Sužinojau, kad Vilniuje šiuo metu taip pat rodomas (ar neseniai rodytas) portugalo Miguelio Gomeso filmas „Tabu”, kurį Melburne žiūrėjau praeitą penktadienį. (Agnės Alijauskaitės įspūdis.)

Filmas tekėjo kaip rami ir nespalvota upė (nesitikėjau, kad jis iš tiesų nufilmuotas ant juostos, o ne skaitmenine kamera!). Mane svaigino kiekvienas kadras. Daug poteksčių ir postmodernių žaidimų. Daug humoro. Iš anksto žinojau, kad filmas kurtas „ieškant nebyliojo kino nekaltybės”. Tikrai, jame buvo ta nekaltybė.

Su tokia nekaltybe „kaltas” atrodė filmo turinys ir forma. Tabu laužymas kine: pasakoju taip, kaip noriu (kad suprastum). Tabu laužymas istorijoje: nuo savo vyro nėščia moteris vardu Aurora įsimyli šaunuolį gražuolį pavarde Ventura (ventura iš portugalų kalbos išvertus - laimė, fortūna) ir jie susitikinėja, galiausiai pabėga, jų draugas juos pasiveja, norėdamas sugrąžinti žmoną vyrui, tačiau žmona nušauna tą draugą, ir tučtuojau prasideda sąrėmiai, Ventura nuveža ją į kaimą, kur ji pagimdo, siunčia juodaodį pranešti vyrui visą tiesą ir rengiasi sutikti lemtį – mirti arba būti įkalintas, nes prisiims kaltę dėl žmogžudystės. Bet neįvyksta nei mirtis, nei kalėjimas. Įvyksta gyvenimas, kuris tuo pačiu yra ir šamano pranašystės išsipildymas, mat šamanas pasakė, kad Aurora yra nėščia (kai ji to dar nežinojo), o mirs vieniša.

Filmas – dviejų dalių. Pirmoje dalyje matome Auroros gyvenimo pabaigą. Tai istorija apie senos moters vienišą mirtį. Jai padėti bando kita pagyvenusi, bet kiek jaunesnė už Aurorą moteris, vardu Pilar (pilar reiškia ramstį, koloną). Nuostabiai sukurtas Pilar sapnas, kuriame ji dalyvauja pikete (prieš kažką) ir iškėlusi virš galvos žvakę, užuot tylėjusi (nors piketo vadovas sušuko „tylos!”) ima pusbalsiu melstis už senąją kaimynę Aurorą. O pačios Auroros ilgas ir išsamus sapnas apie beždžionvyrius, kurie ją kandžiojo ir žadėjo sėkmę lošimo namuose, dėl ko ji turėjo nueiti ir pralošti visus savo pinigus, antraip nebūtų sužinojusi, ar sapnas sakė tiesą… Sapnas pasakojamas vienu ilgu kadru, kurio metu Aurora sėdi priešais kamerą ant besisukančios platformos, ir susiliejęs vaizdas už jos nugaros nuolat „važiuoja” pro šalį… O paskui dar senutės prisipažinimai, kad Raguotasis ateina jos pasiimti… Tik vėliau suprantame, kad tikrai buvo ko Raguotajam susidomėti! Pasąmonė ir šešėlinė žmogaus pusė – du dalykai, kurie man visiškai nurauna stogą kine. Ir Gomeso „Tabu” buvo būtent apie abu šiuos dalykus.

Stebėtina tvarka visame filme. Stebėtinas nuoseklumas ir nuosaikumas. Stebėtinas neskubrumas, pasitikėjimas savo užduotuoju tempu. Tai filmas, kuris mane nustebino savo forma ir turiniu. Jų vienovė – tikro meistriškumo ženklas. Pažiūrėjusi (ar netgi žiūrėdama) spėjau pagalvoti: tai avant-garde‘as. Žiūriu filmą, kuris tuo pačiu man sako, kurlink juda šiuolaikinis kinas. Eksperimentai suveikia, jeigu jie ne be pagrindo, jeigu autorius žino ką daro. Rasti dar daug yra ką.

Vyras pavarde Ventura, kurį Aurora norėjo prieš mirtį pamatyti, nespėja atvažiuoti į ligoninę. Tas vyras ima pasakoti antrąją istoriją – tai antroji filmo dalis – tas vyras yra buvęs jaunas meilužis. Mes niekada nesugrįšim į pirmąją filmo dalį. O tie jauni žmonės, kurių balsų mes negirdime, tik girdime jų kūnų sukeliamus garsus (nes žiūrovui leista girdėti visus pasaulio garsus, išskyrus veikėjų balsus, jų dialogus!), niekada negrįš ir į pirmąją savo – antrąją mūsų – istorijos dalį. Antroji dalis – ištisas sapnas. Jei patikėsime, ką filme sako Venturos sūnėnas, kad seneliui ne visi namie (išties Pilar jį randa „įstaigoje”, tačiau išprotėjęs jis neatrodo), tuomet ir antroji filmo dalis, tikėtina, turi nusišnekėjimų. Tačiau kuri vieta yra neįtikėtina? Gal nė viena, o gal – visos…

