Tag Archives: Amerika

Niujorkinės pagirios

michele obama heloween

Gerai, kartais aš pasiilgstu žmonių minios. Net jeigu nuo jos man pagirios. Paskutinė spalio diena ir Karlo Gustavo Jungo „Raudonoji knyga“, gulinti Rubino muziejuje tarp tibetietiškų, budistinių artefaktų – Helovinas kitaip? Reikia. Mes vėl Niujorke.

Ir tau čia, Sandra, ne dviejų valandų pasivaikščiojimas nelygiu miško paviršiumi, tarp burundukų, voverių, gyvačių ir labradorų. Jei jau važiuoji į Niujorką, tai turi pasiimti su savimi ne tik šiuo metu skaitomą knygą (“The Hours”), iPodą, bet ir kantrybę. Nes nori nenori, visai nejučia nueisi… Kiek vidutiniškai nueinama pėsčiomis per šešias valandas? Tiesiu, nuobodžiai, beprotiškai tolygiu, kietu paviršiumi. Kuriuo vaikštant jau po valandos jauti į šikną smingančias savo kojas.

Be to, tas muziejus yra Chelsea. Chelsea – toks rajonas, kuriame mažuma yra dauguma. O mažuma, net ir pasijutusi dauguma, švęsti turėtų ypatingai smagiai, todėl Helovino proga tikėjausi DAUG kostiumų. Bet kai atvažiavome ten, buvo dar nesutemę, ir keistuolių (kuriuos kartais meiliai vadinu iškrypėliais) buvo ne mažiau nei kituose Niujorko rajonuose. Aišku, pigus tailandietiško maisto restoranas atrodė pustuštis, bet būtinai stilingas, o padavėjo antakiai buvo išpešioti kruopščiau nei maniškiai. Gardaus vyno mums nepagailėjo, todėl po valandos sugalvojau:

- Niujorke geriausia vaikščioti neblaiviam!

Septintąja aveniu šliaužėme nuo dvidešimtos gatvės iki keturiasdešimtos. Norėjau pamatyti čelsiečius, o be to visai arti-toli, toje pačioje aveniu, užmačiau Times Square žiburius. Mane patraukė link jų. Atsitiko panašiai, kaip su kalnais – iš tolo jie atrodo arti, bet artėjant jie tolsta… Pamažu įėjome į tą aveniu dalį, kuri vadinama Fashion aveniu, ir heloviniškų modistų vis daugėjo. Tada:

- Niujorkas mėgsta gražius ir jaunus žmones!

Kurgi ne. Jaunos ir lieknos merginos žaidžia „seksą ir miestą“ (ak, klasika). Visi rūbų modeliai jiems tinka, o kainos… Kaip jie uždirba? Ir išvis – ką jie dirba šiame mieste? Na, pats gyvenimas mieste reikalauja aptarnautojų gvardijos. Čia gyvena virėjai, kirpėjai, masažistai, valytojai, taksi vairuotojai, sargai, pardavėjai, daktarai, veterinarai, nekalbant apie rašytojus, solistus (David Bowie…), dailininkus, modeliuotojus, modelius, bankininkus, bankų vagis, policininkus, gaisrininkus ir t.t. Kaip visur.

Tuo tarpu plaukėme pavojingai tirštėjančioje minioje, link Times Square šviesų. Norėjau atsidurti „diskotekoje“. Patikrinti ar ji vyksta. Kaip ji vyksta šiandien. Sparčiai temo. Visą dieną buvo tamsoka, nes apsiniaukę. Vėjas kaip prieš audrą, prieš stiprų lietų. Tačiau nieko, tik keli lašai. Nė vienas kostiumas nebus sugadintas. O šilta ir tvanku, ir drėgna – čia vis dar bobų vasara – indian summer. Begėdiška. Sori.

Priešais mus ėjo aukštas Drakula – juodu kostiumu, šilko apsiaustu. Su dama – tamsiaplauke indų gymio moterimi. Ji buvo apsivilkusi juodai: džinsai, bliuzelė aukštu kaklu, ilgi odiniai batai. Lyg Mertišė už kadro, (ne)kasdieniška. Žvilgtelėjau, gal savo tikrąjį kostiumą rankinėje nešasi? Bet ne. O jos Drakula atrodė įspūdingai.

Paskui mus aplenkė dvi lėliškai apsirėdžiusios juodukės: viena plonutė, kita storutė. Abi su skrybėlaitėmis, vienodais trumpais languotais sijonėliais, todėl atrodė labai juokingai. Storutė šalia plonutės – pūsta mielinė bandelė. Bet šiąnakt viskas gerai, viskas gražu!

