Amerikietiškas virpulys mane jau buvo pasiekęs. Per giliai. Per tikroviškai. Per daug panašu į lietuvišką erzelį. Net atrodė, kad Lietuva per arti – tik atsversk loptopą, iššoks „kalbanti galva“ ir išsišieps: „Tai ką, varai ant kitų kūrybos, o pati tai GRAFOMANĖ?“ Arba parašys koks rašytojas LT ir išdidžiai prisipažins knygų pats neskaitantis, kad neužsikrėstų svetimomis mintimis… Tiesiog užkniso dalykai, nuo kurių turiu progą (ir teisę) atsiriboti.

Kraustynės iš Amerikos į Australiją įvyko staigiai, per penkias dienas. Toliau nuo visko, o kai į egzotišką gamtą, tai toliau ir nuo savęs tokios, kokios nebemyliu – pagiežingos, pernelyg jautrios anoniminiam pykčiui, besusitaikančios su savo (pra)laimėjimais.

Skridome visą ilgą naktį, kuri, peršokus kelias laiko juostas, užtruko parą. Pati kelionė – nuo pirmojo pakilimo Niujorke iki paskutiniojo nusileidimo Melburne – truko lygiai 24 valandas. Bet dingo sekmadienis, lakpričio 22 diena! Išskridome penktadienio vakarą, atskridome pirmadienio rytą. (Kelionė atsiėmė tai, ką buvo dovanojusi prieš dešimt mėnesių – tuomet vieną parą gavome dovanų…)

Didmiesčiai iš lėktuvo naktį atrodo kaip žibančios varinės mikroschemos. Būtinai vienas centras, iš kurio į visas puses tęsiasi žibintų tinklai. Būtinai kelios gretikelių arterijos – automobilių žibintų srautas. Nujaučiamas žmonių – namų, apyvokos daiktų, buitinės ir transporto technikos, namų augintinių, šiukšlių – kiekis yra nemalonus. Gerai, kad ne visa Amerika apgyvendinta taip tankiai, yra ir tuščių zonų. Jose kur ne kur sužimba gyvenvietė. Įsivaizduoju, kaip ten tylu ramu.

Lėktuve tylos nėra, nebūna. Kartais klykia vaikai. Nuolat ūžia oro vėdinimo sistema. Šįkart bandžiau padėti sau: kad sausas oras neišdraskytų gleivinės, vis drėkinau panosę vandeniu. Iki Los Andželo padėjo, paskui – nebe.

American Airlines (sutrumpintai rašo AA, o neoficialiai vadina American Shit-lines) įėjus pasitinka tualeto smarve. Lėktuvėliai gerokai nudremžti. Iš išorės tai net atrodo sulopyti. Palydovas pastebėjo mano marškinėlius su vilko akimis ir pasakė komplimentą – jam irgi patinką vilkai. Galima nusipirkti sumuštinį už dešimt dolerių, bet ačiū, mes ant žemės pavalgę ir netgi atsigėrę alaus. Laikraščių nedavė, tad radau (lyg man palikta) laukimo salėje New York Times su priedu apie knygas – nepasididžiavau ir likimo dovaną priėmiau. (Dabar turiu keletą temų straipsniams.) Nenustoju stebėtis dvikalbyste – saugumo lėktuve paskaitėlė pravedama ne tik angliškai, bet ir ispaniškai…

Paskui Los Andželes. Holivudo kalvos manęs nedomina, nors oro uoste krito į akis (o gal tiesiog ieškojau, todėl) gražūs žmonės. Keistuoliai. Laisvuoliai. Paaiškėjo, kad dauguma jų skrenda į Melburną. Pasigirdo ir australietiška šnekta, pasimatė paplūdimio avalynė (thongs), tatuiruotės,  Movember ūsai…

Pakilus virš miesto, prilipau prie iliuminatoriaus: vėl žibanti mikroschema, bet šita šiek tiek kitaip žibanti, nes čia gyveno Bukowskis – gražiausias pasaulyje girtuoklis. Nelabai jis palankiai atsiliepė apie savo miestą ir jo gyventojus, bet kita vertus, neneigė, kad čia jam buvo šilta. Galima buvo ilgai išsiversti su viena pora skylėtų batų… (Paskutinė mano skaityta knyga: Bukowskio autobiografinė „Ham on Rye“; lietuviškai išversta: „Arklienos kumpis“.)