Kas yra tabu? Tai, kas uždrausta, tai, nuo ko atsiribojama. Mylėti nėščią nuo kito vyro moterį šiais laikais gal ir nėra tabu, tačiau tikrai kažkas negero ir baisu tai įsivaizduoti. Kas yra tabu laužymas? Ar tai nėra išdidumas – tikėtis, kad tau išdegs, kad gali sulaužyti tvarką ir būti laimingas? Išdidumas ar atsidavimas likimui? Geri, rimti klausimai. Venturos istorijoje paskutinį štrichą tabu paveikslui padeda žmogžudystė.

Trumpas epizodas apie draugą, kuris vėliau žuvo nuo Auroros rankos (pistoleto). Tas draugas (beje, nepavykęs kunigas) ant kalno, kuris vadinamas Tabu, rado nematytą žvėrį ir jį sugavo, ir brangiai pardavė. Filme rodomas tik tuščias narvas. Teisingai, žvėris gi nematytas. Ir niekas jo negali pamatyti. Ne fizinis žvėris. Pasąmonės padaras. Dar vienas epizodas iš sapnų serijos.

Man nebuvo sunku žiūrėti ir suprasti filmą galbūt dėl to, kad jau nuo pirmų kadrų supratau, jog tai ne realybė, tai kitas pasaulis, su savotiška tvarka (pats režisierius prisipažino, kad jo filmai turi savo tvarką, savo realybę). Gal todėl jis mane labiausiai ir užbūrė. Labai mėgstu, kai žmonės atsižvelgia į sapnus ir įtraukia juos į siužetą kaip visavertį dalyką. Sapnai šito režisieriaus filme buvo gal net svarbiausi. Tai filmas sapnas apie gyvenimą sapną.

Nepapasakojau apie prologą. Stovi kolonistas su šautuvu ant peties. Stovi pavargusia poza. Ilgai ilgai stovi. Juokinga! Paaiškėja, kad jis blaškosi po Afriką dėl nelaimingos meilės. Paskui net šoka į vandenį ir jį praryja krokodilas. Ir jis pavirsta krokodilu. Afrikiečiai šoka ratu. Dulka smėlis po jų kojomis. Po jų žemę vaikšto legenda apie gražią moterį ir krokodilą, kurie pasirodo kartu. Šį filmą prologą žiūri Pilar, iš kurios perspektyvos matysime pirmąją filmo dalį… (Ak, tas krokodilas. Dėl visko jis kalčiausias!)

Kai virpančiais keliais (filmo kokybės ženklas) išėjau iš kino salės, užsukau į tualetą. Tradiciškai. Tualete sutikau pagyvenusią moterį, kuri irgi laukė kabinos. Paklausiau, ar ji laukia, bet ji nespėjo atsakyti. Atsivėrė iškart dvi kabinos ir mes įėjome kiekviena į savo. Išėjusi pasukau nusiplauti rankų. Tos moters raudona marga rankinė buvo padėta ant grindų. Moteris plovė rankas. Kai atsukau vandenį, ji paklausė manęs, ar man patiko filmas? Iškart dingtelėjo, kad klausia šiaip, mandagiai. Nė nešovė mintis atsakyti kitaip, negu „taip, labai patiko, o jums?” Ji šypsodamasi susiraukė ir pasakė, kad jai nepatiko. Atseit buvo per lėtas.

Juokinga, vos nepasakiau, kad man irgi dingtelėjo, jog filmas kiek ištęstas, tačiau įsivaizdavau, kad vyresniojo amžiaus žmonėms jis toks neatrodys. Nes – šitą tai jau pasakiau garsiai – viskas šiais laikais greita, bet jeigu įsivažiuoji į lėtumą, tai viskas gerai.

Paskui ėmėm kalbėti viena per kitą. Pasakiau: „Čia norisi sakyti žodį postmodernas, nes filmas tikrai postmodernus.” Ji pasakė: „A… postmodernas!” Kad vaizdai buvo labai gražūs – su tuo ji entuziastingai sutiko. (Išties filmo vaizdai buvo nerealiai gražūs – jei nebūtų nei garso, nei judesio, man būtų užtekę jų vienų – kaip kokio fotoalbumo pavartymui, itin lėtam pavartymui.)