Paskui pėsčiųjų perėja, tvarkingai sulaukęs signalo „eiti galima“, žengė… blogiečių karys iš „Žvaigždžių karų“. Aukštas, pečiuitas, baltais plastiko šarvais. Tuoj išsitrauks lazerinį kardą ir čeee… Oi, jie lyg neturėjo tokių kardų, jie – ne džedajai.

Times Square nebuvo kuo kvėpuoti – ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Žmonės įkaitino orą. Tikiu, kad tikri niujorkiečiai visgi nelenda čia ir pvz. nesėdi ant Raudonųjų laiptų – jų net raudonumo nebesimatė, užtemo – tiek daug turistų užpakalių. Tupi kaip banderlogai, žvalgosi į reklamomis šviečiančias dangoraižių sienas.

- Ar padėjusi ten užpakalį tapsi laimingesnė?

Taip, bet be fotokameros toks padėjimas nesiskaito. Sukame į dešinę, link Grand traukinių ir metro stoties. Iškart sutinkame a.a. imperatorių Julijų Cezarį su (kažin kelinta?) žmona. Kodėl Visų Vaiduoklių naktį amerikiečiai rengiasi kaip romėnai, žvaigždžių kariai ar, štai eina – Betmenas? Na, pastarąjį mačiau ir ne švenčių dieną: jis gal šiaip patruliuoja.

Štai taip šventei pasiruošusį palikome Niujorką. Važiuosime priešinga nei visi kryptimi – namo. Stamfordo apylinkės irgi knibždės nuo vampyrų, šikšnosparnių, vaiduoklių ir raganų – tokių padarų prisegiota prie kiekvieno įėjimo. Bent jau viena kita moliūgo galva su degančia žvake nasruose….

Bet pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Jungo „Raudonąją knygą“, kurioje jis rašė savo vizijas, pripiešė dvasingų paveikslėlių (beje, jis neblogas peizažistas – mačiau du jo paveikslus, pieštus pastele). Ši Jungo knyga yra įrodymas, kad veik kiekvienas labai norintis galėtų sukurti savo religinę pasaką, legendą, sistemą. Tik reiktų labai atsipalaiduoti. Nepatingėti atsipalaiduoti. (Pageidautina – be narkotikų.)

Kituose muziejaus aukštuose buvo nuolatinė ekspozicija: skulptūros, gobelenai, piešiniai. Man ypač patiko mandalos kompiuterinė simuliacija: kada nors, tikiuosi, sukurs specialų šalmą, kurį užsidėjus bus galima visiškai fiziškai įsijautus pasivaikščioti po mandalą. Kol kas smagu pasvaigti ir žiūrint į ekraną. Niekada nemaniau, kad mandalą galima (reikia?) įsivaizduoti trimatę. Pasirodo, tai (mes, mūsų kūnas, esybė) – rūmai. Buvo eksponuojama ir skulptūra – auksinė mandala.

O dar prajuokino piešinys: „Gyvybės ratas“. Vienas jo segmentas, visai netoli Pragaro kančių, buvo pripieštas nuogų nėščių moterų. Oho, ėmiau apžiūrinėti, skaityti paaiškinimus. Pasirodo, tokiais paveiksliukais gąsdinami budistai vienuoliai: jei nesilaikysi drausmės, nesimokysi, prastai medituosi, kitame gyvenime atgimsi moterimi. O tai kaip ir Pragaras.

Traukinyje į Stamfordą priešais mus sėdėjo trys jauni statybininkai ukrainiečiai. Jau seniai negirdėjau tokio gražaus rusiško „jobtvaimat“…

Mes dar šiek tiek pagyvensim čia, Amerikoje. Niekada nežinai, ar nėra ten, kur dabar esi – geriausia šiuo metu būti. Dzen.


