Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.
Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?
Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos „kitokios“ aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.
Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis „nuo Kinto kalno“.
Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje „Gaisras“ veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia „garsi, žymi“. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios „angeliškos“ žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra „jokia“ lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?
Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas „keistų“ vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).
Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai
Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/
Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.
Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.
Ką tai reiškia „dvelkiantis lietuviškumu“? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka „maloniai nuobodžiauti“ skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.
Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…
Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.
Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į „naująją realybę“. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo „King Kongas“ (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją „Doctor Zhivago“ („Daktaras Živago“) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.
Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė „plokščia“ – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.
Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.
Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir „užsimeta“ ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.
*Įterpta vėliau (2012-02-03).