Filmas jos nesujaudino. Pasakiau, kad šis filmas gal ir neišspaudė ašaros, tačiau iššaukė minčių. Jis buvo nutaikytas į smegenis. Galbūt. Kai lipome laiptais žemyn pasakiau, kad gaila, jog nesuprantu portugalų kalbos, arba kad filmas ne angliškas, arba dar geriau – lietuviškas. Ji perklausė, kokia mano gimtoji kalba. Pakartojau. Tada ji pasakė, kad jos kaimynė buvo lietuvė. Ne, gal latvė. Susirinkę tie latviai arba lietuviai dainuodavo dainas. O ji pagalvojo, kad baisu būtų važiuoti į tokią šalį, kur visi susėdę už stalo ima dainuoti savo dainas – juk nežinotum, kaip su jais dainuoti! Žodžiu, mes jau artėjom prie mandagių idiotizmų.

Tada ji paklausė, ar aš esu studentė. Ėmiau vaidinti koketę: „Ką jūs, ar aš panaši į studentę?” Išties ji nenorėjo pasakyti, kad aš jaunai atrodau (man tik iš įpročio to norėjosi), bet tik tai, kad aš, kaip kokia studentė, esu laisva vidury dienos. Atsakiau jai priežastį: „Esu rašytoja”. Bet mes jau buvom prie sankryžos ir ji bėgo į stovėjimo aikštelę, nes ten mašina, kurioje pilna „goodies”, ką tai bereikštų… Mes neapsikeitėm vardais. Neapsikeitėm savo istorijomis. Ar galėjom? Teoriškai taip. Arba kaip tik teoriškai – ne. Nes aš lietuvė, o ji britų kilmės australė (spėjau to paklausti). Tai reikštų, kad mūsų pokalbiai pasmerkti būti paviršutiniškais. Taip ir šis mūsų pokalbis neturėjo būti toks ilgas ir neturėjom sužinoti savo tautybių. Juk galėjom pakeisti savo planus (kurių abi, įtariu, neturėjom), nueiti į artimiausią kavinę ir pasikalbėti… Kad ir… apie aborigenų sapnus, apie kolonijinę Australijos realybę? Ne, taip negalėjo būti. Australijoje taip nebūna. A, dar net paklausė, kiek laiko aš čia – ar atostogauju? Penkeri metai jau čia? Ar patinka Australija? Taip, aišku, patinka.

Meilė yra krokodilas, plaukiojantis verdančiomis geismų upėmis… Prisiminiau šį, berods indišką, posakį ar patarlę – ar perspėjimą.

Paskui dar paskaičiau režisieriaus Gomeso interviu. Jame jis kalba apie tą kadrą, gan ilgą kadrą, kuriame matome Pilar sėdinčią su savo dailininku draugu tuščioje kino salėje. Ji ištisai verkia, nes filmas ją sujaudino, o tas draugas miega, nes jam nuobodu. Išties mes visi labai skirtingai matome tą patį filmą. Gomesas net sako, kad mes visi žiūrime filmus vieni, po vieną, nors sėdime ir pilnoje salėje.

O aš neseniai pagalvojau, kad tik knygas mes skaitome po vieną! Filmus gi tyčia einame žiūrėti drauge… Žiūrėdami filmą, galime žvilgčioti į savo kaimyną ir nuspėti, ką jis jaučia. Knygos neskaitomos drauge, todėl vienu metu neišgyvenamos…

Aš „Tabu” žiūrėjau salėje, kurioje, be manęs, buvo dar gal kokios trys ar keturios (pagyvenusios) moterys. Vienai iš jų filmas nepatiko. O aš jį dar ne kartą žiūrėsiu. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos išgyveni. Vienas.

Kadaise, ieškodamos knygų apie siužeto konstravimą, aptikau vaikų rašytojos Nancy Lamb knygutę*, kurią skaitytojai išgyrė kaip tikrai profesionalią, išsamią ir suprantamą. Pamaniusi, kad vaikai tikrai turėjo išmokyti šią autorę siužeto meistrystės, nes šiuo klausimų nedaro nuolaidų, knygą įsigijau. Ištisai neskaičiau, nes daugelis dalykų man jau mintinai žinomi. Kai jau esi perskaitęs daugiau nei dvidešimt knygų apie rašymą, imi pastebėti panašumus ir skirtumus (visgi daugiau panašumų). Net tų pačių įžymybių tas pačias mintis cituoja… Tačiau tai juk ne esmė.

Kai mokaisi rašyti (tas pats ir mokantis kito kurio meno), tenka labai daug kartoti tuos pačius dalykus. Vakar sužinojai ir atrodo, kad netgi įsiminei, vieną taisyklę, o šiandien rašydamas jos vėl nepanaudojai. Teks ją dar ir dar kartą „atrasti“ kitose knygose ar straipsniuose. Kartojimas yra mokymasis (ir atvirkščiai). Taip mokytis tikrai nenuobodu, jei taisykles iškart pritaikai praktikoje. O kaip kitaip?