Sekmarytinis kaimas

NY east village st marks

Niujorkas, rugpjūtis, sekmadienis. East Village knygyne (St. Marks Bookshop) grojo industrinė muzika. Gal tai vis dar vadinamoji eksperimentinė, gal IDM, gal glitch, gal intelectual techno, nežinau, jau nežinau. Ant stalų buvo iškrypėliškų žurnalų. Šalia – žurnalas apie Jono Meko projektą: didžialapė knyga su kadrais iš jo dokumentinių juostų. Jos yra tikros, jos yra senos, jose yra žmonės, kurie jau mirę. Nežinau, ką galima suprasti apie tokį meną. Aš supratau, kad Jonas Mekas yra menas. Tokia jo ir vertė – Jonas Mekas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra vertas būti menu, tik ne visus mes žinome taip, kaip jį. Ne apie visus kadrai mums būtų todėl ir įdomūs. Nesvarbu. Radau Trumano Kapotės “Another Rooms, Another Voices” ir Bruce Chatwin “What Am I Doing Here?”, o Rimas rado Hermano Hesės pasakas. Dabar mūsų namie visas Hesė. Beveik visas. Liko rasti jo eiles. Prie vienos iš lentynų, ant kedutės, kuri padeda skaitytojui pasiekti aukščiausią lentyną, sėdėjo vaikinas. Jo plaukai buvo ilgi ir šviesūs, jo marškinėlių rankovės atraitytos ir matėsi tatuiruotės ant bicepsų, jo aptempti džinsai buvo suplėšyti. Ne nudėvėti, suplėšyti. Bet purvini iš tikrųjų, ne gamykliškai. Jis avėjo plonapadžius sportbačius. Šalia savęs, ant lentynos krašto, jis buvo pasidėjęs pustuštį kavos puodelį. Popierinį. Gal Starbucks. (Sucks.) Priešais – numetęs sunkų brezentinį krepšį, turbūt su knygomis. Krepšys buvo apipieštas flomasteriu. Raidė A rate. Rankose jis tvirtai laikė knygą. Poeziją. Jis buvo įsisiurbęs į ją. Jis buvo dingęs joje. Jis mylėjosi su ja. Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Jis pakėlė veidą. Jo barzdelė buvo irgi šviesi, rausva, tvarkingai apkirpta. Akys mėlynos, blakstienos ir antakiai – tamsūs. Jis buvo panašus į gražiausią kino pasaulyje Jėzų. Jėzau, galvojau, taip madingai ir aistringai jūs, vyrai, skaitote širdies kalbą, kai jums devyniolika. O kas paskui. O ką paskui. Ne, nieko. Prie kasos radau mažą knygutę su užrašais, atsiverčiau per vidurį. Ten buvo nupiešti trys persidengiantys rutuliai: SADIST, MASOCHIST, HUMANIST – ten, kur jie susilieja: DENTIST.

(2009 m. rugpjūčio 9 d.)


NYC ir skanus vidus

NY times sq sandra

Vakar radom reikalą nuvažiuoti į Niujorką (primenu, kad gyvename jo priemiestyje – gan toli lietuviškais, bet ne amerikietiškais masteliais) ir vėl patekti į Times Square – aikštę, kurioje nusifotografuoja visi save gerbiantys turistai. Tiesą pasakius, turistų ji ir apsėsta, vietiniai laksto (nes niujorkiečiai visuomet kažkur skuba) ne tokiose žibančiose vietose, avėdami ne tokia patogia avalyne (niujorkietės avi aukštakulnius), ir ne tokius spalvingus drabužius (Niujorke, kaip ir Paryžiuje, madingos yra trys spalvos: juoda, juoda ir juoda).

Priemiestyje šiomis dienomis tvanku, todėl bijojau, kad didmiestyje bus dar tvankiau. Bet nebuvo taip jau blogai – dangoraižiai užstoja saulę, pavėsyje ne taip smarkiai įkaista ir grindinys, ir turisto galvelė. Baisiausia, kas gali atsitikti: užtrokši traukinių stotyje, vos tik išlipęs iš oro kondicionierių vėsinamo vagono, deguto smarve irdamasis iki įėjimo į Grand Central salę.

Liepiau sau ieškoti teigiamų didmiesčio pusių, tačiau niekaip negaliu pamėgti ant kiekvieno gatvės kampo smirdžiai dūmijančių vežimėlių, šalia kurių parimę prakaituoti arabų kilmės pardavėjai siūlo hotdogą už dolerį ar riestainį su apgaulingai saldžiai atrodančiais druskos kristalais, ar šimtą metų skrudintus riešutus. Braudamasis pro minią penktojoje alėjoje (tai viena pagrindinių miesto arterijų), gali pamanyti, kad dalyvauji absurdiškoje gatvės mugėje. Kas vidurvasaryje perka indiškus šalius? Kam įdomūs pigūs akiniai nuo saulės? Netikri blizgučiai – karoliukai, apyrankės, auskarai? Kas geidžia pirkti nuotrauką su a. a. Džonu Lenonu ar a.a. Maiklu Džeksonu, ar šiaip saldžiausiais NYC vaizdais? (Beje, Obama pasitraukė nuo prekystalių.) Jei neišdrįsiu užsukti į prab(r)angią Luis Vuitton ar D&G, ar Armani, ar pan. šventovę, mane vis tiek bandys sugundyti pigučiais – kaip kokią aborigenę. (Ką išmainysiu į tai?)

Big Apple. Tai yra tai, ką sapnuoja tūkstančiai, milijonai, negalintys patekti čia – tarp pilkų ar stiklinių kolonų, ramstančių smogo nupilkintą dangų. Šį miestą kine matėme ir apsemtą tvano, ir sustingdytą ledynų, ir ateivių ne kartą okupuotą, ir atominio ginklo taikinį. Netgi Nostradamusas pasaulio pabaigą piešė, turėdamas omenyje Niujorko dvynius dangoraižius. Pasaulio centras lygu Niujorkas.

