Gerai, kartais aš pasiilgstu žmonių minios. Net jeigu nuo jos man pagirios. Paskutinė spalio diena ir Karlo Gustavo Jungo „Raudonoji knyga“, gulinti Rubino muziejuje tarp tibetietiškų, budistinių artefaktų – Helovinas kitaip? Reikia. Mes vėl Niujorke.
Ir tau čia, Sandra, ne dviejų valandų pasivaikščiojimas nelygiu miško paviršiumi, tarp burundukų, voverių, gyvačių ir labradorų. Jei jau važiuoji į Niujorką, tai turi pasiimti su savimi ne tik šiuo metu skaitomą knygą (“The Hours”), iPodą, bet ir kantrybę. Nes nori nenori, visai nejučia nueisi… Kiek vidutiniškai nueinama pėsčiomis per šešias valandas? Tiesiu, nuobodžiai, beprotiškai tolygiu, kietu paviršiumi. Kuriuo vaikštant jau po valandos jauti į šikną smingančias savo kojas.
Be to, tas muziejus yra Chelsea. Chelsea – toks rajonas, kuriame mažuma yra dauguma. O mažuma, net ir pasijutusi dauguma, švęsti turėtų ypatingai smagiai, todėl Helovino proga tikėjausi DAUG kostiumų. Bet kai atvažiavome ten, buvo dar nesutemę, ir keistuolių (kuriuos kartais meiliai vadinu iškrypėliais) buvo ne mažiau nei kituose Niujorko rajonuose. Aišku, pigus tailandietiško maisto restoranas atrodė pustuštis, bet būtinai stilingas, o padavėjo antakiai buvo išpešioti kruopščiau nei maniškiai. Gardaus vyno mums nepagailėjo, todėl po valandos sugalvojau:
- Niujorke geriausia vaikščioti neblaiviam!
Septintąja aveniu šliaužėme nuo dvidešimtos gatvės iki keturiasdešimtos. Norėjau pamatyti čelsiečius, o be to visai arti-toli, toje pačioje aveniu, užmačiau Times Square žiburius. Mane patraukė link jų. Atsitiko panašiai, kaip su kalnais – iš tolo jie atrodo arti, bet artėjant jie tolsta… Pamažu įėjome į tą aveniu dalį, kuri vadinama Fashion aveniu, ir heloviniškų modistų vis daugėjo. Tada:
- Niujorkas mėgsta gražius ir jaunus žmones!
Kurgi ne. Jaunos ir lieknos merginos žaidžia „seksą ir miestą“ (ak, klasika). Visi rūbų modeliai jiems tinka, o kainos… Kaip jie uždirba? Ir išvis – ką jie dirba šiame mieste? Na, pats gyvenimas mieste reikalauja aptarnautojų gvardijos. Čia gyvena virėjai, kirpėjai, masažistai, valytojai, taksi vairuotojai, sargai, pardavėjai, daktarai, veterinarai, nekalbant apie rašytojus, solistus (David Bowie…), dailininkus, modeliuotojus, modelius, bankininkus, bankų vagis, policininkus, gaisrininkus ir t.t. Kaip visur.
Tuo tarpu plaukėme pavojingai tirštėjančioje minioje, link Times Square šviesų. Norėjau atsidurti „diskotekoje“. Patikrinti ar ji vyksta. Kaip ji vyksta šiandien. Sparčiai temo. Visą dieną buvo tamsoka, nes apsiniaukę. Vėjas kaip prieš audrą, prieš stiprų lietų. Tačiau nieko, tik keli lašai. Nė vienas kostiumas nebus sugadintas. O šilta ir tvanku, ir drėgna – čia vis dar bobų vasara – indian summer. Begėdiška. Sori.
Priešais mus ėjo aukštas Drakula – juodu kostiumu, šilko apsiaustu. Su dama – tamsiaplauke indų gymio moterimi. Ji buvo apsivilkusi juodai: džinsai, bliuzelė aukštu kaklu, ilgi odiniai batai. Lyg Mertišė už kadro, (ne)kasdieniška. Žvilgtelėjau, gal savo tikrąjį kostiumą rankinėje nešasi? Bet ne. O jos Drakula atrodė įspūdingai.
