris ne tik žodžiais, bet iš tikrųjų yra skirtas žmonėms (nuo šeimų piknikų savaitgaliais iki gimtadienių ar vestuvių šventimų), baigiant tuo, kad kelias valandas už miesto pavažiavęs rasi veik laukinės gamtos epizodą – su kengūrom, gyvatėm, koalom ir beveik be žmonių. Tiesiog komišką kiekį australų savaitgalį pamatysi vandenyne „ant bangos“ – plaukiojant banglentėm. Čia dažnai kartojama frazė quality life – kokybiškas gyvenimas – to yra siekiama, tai ir yra jaučiama tiesiog ore.
Antras didelis skirtumas tarp lietuviškos ir australiško didmiesčio yra kultūrų įvairovė. Rasių mišrainė. Čia gali rinktis iš keturiasdešimties pasaulio virtuvių (tik būtų patogiau patekti į tokį restoraną, kur padavėjai kalba angliškai, nes mums yra ne kartą atsitikę kitaip). Čia gali mokytis kinų kalbą iš kino, o prancūzų – iš prancūzo. Gali mokytis tango iš argentiniečio, o pilvo šokių – iš arabės.
Gatvėse girdi lalėjimą įvairiausiomis kalbomis, tad nesitikėdamas suprasti tarsi atsijungi nuo triukšmo. Grįžus į Lietuvą taip keista ir savotiškai malonu girdėti ir suprasti, ką žmonės kalba šimto metrų spinduliu aplink.
Melburne yra toks rizikingas malonumas – kalbėtis su vyru (ar kokiu pažįstamu lietuviu) savo kalba, tikintis, kad šimto metrų atstumu nėra kitų lietuvių. Bet kartais jų aplink yra! Kartais atpažįstame juos iš veidų dar neprasižiojus kalbėti. Mūsų krašto žmogus žvilgsniu įsikimba ilgiau, nei tai darytų australas. Tai galbūt skirtingo miestų mastelio išdava: milijoniniame mieste negali stebėti kiekvieno žmogaus – pavargsi ar išprotėsi. Čia retai dukart sutiksi tą patį žmogų. Tai keičia bendravimą ir tarp savų, ir tarp svetimųjų.
* * *
Labai džiaugiuosi, kad teko padirbėti kino statiste – taip turėjau progą keletą kartų per metus su žemėlapiu rankose ieškoti vis kitos filmavimo lokacijos, pamažu traukiniais ir tramvajais apvažinėjau „centriukus“, dabar jau galvoje turiu miesto žemėlapį, o taip pat susipažinau su įvairiais žmonėmis – ir vietiniais australais, kilusiais iš Britų salų, ir tokiais, kaip aš, vadinamaisiais „etnikais“ (ethnics) – pirmos ar antros kartos emigrantais iš visų pasaulio šalių.
Melburnas pakeitė tiek mano išorę, tiek ir vidų – žinoma, abu dalykai tampriai susiję. Seniau kreivai žiūrėdavau į sportuojančius žmones – turbūt slapta pavydėjau. Dabar jau pati bėgioju stadione, lankau šokius, puoselėju savo kūną, nes dauguma aplinkinių tai daro. Turėti sveiką, stiprų kūną čia nėra tik turtingųjų privilegija. Kartais tame pačiame stadione prie namų bėgioju drauge su seneliu, kuriam turbūt per septyniasdešimt. Ir jis skuodžia kaip viesulas, nepaveju!
Ėmiau gerbti natūralų grožį, pamažu visiškai atsisakiau makiažo, retai kvėpinuosi, nedažau plaukų – čia tiek daug gražiai pražilusių moterų, kad pavydu to sidabro. Tiesa, ne visos moterys tokios „natūralistės“ – tos, kurios dirba CBD, kas rytą užsitepa makiažo sluoksnį, avi stiletto ir dažosi plaukus. Melburne rasi bet kokį stilių. Man labai patinka matyti pagyvenusias gotes, senus hipius ar „dredlokus“ – jų čia apstu. Kadangi žmonės neuniformuoti, tai gali nusiraminti, niekas į tave nespoksos, net jei gatvėje eisi ant galvos užsivožęs puodą. Na, jei ir spoksos, bent nebadys pirštais.
Kurį laiką jaučiausi sutrikusi, nes suvokiau, kad ilgą laiką mano stilius buvo smarkiai derinamas prie aplinkos – aplinka primesdavo savo stilių, net jeigu atrodydavo, kad priešinuosi. Toks ir buvo mano stilius – rezistencija. Kai nebereikia priešintis, tai galima atsipalaiduoti ir nesirūpinti. Tuomet stilius pats save kuria, pats tave atranda.
* * *
Manau, Melburno legenda dar nėra sukurta nei kine, nei literatūroje. Turiu omenyje tokią legendą, kurią Woody Allenas (ir kiti niujorkiečiai) sukūrė Niujorkui – ir išties nuvykusi ten, iškart atpažinau miestą ir žmonių tipažus, jaučiausi tarsi vaikščiočiau savo prisiminimuose, nors suvokiau, kad esu Niujorke pirmą kartą. Gal tai reiškia, kad Melburne dar per mažai istorijos? O gal niekas dar nėra taip smarkiai įsimylėjęs Melburno?
(iš dienoraščio ir tekstų, neįėjusių į mano interviu)
