Jau trečią kartą australiečiai turi progos matyti Thomaso Ostermeierio spektaklius (aš – antrą, pernai mačiau „Heddą Gabler” (nuoroda)). Kažkodėl tai vis Henriko Ibseno adaptacijos. Schaubühne teatras daro stiprų įspūdį ne tik žiūrovams (pilnos salės), bet ir vietiniams teatro režisieriams. Pernai tyčia nuėjau pažiūrėti australiečių perkurtos Ibseno „Laukinės anties”, kuri atrodė akivaizdi Ostermeierio stiliaus kopija (ir man vien jau dėl to nepatiko).

Kaip keista, kad Schaubühne teatras iki šiol dar nėra gastroliavęs Lietuvoje. Ar per brangu juos atsivežti? O gal OKT bijo konkurencijos? Juk akivaizdu, kad vokiškasis teatras yra originalus ir iš jo kyla nauji vėjai lietuviškojo teatro padangėje. Gal pamatytume, kad kažkas pernelyg smarkiai nukopijuota? Internete radau net dvi Ostermeierio spektaklio „Liaudies priešas” recenzijas (čia ir čia). Tarsi Avinjono festivalio aprašymai galėtų atstoti gyvą spektaklio pamatymą… Tai tarsi nupasakojimas akliesiems.

Kritikų išliaupsinto (ir liūdnai pagarsėjusio dėl scenografės savižudybės) rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Liaudies priešas” aš dar neturėjau progos pamatyti, bet skaičiau recenzijas, iš kurių sprendžiu, kad man nepatiks. Griūvanti siena, scenoje choru skanduojama abėcėlė… Siaubiakas. Dabar, pamačiusi Ostermeierio scenos aikštėje versiją, nebegalėčiau įsivaizduoti, kad gali būti kitaip, kad gali būti taip atvirai pataikaujama (lietuviškam) sentimentalumui ir infantilumui.

Sėdint salėje ir žiūrint Ostermeierio „Liaudies priešą”, maniau, kad man nepatinka. Nuo pat pradžių neužkabino nei tekstas ant permatomos uždangos, nei aktorių vaidyba – dirbtinos intonacijos. Kita vertus, suvokiau, kad erzinti gali ne vaidyba, o personažų tipažai. Mat tai šiuolaikiniai jaunuoliai, įžūlūs, madingi ir stilingai maištingi. Ostermeieris netgi subūrė juos į muzikinę grupę, dainuojančią cover’ius. Jie nuobodūs. Bet ar nuobodžiai vaidina aktoriai, ar tai režisūrinis sprendimas?

Turbūt režisierius mane apgavo, įtikino tikroviškumu. Nieko nesuprasdama vokiškai, pavargau skaityti švieslentėje rodomas gan sausų dialogų eilutes, kai situacija lyg ir aiški: vyksta bandymas papirkti daktarą Stokmaną, kad aikštėn neiškiltų nepatogi tiesa – ekologinė katastrofa. Kai viskas aišku, tai ir neįdomu. Sėdėjau, sunėrusi rankas ant krūtinės ir svajojau, kad tik neužsimanyčiau į tualetą, kadangi daug kartų perspėta, jog nebus pertraukos, o spektaklis trunka dvi su puse valandos. Kai kurie žiūrovai išėjo. Ne, tokių buvo nedaug, bet aš supratau, kodėl jie taip apsisprendė.

Visgi aš likau ir sulaukiau itin emocingo momento: Stokmanas iš tribūnos scenoje kreipėsi į publiką – t. y. mus, mane, sėdinčią auditorijoje. Tas ketvirtosios sienos atvėrimas tikrai nieko naujo, tačiau visuomet keistai veikia. Arba tiesiog – veikia. Na, o kai žiūrovai ima dalyvauti – kelti rankas, reikšti nuomonę į mikrofoną, tai man iš akių pasipila ašaros. Tačiau aš vis tiek nedalyvavau visame tame, manęs tas bendravimas lyg ir neįtikino, o gal esu per giliai skeptiška (ar netgi ciniška). Negalėjau pamiršti fakto, kad auditorija tik spektaklio metu tokia draugiška ir taip remia maištininką, sakantį teisybę. Realybė visai ne tokia. Spektaklyje visi priėmė Stokmano pusę ir juokėsi iš liberalus atstovaujančių personažų pozicijos. Gyvenime būtent tokių personažų tiesa publika ir minta, ir nieko – nespringsta.

Kai išėjome iš spektaklio, pagalvojau: gal tai buvo spektaklis būtent man, žiūrinčiai iš šono, nedalyvaujančiai net tuomet, kai mane bando įpaišyti į publikos vaidmenį ir suteikti žodį, priversti dalyvauti, priimti pusę? Tuomet Ostermeieris sukūrė spektaklį (ir atvažiavo gastrolių į kitą pasaulio kraštą) dėl vieno, paties skeptiškiausio, žiūrovo? Juokinga taip galvoti. Bet su ta mintimi nuėjau Melbourne festival organizuojamą į susitikimą su režisierium.

