Mano draugas pasiūlė pamąstyti apie galimybę kurti vizualias istorijas – išeiti iš wordpress į youtube. Ką gi, idėja teisinga ir išmintinga. Gyvename epochoje, kuri turi taisyklę: ŽMONĖS NESKAITO. Ir visa kita išplaukia iš šio teiginio, kurio nereikia įrodinėti (bent jau man).

Tačiau YRA IR ŽMONIŲ, KURIE SKAITO. Aš mėgstu rašyti ir mėgstu skaityti. Jeigu neliktų tokios meno formos, man jos labai trūktų. Kai skaitau, mintyse kuriu savo „filmus“. Kai žiūriu kitų sukurtas vizualias istorijas, suprantu, kad norėdama pasiekti jų meistrystės lygio, turėčiau to mokytis. Turėčiau mėgti kiną taip, kaip mėgstu knygas. Bet mėgstu teatrą labiau už kiną, o knygas – labiau už teatrą…

Knygoje veiksmas yra jau „nufilmuotas“ – gatavas, baigtas. Nereikia ieškoti prodiuserio, sponsorių, prašyti Kultūros ministerijos finansavimo, nereikia ieškoti aktorių, garso režisierių, operatorių, kostiumų dailininkų. Nereikia laukti, kol kuris režisierius susidomės tavo scenarijumi. Padėjai knygą ant stalo – še, skaityk, įsivaizduok. Nerk tiek giliai, kiek užteks oro. (Knygą publikuoti irgi nelengva, bet galiausiai galima atspausdinti tik vieną jos egzempliorių – tik vieno užtenka jos egzistavimo įrodymui.)

Mestis į vizualų meną išreikštų mano norą būti žinoma, nes tapti žinoma (populiaria) rodant vaizdus yra lengviau, nei internete skelbiant pastraipas tekstų… Bet gal užtenka tik vienu sakiniu tai pripažinti ir likti savo kovų lauke – prie rašomojo stalo?

Šiandien jau lygiai savaitė, kai nerašau ne savo valia. Nebeturiu valios rašyti. Toks laikotarpis. O dar tas oras – lyja ir lyja, vėjuota, apsiniaukę. Bet kažkada rašiau apie Melburną – apie tą milijoninį mažąjį didmiestį, kuriame patiri naujų įspūdžių visur: traukinyje, gatvėje, parduotuvėje. Jei esi svečias plačiai atmerktomis akimis.

Ar kas nors stebi mane?

Šiame mieste gali vaikščioti nepastebimas, nematomas. Gali atrodyti kaip tik nori – kad ir su puodu ant galvos ir šake rankose – būtinai sutiksi ir dar vieną tokį išsišokėlį tik su skirtingais atributais… Gali nusišypsoti ir pasisveikinti. Jokių įsipareigojimų: sutikęs žmogų vieną kartą, nebesutiksi jo daugiau. No worries, mate!

Kiekvieną kartą gali nueiti skirtingu takeliu ir rasti vis kitokį objektą ar reiškinį. Kad ir užvakar: netyčia įsukau į Elžbietos gatvę ir iš jos nuėjau prie stoties iš kitos pusės nei įprastai. Taip atsidūriau prie man nepažįstamos pėsčiųjų perėjos. Žalia šviesa per ilgai neužsidegė, kad galėčiau apsispręsti ir nerti žemyn į prie perėjos esantį požeminį tunelį. Ten man žadėjo pogrindinių (tikrąja to žodžio prasme) menininkų parodą bei keletą „skudurynų“.

Parodą iškart pastebėjau, vos tik nusileidau laiptais: vitrinoje buvo padėta šviežių bulvių, mėtėsi moteriški bateliai, ant senos kėdės stovėjo televizorius, kuriame rodė pusnuogius žmones: merginą ir vaikiną, susivėlusius, paklaikusiais veidais, kažką kalbančius. Nesustojau pasiklausyti, apie ką.

Toliau radau bent tris drabužių parduotuves. Į vieną išdrįsau įeiti, nes ten jau naršė viena smulkaus sudėjimo moteriškė, kaip paaiškėjo įėjus – rytietė. Aš iškart priėjau prie pardavėjos vitrinos, kur prikrauta visokių keistų papuošalų – mano savaitės pirkinių tema: keisti papuošalai. Bet ten ir vėl esminės medžiagos buvo sagos, karoliukai, indiškų formų sidabras. Nieko įdomaus.