Mielai nėriau į internetinį susirašinėjimą (ir susiskambinėjimą) su viena moterimi, kuri rašo istorijas vaikams. Jos atvejis man priminė daug dalykų, kuriuos kadaise išgyvenau pati. Ir vėl iškėlė aikštėn tas kliūtis kūrybiškumui, kurių paprastai prisistatome patys sau, o paskui kenčiame, nes nesijaučiame laisvi ir drąsūs kurti.

Viena didžiausių kliūčių yra baimė klysti. Kiek daug pastangų tenka įdėti tam, kad kaskart sėsdamas rašyti nesistengtum rašyti „teisingai“, puikiai, tobulai. Tai yra peilis, kuriuo gali pasipjauti ir didžiausi meistrai. Su baime daryti klaidas nesukursi nei eilėraščio, nei paveikslo, nei spektaklio. Deja, tai vienas iš „turtų“, kuriuos man įteikė drauge su aktorės diplomu. Ir vis dar negaliu pasakyti, kad „pamečiau“ šitą bjaurią dovaną. Jei nežinočiau jos – neatpažinčiau kituose…

Vakar ta vaikų istorijas rašanti moteris pasidalino su manimi: „…per pertrauką nuėjau apžiūrėti pirmokų keramikos darbelių. Vieno katino veido išraiška visai netaisyklinga, bet verčianti iš kojų. Kai paaikčiojusi pasistebėjau, keramikos vadovė sako man: čia todėl, kad vaikai nebijo suklysti.“

Tai tik viena, tačiau svarbi priežastis, dėl kurios noriu šiek tiek prisiliesti vaikų literatūros. Pagalvojus, kad galėčiau parašyti pasaką, išsipučia toks baimės burbulas manyje… Reikia jį susprogdinti!

O čia dar va keletas ištraukų iš Lamb knygos:

* * *

Prigimtinė teisė

Kūrybiškumas yra nepasotinamas žvėris. Jį reikia maitinti pastoviai. Per ilgai palikęs jį be priežiūros, rizikuoji, kad tavo aistra ims badauti, o dvasia susilpnės.

Daugelis kūrybiškumą mato kaip paslaptį, kažką tokio išnyrančio iš magijos ūko. Arba mes turim tai, arba ne. Toli gražu ne tiesa. Kūrybiškumas yra dovana, ištraukianti mus iš beorės erdvės ir padaranti žmogiškais. Problema ta, kad daugelis mūsų jau nuo ankstyvosios vaikystės esame mokomi, jog vaizduotė yra menkesnė už intelektą, o kūrybiškumas yra menkesnis už logiką.

Mano dukterėčia, kai jai buvo dveji, vieną naktį parodė į skystą debesėlį, užplaukiantį ant mėnulio, ir sušuko: „Žiūrėk, močiute! Mėnulis tirpsta!“

Mažylės įžvalga buvo tokia skaisti ir fantastiška – tarsi poeto – nes gyvenimo realybė dar nesudrumstė jos vaizduotės grynumo. Kūrybiškumas yra esminės mūsų prigimties dalis. Tai mūsų prigimtinė teisė, palaima, rišanti su įtakingiausia mūsų esybės šerdimi. Todėl, kad ji tokia, su ja ne tik turi būti švelniai elgiamasi – ją reikia gerbti ir tausoti.

Mintijimai apie Mūzą

Tradicinės mūzos graikų mitologijoje buvo devynios Dzeuso dukterys, atsakingos už menus ir mokslą. Graikai taipogi garbino tris ankstyvąsias mūzas, pasišventusias meditacijai, atminčiai ir dainai. Mano asmeninėje mitologijoje įrašyta, kad mes visi gimstame su Mūza. Bėda ta, kad daugeliui mūsų ją „civilizavo“ vos pasiekus septynerių metų amžių. Arba šitai, arba patys nepaisome šios dovanos tol, kol ji nuo mūsų nesidomėjimo ir aplaidumo miršta.

Visi stengiamės, gyvenime siekdami pasisekimo. Tačiau bekovodami už sėkmę daugelis pamirštam, kaip gerbti savo viduje esančią kūrybiškumo jėgą.

Kai kurie į savo vidų kreipiasi per maldą, kiti – per meditaciją. Dar kiti pasiekia tai įsitraukę į kokį mėgstamą užsiėmimą – bėgimą, sodininkystę, siuvimą, maisto gaminimą, Thai Chi ar medžio dirbinius. Kaip besusisiektum su vidumi, per tai į savo gyvenimą gali pakviesti išradingumą ir naujovę, toliau siekdamas kitų dvasios pakylėjimo ir vaizduotės švęsmo būdų.

Jeigu kartais tokios kalbos apie Mūzą jums kelia nerimą, užbaigsiu šią įžanginę abrakadabrą ir pridėsiu instrukcijų.