Valandos trukmės interviu turėjo susitelkti vien ties jo persona, tačiau organizatoriai nusprendė kitaip: prijungė dar vieną režisierių. Absurdiškai gavosi: kitas žmogus atstovavo nežinomama belgų teatrui, atvežusiam spektaklį, kuriame vaidina vaikai. Tikra katastrofa buvo interviu vedėjas – žurnalistas, kuris ne tik nemokėjo ištarti Ibseno pavardės (pasakė „aibsen”), bet ir teatro pavadinimo (ištarė „šoubiune” vietoj „šaubiune”), o su publika elgėsi taip, tarsi tai būtų vaikai: „Nagi, dabar parodykite, kaip jūs mokate ploti! Šaunuoliai! Nagi, o dabar – laukiniai plojimai, kaip per futbolą!!!”

Ostermeieris atlaidžiai juokėsi ir išvis atrodė atsipalaidavęs. Prisiminiau žiauriai gausų Schaubühne teatro repertuarą ir jo paties režisuotų spektaklių skaičių jame, ir įsivaizdavau, kad tokie interviu yra ne darbas, o poilsis.

Sėdėjau pirmoje eilėje, visai priešais Ostermeierį, todėl tai trukdė atvirai apžiūrinėti jo veidą (mat mūsų akys kartais susitikdavo). Kai jis pradėjo kalbėti, man ėmė dingotis, kad mes pažįstami, ir po interviu eisim gerti kavos. Jis kalbėjo tai, ką man kaip tik labai reikėjo išgirsti.

Ostermeieris laiko save politiškai angažuotu (nors čia išsireiškė, kad seniau buvo labiau angažuotas), kaip ir visa jo karta, apie kurią spektakliu „Liaudies priešas” norėjo kalbėti. Jis pabrėžė savo kartos iliuzijas, romantišką požiūrį į politiką. Spektaklyje bandė paliesti ribas, parodyti, kaip ekonominiai dalykai dažniausiai visgi nusveria idealizmą. Susidūrus su tokia realia siena apima frustracija.

Režisierius kelis kartus pakartojo Stokmano frazę, kuri ir spektaklyje ypatingai išskirta: „Dauguma niekada nėra teisi.” Taipogi jis pabrėžė, kad Stokmano personažas nepriklauso kuriai nors politinei pusei – jis nėra kairysis, kaip buvo manoma Ibseno laikais. O šiuolaikinis tekstas, kurį žiūrovai skaitė ant permatomos uždangos ir kurį vėliau pakartojo savo kalboje Stokmanas, iš tiesų nėra Ibseno, jis paimtas iš prancūzų anarchistų grupės Comité Invisible manifesto, kuris angliškai vadintųsi „The Coming Insurrection” (galite skaityti ar parsisiųsti iš čia). Ostermeierio nuomone, tai radikalių kairiųjų grupė, kurios tekstuose kartais randamos ir dešiniųjų mintys.

„Mes laukiam tokio pasirodymo, kai visa žiūriovų salė susipyks tarpusavyje, atsistos ir išeis, – šypsosi Ostermeieris. – Iki šiol diskusija tarp žiūrovų ir aktorių visuomet vyksta iki 8 min., o po to veiksmas sklandžiai sugrįžta į savo vėžes.”

Režisierius pastebi, kad Vokietijoje dialogas daug lėkštesnis, žiūrovai ciniškesni, tiesiog šaukia „fuck off” arba „vaidinkit spektaklį, o ne išsidirbinėkit”. Gastrolių metu diskusijos daug gilesnės, žiūrovai įsitraukia labiau. Trupė nesitikėjo, kad australiečiai išvis diskutuos. Tą patį žadėjo ir festivalio organizatoriai. Atseit, Australijos publika pernelyg rami, mandagi. Tačiau jos reakcija būtų pranokusi net optimistiškus lūkesčius.

Kai aš žiūrėjau spektaklį, pasisakiusiųjų buvo tikrai nemažai, pasiūlymų, ką daryti, kaip keisti situaciją, kas kaltas ir t.t. Juokingiausia buvo, kai viena moteris paklausė Stokmano, ar jis žino, kad jo žmona jam neištikima? (Stokmanas nežinojo, jo žmoną vaidinanti aktorė ėmė puldinėti po salę, o paskui puolė aiškintis vyrui.) Ši situacija – tai naivaus žiūrovo svajonės išpildymas: juk personažai visuomet taip arti ir gyvi – kodėl jiems nepatarus?

Ostermeieris neminėjo šio atvejo, nes jam buvo svarbesnis kitas: vieno pasirodymo metu žiūrovas pašoko iš vietos ir puolė ginti Stokmano nuo liberalų, mėtančių į sceną balionus (ar prezervatyvus) su dažais. Režisierius per ovaciją netgi pakvietė šį žiūrovą į sceną nusilenkti, kaipo lygiavertį spektaklio dalyvį, tačiau žmogus pasikuklino.