Times Square žmonių koncentracija didelė ir karštis kyla labiau nuo jų kūnų, o ne nuo saulės. Malonu, kai tarp dangoraižių kamienų įsisuka vėjas – antraip sukepęs landžiotum iš parduotuvės į parduotuvę: iš kiekvieno įėjimo sklinda į transo būseną varanti muzika ir dieviškas šaltis.

Pačiame aikštės centre pavargus minia stovi prie bilietų pardavimo įstaigos – kaip oro uoste prie registratūros langelio: jiems būtinai reikia išskristi į kitą dimensiją – į pažadėtąjį miuziklą (niujorkiečio ten su pagaliu nenuvarysi). Čia juk Broadway – daugybė teatrų, kurie dieną visai blankūs, į kuriuos užeiti vilioja jaunuoliai su skrajutėmis ir pusėtinu humoro jausmu – galbūt būsimieji žymūs stand-up artistai (a la šapranauskai). Bet man geriausias pasirodė evangelistų pasirodymas: du pusamžiai vyrai į mikrofonus pasakojo savo atgimimo Jėzuje istorijas. Vienas išsireiškė taip, kaip dar nesu girdėjus: „Kai gulėsi kape, Kristus pasakys tau į ausį: „Prabusk!“ Ir tu prisikelsi, ir vėl gyvensi.“ Norėjau pasakyti tam (lyg ir sveikai atrodžiusiam) vyriškiui, kad visai nenorėčiau prabusti karste po neaišku kiek laiko puvimo, šešios pėdos po žeme… Ką daryti, išsikapsčius? Gal nueiti į renginį, kurį čia pat reklamuoja pusnuogis vaikinas, apsirišęs klubus rankšluosčiu?

Paskui mus patraukė M&M’s karalystė: „World Store Times Square“. Sentimentai iš tų laikų, kai dirbau reklamos agentūroje ir su M&M’s platintojais kūrėme lietuviškus Geltonojo ir Raudonojo dialogus. Maždaug tokius:

mms zurnale

Aišku, muzika grojo taip garsiai, kad buvo neįmanoma ko nors nenusipirkti. Nors mano sveikas protas šaukė apie pavojų, negalėjau nepripažinti idėjos genialumo: trijų aukštų parduotuvėje siūlyti pirkėjui M&M’s etikete pažymėtus visus įsivaizduojamus daiktus. Nuo magnetukų šaldytuvui iki naktinių marškinių mamytei. Nuo M&M’s rinkinio kolekcionieriui iki M&M’s elektrinės gitaros. Nuo žadintuvo, iki… kaip sakoma, neklausk, ką dar galima padaryti su šia etikete, o klausk, ko negalima?

Pasidaviau gundoma (visgi malonu) ir dabar turiu pakabuką su šviesiai žaliu M&M’su ir puodelį su savo vardu. M&M’s ir Sandra Niujorke. Juk šiek tiek nusipelniau, reklamuodama juos Lietuvoje?

Amerikai tinka turėti tokias parduotuves. Kokia palaima čia jaustis madingam! Valgyti M&M’s, gerti CocaCola ir Starbucks kavu-siusę, valgyti MacDonalds, niekada nepraeiti pro Apple, klausytis iPod, mojuoti iPhone… Vilkėti garsiomis etikėtėmis išpuoštus drabužius, nusipirktus per išpardavimą arba netgi „etikečių kaimelyje“… Turi būti jei ne turtingas, tai toks pat madingas, kaip visi, arba… ne.

Gali, kaip toks vienas pagyvenęs vyriškis, gyventi Stamforde (ar dar giliau), vilkėti vasarines sukneles iš Target, o ant galvos nešioti paties iš folijos susikurtą karūną su ilgomis ausimis iš žvaigždžių. Kam rūpi?

Tikrai turtingi žmonės nesvajoja gyventi Niujorke, toje žmonių maišalynėje ir smardalynėje. Turtingi žmonės ten dirba: pardavinėja madingą gyvenimo būdą. Turtingi žmonės gyvena toli toli užmiestyje, tarp miškų, upelių, didingų kalnų papėdėse, golfo laukų apsuptyje. Jie net neturi laiko žiūrėti televizorių – vaizdas už lango per daug gražus. Drabužius dizaineriai jiems siuva asmeniškai, pagal užsakymą ir, aišku, be etikečių…

Turtingu žmogumi galiu būti ir aš. Ne vien todėl, kad esu Amerikoje – laisvės ir galimybių šalyje – bet ir todėl, kad kiekvienas žmogus yra laisvės ir galimybių šalis. Tiesiog vietoj peršamo išorinio turto renkuosi skanų vidinį. Renkuosi nenuobodžiauti iki tol, kol Jėzus pažnibždės man į ausį. Renkuosi, nes taip noriu.


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.