Mūzos priežiūra ir maitinimas

Būkite atsargūs su Mūza. Neapgaudinėkit savęs. Jums Mūzos reikia labiau, negu jai jūsų. Todėl Mūzai išvykus atostogų, siūlau ne grasinti jai, o prikalbinti. Priviliokite ją grįžti švelniais pratimais. Užsimerkite. Giliai kvėpuokite. Medituokite. Svajokite. Melskitės.

Niekada neapsipraskite su Mūza. Mūzos dvasiniame žodyne nėra termino „beatodairiška meilė“. Iš to, kad kūrybiškumo keliu slydote autopilotu, nepasidarykite išvados, jog Mūza visuomet sėdės šalia, keleivio vietoje. Ji yra permaininga. Irzli. Kaip ir bet kuriai kitai būtybei, jai reikia nuolatinio dėmesio. Jei nesirūpinsite, ji greičiausiai iššoks iš mašinos prie pirmojo šviesoforo.

Pasitikėkite Mūza. Tikėkite. Ne visuomet lengva pasitikėti po kojomis tiesiamu taku. Tačiau net būdamas įsibaiminęs, jeigu jaučiate pašaukimą rašyti, gerbkite tą pašaukimą. Kūrybiškoji drąsa per dieną neįgyjama, tačiau rezultatas vertas pastangos.

Nepamirškite padėkoti Mūzai. Geros manieros liepia padėkoti tam žmogui, kuris kasdien daro jums paslaugą. Tas pats ir su Mūza. Išreiškiate jai padėką, likdamas atviras kūrybiškajam šuoliui, medituodamas ir atmindamas, būdamas imlus naujoms idėjoms ir kviesdamas naujoviškus mąstymo būdus. Taip pat atsidėkojate elgdamasis taip, tarsi Mūza egzistuoja, ir kas rytą dėkodamas už jos buvimą savo gyvenime, už jos indelį į savo meną.

* * *

„Niekas pasaulyje negali atstoti atkaklumo. Talentas neatstos – nėra nieko įprastesnio, nei talentingi nesėkmingi žmonės. Genialumas neatstos – jau beveik virtęs patarle posakis „nežinomas genijus“. Išsilavinimas neatstos – išsilavinusių atmatų pilnas pasaulis. Tik atkaklumas ir valia – visagaliai.“ – Calvinas Coolidge’as

* * *

Šiukšlinykas

Kai dar tik pradėjau rašyti, tikrai ir nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad būdvardžiai ir prieveiksmiai yra nuostabūs, užburiantys ir praturtinantys. Mano išpūsta proza buvo užteršta šiomis įkyriomis kalbos dalimis.  Daug laiko prireikė tam, kad išsiaiškinčiau, jog būdvardžiai prozai daug dažniau trukdo nei pataiso, o prieveiksmiai sakinį daug dažniau žudo nei pagyvina.

Yra žmonių, kurie gimė su gero rašymo supratimu. Jie jaučia ritmą ir girdi muziką nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė parkeriu popierių. Daugelis mūsų, deja, nesame apdovanoti šia gamtos dovana. Mes, paprasti mirtingieji, turime mokytis kaip rašyti, turime treniruoti savo meninius įgūdžius ir tobulinti savo amatą kasdien.

* * *

„Pagavęs būdvardį, nužudyk.“ – Markas Twainas

„Kelias į pragarą prieveiksmiais grįstas.“ – Stephenas Kingas

*“The Writer’s Guide to Crafting Stories for Children” by Nancy Lamb

Štai ir sulaukiau siuntinio iš Lietuvos – penkios „Katės” atėjo. Tik penkios į du kilogramus tilpo. Vadinasi, viena sveria apie keturis šimtus gramų. Tiesą sakant, siuntinys atėjo jau antradienį. Nieko čia nerašiau, nes atsitokėti norėjau. Sunku nusakyti jausmus.

Iš vienos pusės, lyg ir tikėjausi kažko labai stipraus, bet didelio sukrėtimo nepajutau. Aišku, dėžutė buvo atplėšta tučtuojau. Knyga pačiupinėta, apvartyta, atsiversta ir paskaityta keliose vietose. Labiausiai rūpėjo, ar viskas gerai, ar viršelio spalvos geros ir pavadinimas įskaitomas. Norėjau, kad būtų šviesu ir šiltas žodis katė. Atrodo, tai pavyko padaryti. Gal ir neprisvilo šis blynas. Sunku vertinti tai, ką pats darei. Tiksliau, nurodinėjai kitiems, kaip viską daryti…

Labai džiaugiuosi tokiais mažučiais dalykais, kaip Jovaro tiltų užrašas (mano ranka) tituliniame puslapyje. Daug vargo dėl jo buvo. Ieškojom kokios nors emblemos, tačiau galiausiai apsistojom ties paprasčiausiu dalyku – rankraščiu. Dar vienas „laimėjimas”, kurio jei niekas ir nepastebės, bet galbūt pajus, dėmesys detalei – puslapių ir dalių numeracija „senoviniais” skaičiukais. Man tai žiauriai gražu.

