Jau antra savaitė, kai beveik nematau saulės. O vakar taip gausiai ir be prošvaisčių lijo, kad vietinė televizija supratingai transliavo labai daug antidepresantų reklamų, o per žinias, iškart po orų prognozės, parodė trumpą reportažą su psichologu: „Kaip elgtis, kai lyja“. Aha, pagalvojau, pasidalinkite patirtimi su Lietuvos gyventojais, kurie mirksta 85% metų laiko.
Depresija – taip normalu, kad normalu ir skųstis visiems, ir kreiptis į gydytoją, gauti receptą, nusipirkti vaistų, gerti juos, kažkaip stumtis toliau. Priežasčių nusižudyti nebelieka. Kiekvienas šalies pilietis, potencialus mokesčių mokėtojas, turi gyventi (dirbti ir pirkti) iki paskutinio kantrybės lašo. Nerimas – nepageidautinas pojūtis, kaip kad sugedę dantys – nevykėlio požymis, tuo patartina nusikratyti. Švyti tik balta porcelianinė šypsena (mėšlungiškai įsitempę skruostų raumenys), vis nauji paskutinio sezono išpardavimo drabužiai (yra specialūs išpardavimų centrai, ištisi kaimeliai), „laimingi“ maisto produktai (beveik be kalorijų, tik forma, tik skonio priminimas, užgeriami virškinimą skatinančiaisiais), ir sporto salės su veikiančiais televizoriais.
„Negaliu ne tik rašyti, bet ir skaityti to, ką parašiau,“ - pasiskundžiau savo kolegai, kuris prieš pusantros savaitės pasisiūlė perskaityti keletą mano kūrinių, o aš pasižadėjau išsiųsti juos oro paštu. „Tu privalai mėgti savo rašliavas,“ - atsakė man, o jei tiksliau, tai pacitavo savo dėstytojų mantrą: „You must love your shit“. Ok. Bet kad nebematau jokios prasmės, ir tokiais laikotarpiais (o jie vis ateina ir praeina) su džiaugsmu kimbuosi į kitą sentenciją: „Nerašyk, jei gali!“ Tai va – galiu, nerašau, dėjau skersą! Tuomet kolega skelia: „Kaip mane nervina tokie pasiteisinimai – taip išeina, kad yra geriau sėdėti ant sofos priešais teliką? Daugiau prasmės?“
Ne. Bet ir nemažiau, norėjau atsakyti jam, tik susilaikiau. Nėra prasmės kalbėti apie rašymo ar bendrai gyvenimo prasmę, kai man depresija. Iš tiesų, toks išbarimas ją bent nustūmė nuo MacBook ekrano, pastatė šalia. Štai jau trys dienos, kai vėl rašau ir su smagiu įniršiu skaitau savo rašliavas, ir nieko, nevemiu. Galvoju apie baisesnę alternatyvą: išgerti antidepresantų, mankštinti arba ištiesti kojas priešais teliką, nebeprisiminti, ką reiškia egzistencinis nerimas, lietaus(-uviškas) liūdesys…
Sintetiniame Amerikos rojuje, kur yra „lots of possibilities, but no happiness“ (daug galimybių, bet nėra laimės), šalikėlėse guli stirnų, oposumų, meškėnų, net bebrų kūneliai. Nes nei šunų, nei kačių gatvėse be šeimininko nepamatysi. Jų nėra. Jie seniai išžudyti pramoniniu būdu. Tik visiškai laukinė gamta dar naktimis bėga link viliojančios į pražūtį šviesos.