Pasiruošėme plūduriuoti patamsyje ir ūžesyje dar 15 valandų… Skridome jau su australiškais Qantas – po AA ekonominė klasė atrodė kaip liuksas. Pavyko gerai numigti. Paskui pažiūrėti filmą („UP“). Beje, Qantas rodo kelionės maršrutą, gali bet kada įsijungti kanalą ir sužinosi, kur, kokiame aukštyje, kokiame šaltyje skenda lėktuvas šiuo metu. Na, Finnair lėktuve yra tekę matyti ir vaizdą iš piloto kabinos (pakilimo ir nusileidimo metu buvo šiurpoka), bet man užtenka ir glaustos informacijos, be gyvų vaizdų.

Per tą kraustymąsi nerašiau kokias tris dienas. Tik skaičiau šiek tiek (pagaliau atsiverčiau atidėtą kelionei Pero Pettersono romaną „To Siberia“). Gretimoje lėktuvo eilėje sėdėjo seneliukas, kuris nuo pat Los Andželo užsismaukė kepurę ant akių ir krito miegoti, o švintant – jau netoli Australijos krantų – prabudo, išsitraukė popierius ir ėmė intensyviai rašyti ranka. Rašė kokias tris valandas. Jo galva buvo ties iliuminatoriumi, vis labiau persišvietė pakaušis, reti balti plaukai, pasišiaušę lyg Saulės protuberantai. Užsimiršęs vis rakinėjosi pirštu didelę nosį, nematančiomis akimis žiūrėdamas priešais save, vėl palinkdamas ties popieriais. Aišku, aš labai norėjau sužinoti, ką jis ten rašo. Bet nesužinojau. Išsitraukiau savo užrašų knygelę ir parašiau apie jį, kad nepamirščiau, ko nesužinojau.

Ar jums nebūna taip, kad išlipę iš lėktuvo tučtuojau pamirštate viską, kas nutiko jame? Pavyzdžiui, man dažnai nutinka maži nuotykiai: laukimo salėje pastebėtas žmogus atsisėda šalia, koks vaikas maigo iš proto varantį žaidimą, kokia nors įdomi pora, keista nėščia moteris, keliaujanti viena iš Londono į Melburną tik dviems dienoms (organizmui tai baisus stresas!), kokie nors prisikvėpinę (žydri) palydovai, jų pastabos, kibinimai, smagūs indukai, iš kurių duoda valgyti, miniatiūriniai dantų šepetukai su miniatiūrinėmis dantų pastos tūbelėmis, žvarbus skersvėjis iš tualeto kriauklės, dialogų nuogirdos…

Šįkart apie tai rašiau daugiau nei visada. Ir išvis, šiuo metu daugiau rašau dienoraščiui, negu kūrinių eskizams. Nuotrupos, draiskalai, ištraukos – ką dar galima parašyti, jei neturi savo rašomojo stalo? Bet ir dienoraščiai kada nors pravers. (Su siaubu atradau, kad prieš kelis mėnesius į dienoraštį rašydavau tik sapnus.)

Australijoje baigiasi pavasaris, už savaitės prasidės vasara.

Vakar nuvažiavome aplankyti vandenyno. Garsas išvalė galvą, oras išvalė nosį. Jau net įdegiau. Bent jau šiandien gimtinė ir visa ta didelė (tikrai ne ekonominė) krizė, vadinama lietuvių literatūra, manęs nedomina. Net nežinau, ar domins kada nors. Kodėl? Todėl, kad esu „pernelyg realistiška moteriškaitė“, kaip išsireiškė anoniminis „Grafomanijos“ komentatorius. Tuo savo realistiškumu noriu mėgautis.