Į kitas dvi krautuvėles nėjau – pro langą mačiau, kad ne mano tikėjimo žmogui tokius skarmalėlius nešiot. O koks tas mano tikėjimas? Paprasta: kai esi menininkė viduje, nebūtina to rodyti išorėje, nes tada visi stebės tave, o ne tu stebėsi visus…

Teliko įeiti pro metro užtvarą, patekti į peroną, iš kurio niekada nevažiuoja mano traukiniai (metro čia vadina traukiniu) – kaip normaliai neurotikei, patekti į nesavą stotelę man visada skaudu. Bet greit išėjau į centrinę stoties dalį, kur visi bėgo tarsi pelės per gaisrą – iškart į visas įmanomas puses ir nesibaigiančiu srautu.

Traukinyje mane pasitiko mažas stebuklas: gražus žmogus. Vaikinas virš dvidešimt. Atviras veidas, šviesios akys, visas suplukęs, rankose McDonalds maišelis. Krito ant suoliuko ir įsikando sumuštinį. Kol jis valgė, pasaulis aplink susitraukęs tylėjo – toks jis buvo alkanas. Galbūt šiandien jo pirma diena darbe? Galbūt šiandien tai jo pirmas maistas? Pavalgęs ir įkaitęs nuraudo. Dar labiau sužibo gražios akys. Turbūt jis neseniai mieste: žmonės, kurie važiuoja tuo pačiu maršrutu bent trečią kartą ir dar sutemus, taip nesižvalgo pro langus! O šitas žvalgėsi, gėrėjosi. Ir žiūrėjo ne tik į stotelių išskirtinius bruožus, bet ir į traukinio žmones. Taip jis tapo mano Dienos Žmogumi, ir slapta ėmiau dar atidžiau jį stebėti.

Vilkėjo pilką sportinį megztuką su užtrauktuku iki krūtinės, šviesius paprastus džinsus, avėjo sportinius batelius. Šalia pasidėjęs kuprinę. Linų spalvos plaukai krito ant kaktos, saikingai susivėlęs. Šukuosena ne madinga – tiesiog ne itin tvarkinga. Jis natūralus. Jo akys mėlynos. Didelės ir smagios. Jis šypsojosi, tarsi visa tai, ką matė, būtų džiugiai nepažįstama, džiugiai keista, džiugiai ieškota ir džiugiai atrasta.

Akies krašteliu pamačiau, kaip priešais mane sėdintis pakistanietis staiga užvertė galvą ir ėmė be garso juoktis. Iš ko jis juokėsi? Ar tik ne iš manęs? Gal pasekė mano žvilgsnio trajektoriją? Bet toliau žiūrėdama šalia jo (periferinis regėjimas – seniai įvaldytas metodas) supratau, kad žmogų tiesiog aplankė smagios mintys. Jis kažkuo džiaugėsi. Galbūt kažką prisiminė, galbūt kažką atrado. Mes viename vagone. Mes bendroje lovoje, kur visi snūduriuoja. Nenusirengę.

Pakistanietis nurimo ir toliau plūduriavo savo mintyse. Jo rankose – maišelis su maisto produktais.

Mano Dienos Žmogus net pasilenkė, norėdamas įžiūrėti kažkurį iš keliaujančiųjų. Keturi milijonai – niekas mūsų nepažįsta. 

Penkias dienas nerašyti nieko, išskyrus maisto produktų sąrašus, einant į parduotuvę, yra gera. Skaityti yra gera. Akims gera, protui gera. Pastovėti prie Pietų (Antarkties) vandenyno bent pusvalandį yra gera. Netgi per lietų ir vėją, pučiantį nuo Pietų ašigalio – gera.

Pastebėjau, kad jeigu nedarau kelionės užrašų, tai mano atmintis sudėlioja įvykius visai kitaip – daugelį ištrina, palieka tik pačius ryškiausius, tačiau gal ir ne įdomiausius. Ką prisimenu šiandien iš tų penkių dienų atostogų? Beveik nieko, ir dėl to irgi gera…

Šeštadienį Melburno centre, kur slampinėjome mažomis gatvelėmis, kur gėrėme kavą su minia post Halloween’inių australų. Įsigijau tikrą japonišką chalatą, kurį galėsiu vilkėti namie tvankiomis vasaros dienomis. Sekmadienį išvažiavome link Great Ocean Road pakrantės, nusigavome iki Peterborough (vadinome jį Peterburgu), kur buvo visai mažai turistų ir tik keli moteliai. Vandenynas graužė krantą visai arti – už kelių šimtų metrų, o naktį įsisiautėjo baisi audra: ošė, ošė, ošė. Ryte nusprendėme keliauti link Melburno, tačiau dar negrįžti – nakvoti pusiaukelėje. Tad pakeliui vis sustodavome ir nueidavome prie aukšto stataus kranto, nes visa pakrantė nusėta vandenyno suformuotomis skulptūromis. Nėjome ten, kur visi suvažiuoja: prie Twelve Apostles (Dvylika Apaštalų):