Paskui mus aplenkė dvi lėliškai apsirėdžiusios juodukės: viena plonutė, kita storutė. Abi su skrybėlaitėmis, vienodais trumpais languotais sijonėliais, todėl atrodė labai juokingai. Storutė šalia plonutės – pūsta mielinė bandelė. Bet šiąnakt viskas gerai, viskas gražu!
Paskui pėsčiųjų perėja, tvarkingai sulaukęs signalo „eiti galima“, žengė… blogiečių karys iš „Žvaigždžių karų“. Aukštas, pečiuitas, baltais plastiko šarvais. Tuoj išsitrauks lazerinį kardą ir čeee… Oi, jie lyg neturėjo tokių kardų, jie – ne džedajai.
Times Square nebuvo kuo kvėpuoti – ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Žmonės įkaitino orą. Tikiu, kad tikri niujorkiečiai visgi nelenda čia ir pvz. nesėdi ant Raudonųjų laiptų – jų net raudonumo nebesimatė, užtemo – tiek daug turistų užpakalių. Tupi kaip banderlogai, žvalgosi į reklamomis šviečiančias dangoraižių sienas.
- Ar padėjusi ten užpakalį tapsi laimingesnė?
Taip, bet be fotokameros toks padėjimas nesiskaito. Sukame į dešinę, link Grand traukinių ir metro stoties. Iškart sutinkame a.a. imperatorių Julijų Cezarį su (kažin kelinta?) žmona. Kodėl Visų Vaiduoklių naktį amerikiečiai rengiasi kaip romėnai, žvaigždžių kariai ar, štai eina – Betmenas? Na, pastarąjį mačiau ir ne švenčių dieną: jis gal šiaip patruliuoja.
Štai taip šventei pasiruošusį palikome Niujorką. Važiuosime priešinga nei visi kryptimi – namo. Stamfordo apylinkės irgi knibždės nuo vampyrų, šikšnosparnių, vaiduoklių ir raganų – tokių padarų prisegiota prie kiekvieno įėjimo. Bent jau viena kita moliūgo galva su degančia žvake nasruose….
Bet pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Jungo „Raudonąją knygą“, kurioje jis rašė savo vizijas, pripiešė dvasingų paveikslėlių (beje, jis neblogas peizažistas – mačiau du jo paveikslus, pieštus pastele). Ši Jungo knyga yra įrodymas, kad veik kiekvienas labai norintis galėtų sukurti savo religinę pasaką, legendą, sistemą. Tik reiktų labai atsipalaiduoti. Nepatingėti atsipalaiduoti. (Pageidautina – be narkotikų.)
Kituose muziejaus aukštuose buvo nuolatinė ekspozicija: skulptūros, gobelenai, piešiniai. Man ypač patiko mandalos kompiuterinė simuliacija: kada nors, tikiuosi, sukurs specialų šalmą, kurį užsidėjus bus galima visiškai fiziškai įsijautus pasivaikščioti po mandalą. Kol kas smagu pasvaigti ir žiūrint į ekraną. Niekada nemaniau, kad mandalą galima (reikia?) įsivaizduoti trimatę. Pasirodo, tai (mes, mūsų kūnas, esybė) – rūmai. Buvo eksponuojama ir skulptūra – auksinė mandala.
O dar prajuokino piešinys: „Gyvybės ratas“. Vienas jo segmentas, visai netoli Pragaro kančių, buvo pripieštas nuogų nėščių moterų. Oho, ėmiau apžiūrinėti, skaityti paaiškinimus. Pasirodo, tokiais paveiksliukais gąsdinami budistai vienuoliai: jei nesilaikysi drausmės, nesimokysi, prastai medituosi, kitame gyvenime atgimsi moterimi. O tai kaip ir Pragaras.
Traukinyje į Stamfordą priešais mus sėdėjo trys jauni statybininkai ukrainiečiai. Jau seniai negirdėjau tokio gražaus rusiško „jobtvaimat“…
Mes dar šiek tiek pagyvensim čia, Amerikoje. Niekada nežinai, ar nėra ten, kur dabar esi – geriausia šiuo metu būti. Dzen.