Didžiausia baimė susijusi visai ne su pačia knyga, o su atvirukais, kurį ras kiekvienas pirkėjas ar knygos gavėjas. Mat nusiuntus knygos maketą spaustuvei, paaiškėjo, kad dovanai galime pasigaminti knygos skirtukų. Paprašėm mikliosios rankelės Miglės, kad nupieštų keturis piešinėlius „Grafomanijos” tema, ir pagaminom keturių rūšių atvirukus, kuriuos bet kuria tvarka sukaišiojo į knygas spaustuvininkai. Vienas iš atvirukų nupieštas pagal mano mėgstamą Ernesto Hemingway’aus posakį apie tai, kad pirmasis romano eskizas yra šūdų krūvelė, kurią tereikia iškakoti… Labai smagus piešinėlis, tačiau būtų nesmagu, jei „nepagautų kampo” bibliotekų darbuotojai, kuriems knyga buvo nusiųsta dovanų…

Mes, grafomanai, tai kapstomės ir kapstomės po savo šūdų krūveles – toks mūsų darbas. Taigi, mieli bibliotekų darbuotojai, nesupykit, radę tokį atviruką (ar bet kurį iš ciklo „Grafomanija”), neįsižeiskit ir neišmeskit jo, o perduokit kokiam vietos rašinėtojui – atviruko svarbiausia žinia yra šio tinklaraščio adresas!

Šiandien į rankas padovanojau knygą su autografu savo pirmajai pagalbininkei, skaitytojai bandytojai, kuri nepaliko manęs bėdoje iki pat galo, – Gražinai Pranauskianei.

Paštu jau išsiųstos atsidėkojimo knygos kitoms skaitytojoms bandytojoms ir pagalbininkėms. Linai Girčytei ypatingai dėkoju už kritiką dėl mažų vaikų elgesio. Evelinai Daciūtei ačiū už tai, kad paprotino, jog žvėrių gyvenimai skaitytojus domina daug mažiau, negu žmonių gyvenimai. Jurgai Tumasonytei širdingai ačiū už griežtą pastabą, jog romano eskizas „veža” tik iki pusės. Janinai Riškutei noriu nelikti skolinga už ilgą ir išsamų pasakojimą apie tai, kas knygoje galėtų būti parašyta geriau, iš ko supratau, kad viską reikia dar kartą perrašyti. Linai Neverbickienei ačiū už pastabią akį ir surastas siaubingas korektūros klaidas. Agnei Puzauskaitei dėkoju už daug vertingų patarimų leidybos klausimais ir tai, kad tikėjo, jog manuskriptas vertas atsidurti tarp viršelių. Dėkoju Eglei Jurkūnaitei, kuri ir padėjo sukurti tuos viršelius. Ačiū pačiai geriausiai redaktorei Neringai Mikalauskienei, su kuria norėtųsi dirbti ir dirbti!

Kaip aš džiaugiuosi, kad pradėjau ir baigiau rašyti šią knygą, jau vien dėl to, kad procese turėjau dingstį susipažinti ir pabendrauti su jumis! Norėčiau visoms jums ką nors parašyti knygoje, tačiau šiandien ranka nepasieks… Tad linkiu naujų, malonių atradimų, jei skaitysite knygą dar kartą.

Huge thanks to Liliana Braumberger, who saved the cover last minute!

Taip pat norėčiau atsidėkoti knyga tiems, kurie nepatingės rasti „Katę” kuriame nors knygyne ir nufotografuoti ją rankose, lentynoje, vitrinoje ar ant stalelio (ar kur ji ten bebūtų). Atsiųskite man nuotrauką (e-adresu jovarotiltai gmail.com) ir savo adresą, kuriuo siųsti knygą. 

Adresai knygynų, kuriuose turėtų būti „Katė” yra Jovaro tiltų puslapyje (nuoroda). Kai jau nebeturėsiu knygų dovanojimui arba keisis užduotis, pranešiu šiame įraše. (Turbūt suprantate, kodėl tokia užduotis – labai norėčiau užeiti į kurį knygyną pati, tačiau esu ne Lietuvoje.)

Taip pat mielai padovanosiu knygą, jei pageidaujate rašyti apie ją recenziją. Susisiekite, jeigu ką.

Na, o dabar taip norėtųsi visiškai atsijungti nuo interneto, kad nežinočiau, kaip skaitytojai randa, skaito ir kritikuoja knygą. Išties darykite tai drąsiai, žinodami, kad aš neskaitysiu jūsų atsiliepimų, diskusijų ar ginčų. Manau, knyga yra gyvas, autonimiškas organizmas, ir ji yra skirta gyventi su skaitytojais, tarp skaitytojų. Būsiu su jumis – ir labai arti būsiu – per ją!