Tik 70 mln. metų senumo uolos, kažkada buvusios po vandenynu, o dabar iškilusios kelis šimtus metrų virš vandens lygio. „Tik“, nes Australijos Centre vaikščiojau buvusiu jūros dugnu, kuriam 700 mln. metų – manęs amžiumi jau nenustebinsi… Prisiminiau savo eilėraštį, kurį parašiau prieš pusmetį stovėdama toje pačioje vietoje: Thunder Hole (Griaustinio oloje), kur bangos taip trenkiasi į olą, kad suspaustas oras tiesiog sprogsta ir nesuprasi iš kur – iš dangaus, iš žemės? – pasigirsta griaustinis.

kai

balti vandenyno dantys ir rudas kraujuotas krantas
be jokios romantikos plėšosi dėl akmenėlio
mažasis žvėrių stebėtojas, besivadinantis tramdytoju
stebi, kaip verda kraujas ir pienas po kojų

jam

savo trumpą valandą, leidžiančią tai stebėti
savo menko didingo gyvenimo judantį tašką
kai vanduo palieka žemę, parietusią pėdas
kai kraujuotą nepakantą sviedžia atgal į dugną

sugriaudi

dangus
neturintis centro
neturintis pakraščių
neišjungiamas

Pernakvoję mažoje gyvenvietėje – Aireys Inlet – ryte ketinome sukti link namų (kiek daugiau nei šimtas kilometrų ir tai daugiausia greitkeliu). Gėriau kavą savo „kabinos“ verandoje, kai į kaimynų verandą atskrido vietinė kakadu ir ėmė pasimėgaudama pusryčiauti. Tai štai kuo maitinasi šiuolaikinės papūgos:

P. S.: Palikau Grafomaniją tikėdama, kad ir ji pailsės, ne tik aš, tačiau lankytojų, kaip matau, netrūksta. Gerai. Tik nesuprantu, gal pusė Lietuvos užsiima autobiografijos rašymu, nes jau visą mėnesį skaitomiausi straipsniai yra tik apie tai?

Labas pirmadienis. Ruduo spardosi, bet užtat vasaros vaisiai tiesiog į rankas krenta, gerai. Kažkas skundžiasi, kad laikas per greit bėga. Bet ar būtų geriau, jei jis slinktų lėtai? Svarbiausia, kad linksmai ir kad daug visko vyktų. Žinau, kad lietuviai moka užsiimti darbais taip, kad kartais nepastebi prastų orų. Manau, mes labai stipri tauta. Bepigu būti smagiam Australijoje… tačiau ir čia liūdesys ateina. Šiandien Melburne, bent tame rajone, kur gyvename mes, lyja (miestas didelis, orų prognozė rajonams skiriasi).

Gal bus smagiau, paskaičius dar vieną straipsnį iš Penkių nuotraukų iš Australijos Centro. Jei tik dabar atradote svetainę, senesnius lengviau rasite iš kalendoriaus: visi straipsniai apie Australiją skelbiami pirmadieniais.

Kad sekmadienių jūsų savaitėje būtų daugiau nei vienas,

Sandra

Naktis po Pietų Kryžium

Labiausia baisu to, ko nematai. O naktį būtent taip ir būna. Ypač – Australijos dykumoje. Vienos stovyklavietės registratūroje pralinksmino užrašas: „Sukursime įspūdį, kad esate vienas dykynėje, bet su visais civilizacijos patogumais“. Būtent toks įspūdis ir susidarė. Tik vidury nakties, prispyrus reikalui, baisu nueiti iki modernaus tualeto, paprasčiau tūpti už palapinės…

Naktį visi dienos miegaliai prabunda ir eina ieškoti maisto. Aplink stovyklautojus zuja iš Europos kadaise atvežti ir parazitais tapę triušiai. Lenda į žemės paviršių vabalai. Kažkur toli smėlynuose – gyvatės. Kažkur medžioja sulaukėjusios katės – baisus vietinės gyvūnijos „terminatorius“. Slampinėja laukiniai šunys dingai.

Šitie šunys man sukėlė daugiausia nerimo. Norėdami apsisaugoti nuo galimų incidentų tarp svečių ir laukinės gamtos, stovyklaviečių šeimininkai ar girininkai („rangers“) prikabino plakatų su draudimais šerti gyvūnus. Išmaitinami žmonių, dingai pradės reikalauti maisto, kandžiotis, o karščiausio sezono metu, kai nebeatvyks turistai, mirs iš bado.