„Aš laukiu, – kalbėjo Ostermeieris, – to spektaklio, kai mes nebeturėsime kontrolės, laukiu publikos sukilimo. Laukiu to visus penkiolika savo karjeros metų. Jei kas nors po spektaklio prieitų prie manęs ir pareikalautų grąžinti už bilietą pinigus – mielai sumokėčiau iš savo kišenės ir labai apsidžiaugčiau.”

Jis mano, kad Schaubühne lankantys žiūrovai suvokia, jog teatras yra nepriklausomas ir gali sakyti tiesą, ne taip, kaip kitos medijos – televizija, radijas, spauda, kinas. Kuo labiau žmones užknisa melas žiniasklaidoje, tuo daugiau jų ateina į teatrą, kurio spektakliai kalba apie politines aktualijas, vyksta diskusijos.

„Bet kartais menas yra tik apie meną?” – paklausė bjaurusis interviu žurnalistas. „Taip, – atsakė Ostermeieris, – bet tai irgi simptomas, toks ženklas daug pasako apie šalies politinę situaciją. Godardas pasakė: nebandykit kurti politinių filmų – kurkit filmus politiškai.”

Ostermeieris mėgsta aktorius, kurie save laiko nepriklausomais menininkais, o ne tik išpildo režisieriaus pageidavimus. Jis mėgsta tuos, kurie mėgsta susitikti scenoje vienas su kitu ir susitikti su publika – būti realiame laike, čia ir dabar, jausti publikos energiją ir prisitaikyti, kitaip sakant bando užmegzti su publika erotinį ryšį (Ostermeieris pasijuokė iš savo išsireiškimo, bet kito neieškojo).

Kai žmogus iš salės paklausė, ar režisierius nebijo, kad pažiūrėję jo spektaklį, žmonės įtikės ir imsis teroristinių aktų, kaip tai atsitiko per fimo „Batman” premjerą Amerikoje? Bet režisierius patikino, kad šis konkretus teroristinis aktas įvyko ne dėl filmo siužeto, o dėl to, kad pamišėliui tiko žmonių susibūrimas. „Po spektaklio niekuomet negalėtų įvykti teroristinis aktas. Jeigu toks aktas įvyksta, jis įvyksta dėl sudėtingų gyvenimo aplinkybių, o ne dėl intelektinio disputo. Aš svajočiau, kad toks aktas visgi įvyktų. Tai būtų mano svajonės išsipildymas ir mano katastrofa vienu metu. Bet garantuoju, kad tai neįvyks.”

„Mano spektaklių tikslas yra prarasti tikslą. Mūsų repertuare labai daug spektaklių, kurie pasiekia numatytus tikslus, randa savo publiką ir t.t. Ne vien aš noriu prarasti kontrolę spektaklių metu – aktoriai patys to prašo, stumia mane link to. Jie nori, kad nebūtų tvarkinga.”

Į klausimą, ką Ostermeieris mano apie australietišką savo spektaklio kopiją, jis atsakė, kad girdėjo apie tokį dalyką, tačiau nematė spektaklio. Kaip ten bebūtų, patarimas yra toks: kopijuok, bet ne padirbinėk (copy, don’t fake it). „Aš pats irgi esu įtakotas kitų teatro kūrėjų, o ypač šiuolaikinio šokio scenos. Bandau nuo tų įtakų išsilaisvinti. Kai dėstau studentams režisūrą, sakau jiems, kad žiūrovai domisi tik autentišku balsu, asmenine tavo idėja, o imitacija yra nuobodulys. Siūlau kiekvienam eiti savo keliu ir nesijaudinti, kad pradžioje žmonės nesiklausys. Schaubühne irgi pradėjo nuo sunkumų. Buvo keli metai, kai trūko ir žiūrovų, ir palankių įvertinimų – kritikai patarė laiutis daryti tai, ką darėme. Bet mes nesiliovėm. Savo studentams kartoju: nekopijuokit kitų sėkmės.”

„Kodėl tapote režisierium?” – paklausė kažkas.

„Todėl, kad užkniso vaidinti prastų režisierių spektakliuose,” – atsakė Ostermeieris ir aš norėjau jam už tai garsiai, kaip per futbolo varžybas, paploti.

Po interviu taip visi ir paplojo. Beje, tam belgų režisieriui niekas klausimų neuždavė, tik žurnalistas jo paklausinėjo, o jis pats jautėsi nejaukiai šalia didelės, tačiau kuklios ir jaukios Ostermeierio asmenybės. Dar kurį laiką sėdėjau ir galvojau: ar negalėčiau aš visgi prieiti prie jo ir paplepėti? Paskui susitramdžiau ir išėjau. Ak, argi nežinau to jausmo, kai labai traukia prie teatro. Žinau, kad praeis. Tik tas geras jausmas viduje lieka ir neapleidžia. Aš žinau, koks teatras man patinka, ir žinau, kokie veidai teatre, o ir apskritai mene, mane traukia. Tai – daug.