Papildymas 2013-05-08:

Ačiū Urtei ir Pauliui, kurie gaus po „Katę”, nes pirmieji ją užpelengavo knygyne ir atsiuntė nuotraukas! Man atrodo, kad jie abu fotografavo toje pačioje vietoje, Vilniuje, „Vagos” knygyne netoli Katedros ir „Coffee Inn”. Jei teisingai suprantu, kavinė yra pačiame knygyne, kuris vadinasi „Draugystė”. Tegyvuoja draugystė! Laukiam daugiau įrodymų, kad knyga jau knygynuose. Labai smagu matyti prekių išdėstymą :)

Pauliaus nuotrauka:

Urtės nuotrauka:

Papildymas 2013-05-13:

Ačiū Vaivai, kuri rado „Katę” Vilniaus Ozo prekybos centre. (Nepaminėjo knygyno pavadinimo, bet turbūt „Vaga”?) „Katė” jau turbūt nutūpė visuose knygynuose, su kuriais susiję mūsų platintojai. Man pranešė, kad matė ją Vilniaus Panoramoje, Pegaso knygyne, Pilies gatvės knygyne, o taip pat Rotušės „Vagoje”. (Kol kas nė vieno pranešimo iš kitų miestų.) Visur knyga padėta šalia naujienų – dvi savaitės garbės! Po to lįs į retai lankomą lentyną, šalia kitų lietuvių autorių knygų… Akcija vyksta toliau! Fotografuokite, siųskite ir gausite nemokamą „Katę”, kurios, parsinešus namo, nereikės maitinti – pati savimi pasirūpins ;)

Vaivos nuotrauka:

Papildymas 2013-05-14: Dvi Linos nuotraukos, darytos telefonu, perfotografuotos… iš kompiuterio ekrano? Vilnius, Rotušės ir Pilies gatvės knygynai, priklausantys „Vagos” tinklui. Jei kitose nuotraukose juntamas knygos artumas (rodos, tai galėtų būti nufotografuota knygyne už kampo), tai šiose juntamas atstumas – Lietuva tikrai toli nuo Australijos. Kosmosas! (Kieno ten basa pėda šalia „Katės”? Ar tik ne Šlepiko Marytės? :))

Dar įmetu čia ir nuotrauką knygos, kuri kažkam atėjo paštu, nes buvo nupirkta internetu. Labai karštas fonas, negaliu susilaikyti, nors nuotraukos autorė į mūsų akcijos prizą ir nepretenduoja…

Papildymas 2013-05-15: Ačiū Rūtai, radusiai „Katę” Kauno centriniame knygyne, Laisvės alėjoje. Beje, romanas spausdintas Kauno spaustuvėje Indigo… Šilti jausmai! (O nuotraukoje matau, kad mano knygą apgulė šventieji…)

Papildymas 2013-05-16: Dėkoju Rasai, nupaveikslavusiai knygą „Versmės” knygyne (Vilniuje, netoli Rotušės). Ten jau buvo apsilankius ir Lina (viena Nokia fotografija – iš ten). Knygų pardavėjai greit gali imti piktintis, kad knygų niekas neperka – tik fotografuoja… Bet kad mes dar net dešimties knygų neišdalinome! Viso šiai dienai išdovanotos aštuonios knygos (dvi iš jų – pareiškusiems susidomėjimą recenzentams). Akcija tęsiasi!

Vakar dieną nuvažiavau į Melburno centrą ir pasijutau taip, tarsi būčiau ką tik išlipusi iš lėktuvo, atskridusi iš Lietuvos… Nes namie tai kaip Lietuvoje. Visos mintys apie tai, kaip mūsų knyga keliauja iš taško A (spaustuvės) į taškus B, C, D… Jau elektroninė knygos versija, jau internete prekiaujama popierine knyga, jau vežiojama į knygynų sandėlius, jau pardavėja deda į lentyną… Ar jau padėjo? Galbūt jau padėjo! O lėktuvu kaip tik skrenda (kažkur virš Afganistano) dėžė su dešimčia „Kačių” ir į Australiją. Kada laikysiu ją rankose?

* * *

Kol kas mano rankose – nešuliai iš maisto parduotuvės. Praeinant traukinių stotį – mažas incidentas. Ant grindinio pastebėjau sulankstytą violetinį popieriuką. Žvilgtelėjau antrą kartą – penkių dolerių kupiūra, perlenkta perpus. Nestabtelėjau ir nepakėliau. Prisiminiau, kaip vienas pažįstamas žmogus, pasiremdamas lazda rangėsi žemyn, kad pakeltų penkis centus, kurie čia beveik beverčiai. Na, žinoma, ne beverčiai. Bet penki doleriai! Ir aš nepasilenkiau. Dingtelėjo: jei būčiau studentė… Jei būčiau studentė Lietuvoje kitais laikais! Tačiau nesu studentė ir esu ne ten, ir ne tie laikai. Statusas neleidžia, pasijuokėm su vyru. Statusas neleidžia žiūrėti į grindinį ne tik man, bet ir įvairiausių rasių australų studentams, kurių buvo pilna traukinių stotis…