Keletą vakarų veltui laukiau, kol jie ateis. Net sapnavau, kaip liūdnai jie stovi pakrūmėse, bijantys prieiti arčiau, bet visgi grėsmingi. Juk tai ne šuneliai, tai laukiniai plėšrūs žvėrys, panašūs į vilkus. Bet pagaliau vienoje stovyklavietėje radau akivaizdžių ženklų, kad dingai čia dažni svečiai. Netgi tualetų įėjimai buvo su grotomis. Vakare, kai mūsų kompanija sėdėjo prie žibalinės lempos ir pokalbis vis įgaudavo siaubo atspalvį, o už nugarų nemaloniai tirštėjo sutemos, stovyklavietės pakraštyje pastebėjau judantį šešėlį…

Vienas mano bendrakeleivis jau buvo lankęsis šiose vietose ir matęs dingų, todėl drąsino, kad nereikia jų bijoti, tik geriau paslėpti visus smulkesnius daiktus palapinėse ar mašinoje, o nelabai kvepiančius batus pakišti po palapine, nes vienam jo bičiuliui atsitiko taip, kad ryte neturėjo kuo apsiauti – basas keliavo į parduotuvę batų. Tuo dingai labai panašūs į naminius šunis – visi šunys mėgsta graužti batus. Taip bekalbėdamas, bendrakeleivis nesavu balsu sukliko, neva pajutęs, kaip jo nugarą liečia vėsi šuns nosis – bet tai nebuvo dingas, tai tik vėjas atvertė apkloto kraštą…

Tą vakarą šešėlis prie mūsų palapinių nepriartėjo. Ryte pamatėme dingą pravažiuodami: atrodė toks liesas, nušiuręs, išbadėjęs. Tikrai norisi tokį maitinti. Nuotraukose dingai sotūs ir gražūs, turbūt fotografuojami zoologijos soduose: šviesiai rudas, tankus kailis, smagiai į priekį atstatytos ausys, snukis kiek panašus į lapės, riesta šuniška uodega.

Kitą vakarą nakvojome vis ten pat, ir dingai šmirinėjo aktyviau. Vienas net uostinėjo mūsų palapinę. Iš visų stovyklavietės pakraščių girdėjosi „Štiš štiš!“ – matyt, dingai lindo prie vakarienės. Eidami miegoti pamiršome išmesti į konteinerį šiukšlių maišelį su popieriais, tuščiu dujų balionėliu, skardine nuo tuno… Vos tik sugulėme, pasigirdo šiugždenimas, ir supratome – mūsų maišelis keliauja į dykumą. Bus žaislas dingų mažyliams, kurie rugpjūtį kaip tik jau turėtų bėginėti.

Naktį suminga dienos giesmininkai, tik nemiega pelėdos ir dar kažin kokie ūbautojai. Virš galvos karts nuo karto pasigirsta labai aukštų dažnių cypsėjimas: tai šikšnosparnis „vampyras“ sklendžia, įsijungęs „radarą“. Jeigu yra medžiotojų, tai turbūt po smėlį krebžda naktiniai sterbliniai graužikai – aukos. Labai norėjau pamatyti ant dviejų užpakalinių kojų šokuojančią australišką „pelę“ (čia jų daug rūšių), bet deja…

Vieną naktį išėjau į tualetą, ir nustebau, kaip šviesu. Mat mėnulis buvo tik pradėjęs dilti, baltai švyti nepaprastai švarūs „ghost gum“ medžių kamienai, o Paukščių Tako tai turbūt iki tol niekada nemačiau arba ne taip aiškiai, kaip čia. Taip tylu, kad girdi, kaip garsiai pats kvėpuoji. Paskui toli toli medžių ir kalnų viršūnėmis nuvilnija vėjo šuoras… Užgniaužia kvapą.

Atrodo, visą naktį praleistum iš baltų žvaigždžių trupinėlių dėliodamas įvairias figūras: žuvį, paukštį, kengūrą, žmogų. Tik šioje pasaulio pusėje taip dažnai matysi penkių žvaigždžių kompoziciją – Pietų Kryžių – kuri puošia Australijos vėliavą. Jeigu būčiau australė, turbūt ir aš, kaip daugelis, išsitatuiruočiau ant peties penkias žvaigždes.

Nuotraukose: čia - „terminatorius“ laukinis katinas, o viršuje – dingas.