Grafomanija

Išmintingiausia, ką galiu padaryti – neskaityti knygų, kurių negaliu suprasti.

Paskaičiau Mardseno knygą apie rašymą, skirtą paaugliams, ir man viskas aišku. Joje rekomendavo tokio australo Eric Rolls knygą „Celebration of Senses“ (pojūčių šventė). Kaip tik šiandien galvojau apie visokius pojūčius, o ta knyga yra tiesiog vadovėlis – ir dar autobiografijos pavyzdys. Tačiau bėda ta, kad knyga rašyta senokai (o autorius, deja, miręs) ir šiuo metu knygynuose nerasi nė vienos naujai išleistos knygos. Be to, Rollsas daugiausia rašė negrožines knygas apie agronomiją (daržoves, vabalus ir pan.) – tai neaišku, gal tos bus žymesnės, o rasti mano ieškomąją bus dar sunkiau.

Prisiminiau, kad seniai neužsuku į, kaip čia pasakius, „skaitytų knygų“ knygyną. Bijau ten eiti, kad ko nenusipirkčiau. Šiandien leidau sau. Pardavėjos iškart paklausiau dėl Rollso, ji puolė ieškoti. O pati visgi užkibau už kelių knygų viršelių (ir juokingai žemų kainų) ir… oi, vos nenusipirkau. O, ne, nes turiu ką skaityti, o greit reiks išvažiuoti. Negaliu sau leisti apsikrauti knygomis, kurias galbūt skaitysiu vėliau, negaliu sau leisti skaityti atsitiktinių knygų. O tokiose knygų parduotuvėse tiek garsių pavardžių ir taip gundo…

Pardavėja rado tik knygą apie vabalus. Bet užtat gavau kortelę su keliais to paties tinklo knygynais centre. Sakė, kur nors tikrai turėtų būti mano knyga. Tai va, prasidės detektyvas. Bet juk smagu Australijoje ieškoti australų rašytojo knygos tokiu gražiu pavadinimu.

*

Detektyvas baigėsi, vos prasidėjęs. Knygą radau per lengvai.

Šiandien susiruošiau į paieškas pagal nurodytus vizitinėje kortelėje adresus – miesto centre. Tačiau žinojau, kad prie Glenferry traukinių stoties yra dar viena senų knygų krautuvė (senoms knygoms tinka žodis „krautuvė“, nes jų ten visur prikrauta). Ten buvome su vyru užėję tik kartą – kai ieškojome Dostojevskio rusų kalba. Tuomet parduotuvės savininkas paliko nekokį įspūdį, ir mes daugiau ten neužsukdavome. Aš neužsukdavau. O šiandien užsukau ir radau daug lentynų su australų knygomis, todėl luktelėjau, kol pardavėjas baigs plepėti su pirkėju, kol pirkėjas durimis trinktels per didoką bronzinį varpelį, kabantį virš staktos.

- Eric Rolls? Turime jo nemažai.
- Jis juk australas, ar ne?
- Ir netgi labai australas… Apie ką tik jis nerašė…
- Man reikia jo „Celebration of the Senses“.
- O… mes ją laikėme vitrinoje, o dabar kažkur perkėlėm. Galvoju, kur mes ją galėjome perkelti…

Pardavėjas panašus į seną knygų nykštuką. Balta barzda ir toliaregio pusapvaliai akinių stiklai be rėmo. Šviesūs dryžuoti marškinėliai po pilka megzta liemene. Jo delnai seni, sausi nuo popieriaus glostymo. Jis toks pat pagyvenęs, kaip ir jo knygos.

- Turbūt ši knyga galėtų gulėti biografijų skyriuje. Taip ir yra!

Atsargiai kaip naujagimį imu knygą, stebėdamasi, kokia ji mažutė. Ir koks juokingas jos viršelis. Tikėjausi daug rimtesnių piešinių!

- Palaukite, mes dar turime ją kietu viršeliu. Štai.
- Bet aš daug keliauju, todėl nupirksiu šitą. Ačiū.

Pardavėjas neša knygą už prekystalio, o aš traukiu dešimt dolerių, nes mačiau, kad knyga kainuoja $8.80. Kaip taisyklė, visi knygų pardavėjai laisvu nuo interesantų metu skaito kokią nors knygą. Šis taip pat turi ant prekystalio atsivertęs vieną – nelabai storą, pageltusiais puslapiais.

- Jums turbūt ją kažkas rekomendavo? – klausia pardavėjas.
- Skaičiau kitą australą – Mardseną – ir jis gyrė Rollsą už talentingą ir nuoširdų pojūčių, gyvenimo džiaugsmo aprašymą…

Pardavėjas šypsosi ir pritardamas linksi. Aš gi žinau, kad Mardsenas – autralas, literatūros mokytojas. Geras mokytojas. Geri mokytojai žino, kas yra gera literatūra. Visi australai žino Mardseną.

