Žymių archyvai: edukacija

Nekursiu, nes tėtis neleido

Kadaise, kai dirbau Vilniaus Licėjuje teatro raiškos mokytoja, patyriau tai, apie ką kalba Kenas Robinsonas: teatras stovėjo ant žemiausio laiptelio. Mokykloje, kur studijoms užsienyje ruošiami ypatingai protingi vaikai, menai – tiktai prielipas.

Muzikos, dailės ir šokio mokytojai buvo vyresni už mane ir dirbo seniau, jie turėjo savo kabinetus. Mano disciplina buvo nauja ir man nepaskyrė patalpos, kurioje galėčiau dirbti. Prašiau tik vieną kartą. Piktintis, kovoti, reikalauti? Man nesuprantama, kam samdyti žmogų, kuriam neskirsi vietos? Teatralai rinkdavosi tuose kabinetuose ir salėse, kurie tuo metu buvo laisvi, tačiau iš kurių mus bet kada bet kas galėjo išvyti. Tuomet repetuodavome koridoriuje.

Karts nuo karto sutikdavau Licėjaus direktorių, pagal profesiją istoriką, neslepiantį savo neprielankumo menams. Jis manęs pašaipiai paklausdavo, kaip sekasi. Ačiū, gerai. Mano grupėje dirbo patys ramiausi, jautriausi jaunuoliai, tie, kurie nedrįsdavo išsišokti Licėjaus renginiuose, tie, kurių kūrybiškumas buvo labiausiai užslopintas, bet kurie visgi jautė jį turį ir norėjo jį išlaisvinti. Jaučiausi vykdanti misiją.

Sykį direktorius mane informavo, kad netgi pats lankėsi teatre. Prieš tai buvo tyčia perskaitęs originalą – knygą, pagal kurią statytas spektaklis – ir todėl jam pasirodymas pasirodė silpnas. Jam nepatiko. Jam tai buvo įrodymas, kad ir toliau į teatrą eiti neverta.

Mūsų vaidinimų jis nematė nė vieno. Nematė, nes kviečiamas neatėjo.

Po vienos mano pamokos priėjo keli mokiniai, ketinantys persivesti iš vienos meno raiškos į kitą, t.y. norintys lankyti teatro raišką. Vienas vaikinas žibančiomis akimis prisipažino:

- Man labai patinka teatras.

Nusišypsojau. Jis tučtuojau surimtėjo ir pasitaisė:

- Bet aš niekada nestosiu į aktorinį.

Žinoma. Sunki menininkų duona. Bet kai pagalvoji… Ne ką sunkesnė, nei kitų. Baisiau yra kitas dalykas: o kas, jei tu būtum laimingas būtent mene, o ne teisėsaugoje, medicinoje, ekonomikoje?

Čia tik viena problemos pusė. Kita – kaip menų disciplinos dėstomos pačiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, kokį kontingentą jos yra linkę susirinkti, kas joms yra talentas, ar ruošiasi jos išvis ugdyti kūrybiškumą…

Čia Keno Robinsono pasisakymas apie kūrybiškumą (greičiau – antikūrybiškumą) švietimo sistemoje. Jei norite matyti lietuviškus subtitrus, užeikite į TED puslapį, ten juos galima nusistatyti.

Sero Keno Robinsono knygos jo asmeniniame puslapyje www.sirkenrobinson.com


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 63 pasekėjų