- Ketinate grįžti į Europą, ar ne? – vėl klausia.
- O, mes turbūt keliausime toliau – į Ameriką, – džiaugiuosi netiesiogai pavadinta europiete.
- Aštuoni doleriai, – sako pardavėjas.
- Grąžos nereikia, – duodu pinigus ir atšoku link durų, nes pastebėjau, kad senukas traukia plastikinį monetų indelį, perrištą gumyte.

Nes kilo toks didelis noras parodyti širdį ir paremti tokias parduotuves. Juk vieną dieną galbūt atnešiu ten savo knygas, netelpančias lagamine. O kitą dieną – gal turėsiu savo asmeninę senų knygų parduotuvėlę. Negali žinot.

Dzang… Durų skambutis nesmagiai per garsus, bet juk jis privalo atplėšti pardavėją nuo skaitomos knygos puslapio.

*

Tuomet maždaug dešimt minučių nebežinojau, kam važiuoju į Melburno centrą, ir per tą laiką pažymėjau savo kelionės bilietą ir jau sėdėjau traukinių perone su Eric Rolls knyga rankose. Trisdešimt kartų bandžiau perskaityti pirmus penkis sakinius, bet vis tebegalvojau apie knygų krautuvę ir save, tikrą europietę (šaipiausi).

Nusprendžiau centro knygų parduotuvėse ieškoti Margueritte Duras. Jeigu nerasiu – užeiti į biblioteką ir paskaityti jos publicistikos knygą „Outside“. Miesto centre buvo baisiausiai šurmulinga, broviausi pro minias studentų, mokinių ir klerkų.

Knygyną radau lengvai, bet ten buvo per daug žmonių, o pardavėjas pernelyg užsiėmes telefono pokalbiu, kad galėčiau trukdyti savo klausimais. Išėjau. Swanston gatvėje turi būti dar viena vieta.

Penktadienis, žmones jau paleido iš darbų. Platūs šaligatviai pilni bedarbių darbininkų: bomžas, aukso spalvos kreidele ant grindinio liūdnai braižantis fantastinio statinio kontūrus, aklas vargeta, dainuojantis į mikrofoną pagal fonogramą karaoke stiliumi, inteligentiškos (pasirodo, tokio žodžio visame pasaulyje nerasi – tik posovietinėse šalyse!) išvaizdos vyriškis, vilkintis pilką puspaltį, grojantis arabišku instrumentu, panašiu į kankles. Man sukuteno širdį, bet nesustojau.

Užsukau pailsėti į „Mayers“ prekybos centrą. Juk turiu „Mayers“ dovanų kortelę, bet vis nesugebu ko nors nusipirkti. Pirmajame parduotuvės aukšte žmonės plūdo į abi puses – eismas kaip autostradoje. Pakraščiuose, su kvepalų buteliukais ar šepetėliais, reklaminėmis skrajutėmis, stypsojo pardavėjos-konsultantės. Jei visą dieną pro jas einama tokiu srautu, į vakarą turėtų supykinti…

Nėriau į parduotuvės rūsį, kuriame dar niekada nebuvau. Ir savo dideliam nustebimui radau ten… knygų skyrių. Šitame popso, skudurėlių ir rakandų džiaugsme – knygynas. Aišku, dauguma apie valgius ir keliones, bet vis tiek – knygos. Reiškia, galiu įsigyti keletą nemokamai!

Virš galvos įkyriai ūžė vėdinimo sistema – toks jausmas, kad geros literatūros ieškau laivo variklių skyriuje. Tikrai, knygoms pagarbos prekybos centre būtų naivu tikėtis. Tačiau kaip aš apsidžiaugiau, radusi ne ką kitą, o – Duras! Naujausias leidinys anglų kalba: „Wartime Notebooks“. Galėsiu skaityti jos užrašus, eskizus, matysiu, kaip vyko kūrybos procesas.

Keista jos istorija. Keistas straipsnis dabar jau nebeprisimenu kuriame leidinyje – apie paskutinę jos meilę, o gal tik (tik?) vienintelį tikrą gyvenimo draugą, pakeleivį – keistuolį vaikinuką, kuris galėtų būti jos anūkas. Apie jos alkoholizmą. Liūdesį. Vienatvę – šlovės kainą. Rašymo kainą.

Grįžau į traukinių stotį, pasirengusi keliauti namo – skaityti. Stoties tualete, gretimoje kabinoje, spragtelėjo žiebtuvėlis. Pakvipo marihuana.