* * *

Nusipirkom dokumentinį filmą apie Slavojų Žižeką, kuris vadinasi „Žižek!”. Jo akys įspūdingos, kai įsikarščiuoja, o, pažįstu tokių žmonių. Tokie gali kalbėti ilgai. Jie eina iš proto dėl savo idėjų. Dėl proto – iš proto. Jie nemato tų, kurie priešais juos. Žižekas sako: „Aš nenoriu pasirodyti žmogus, toks, kaip visi žmogiškas, ne – aš esu monstras!” Taip taip, pažįstų tokių monstrų, kurie virtuvės spintelėje irgi gali kojines laikyti. Itin tvarkingai sulankstytas kojines. Pasakiau vyrui, kad niekada nereikia atsižadėti Žižeko. Kaip terbos ir tiurmos. Nesunkiai galima pavirsti tokiu, tereikia dar centimetrą, dar centimetrą patikėti tuo, kad žaidimas – tikras… Tuo ir skiriasi froidistas-lacanistas nuo jungėno. Taip bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo. Jungėnai viską gali ilgiausiai analizuoti kaip mitą, psichikos sugeneruotą pasaką. Ypač tai liečia politiką ir filosofiją. Kaip galima rimtai žiūrėti į politikus ir filosofus, kaip galima tikėti, kad jie yra gyvi ideologijos simboliai? Kiekvienas iš jų turi savo mitą, savo žmogišką, paprastą, nesvarbu, kokiais monstrais apsimeta ir kokiais monstrais juos kiti laiko. Yra didesnių dalykų. Yra svarbesnių dalykų. Tie didesni ir svarbesni dalykai neleistų įtikėti ta matrica, kurioje gyvena Žižekas. Tačiau matrica egzistuoja, todėl smagu kartais pasiklausyti, ką transliuoja jos ideologai. Kaip jie ginčijasi patys su savimi. Kaip jie tiki tuo, kad ginčijasi. Žižekas – egzaltuotas, degantis ligonis, kurio šauksmo žmonėms reikia. Ir man reikia! Nes aš nesu monstras. Tačiau neišsižadu…

* * *

Gerai Žižekas apibendrino, kaip jis priverčia save rašyti (o renka tekstą vienu, vienu pirštu! – o keliais aš pirštais renku? – keturiais…): iš pradžių jis sau sako, kad tik prisės karts nuo karto surašyti kylančias mintis, epizodiškai. Paskui, kai jau daug tų minčių prirašyta, jis sau sako, kad darbas beveik baigtas, beliko jį apibendrinti. Taip išeina, kad jis niekada nerašo. Taip taip. Aš irgi taip darau! Tai labai gera taktika. Štai rašinėju vieną eskizą po kito, o vis niekaip neprisėdu rimtai rašyti… Nes rimtai – tai niekaip – full stop. Rimtai – atseit teisingai, galutinai, tobulai. O kadangi taip nebūna, tai išvis nieko nebūna, piš. Niekada nerašyti. Tik pradėti eskizais ir užbaigti redagavimu.

* * *

Sunku rašyti nepasikliaujant protu. Nes protas, intelektas nori viską išsiaiškinti ir, aišku, neklysti. Protas iškart mintyse susirašo liaupses iš kritikų, įmanomus protingus klausimus per interviu. O rašyti taip nusiteikus neįmanoma. Rašyti reikia žaidžiant, neprotingai ir neatsakingai žaidžiant. Net Grafomanijos kitaip nepajėgiu rašyti, tik neprotingai ir neatsakingai žaisdama. Tik tuomet atsiveria poros, pro kurias ateina įkvėpimas. Reikšmingi sutapimai. Knygos, kurias reikia pavartyti ir rasti tam tikrą sakinį. Eilėraščiai, kuriuose reikia rasti tam tikrą impulsą įvaizdžiui. Netgi straipsniai internete apie tai, ką reikia, ko būtinai reikia šiandien, kūrimo procesui. Kai tas gerasis procesas ima vykti, tai labai smagu. Tokia keista būsena, tarsi esi vedamas, tarsi kažkas su tavimi, tu ne vienas, tu ne pasimetęs. Tarsi žinai, ką darai, apie ką rašai, nors iš tiesų tai nė velnio nežinai. Tik tikiesi. Tik pasikliauji savo intuicija. Toks tas ieškojimas kelių į pasąmonę. Vos tik imsi ieškoti tvirtos žemės po kojomis, tuoj įkrisi į pelkę – į juodulį, depresiją. Reikia šokinėti lengvai, per kupstelius. Tai salos danguje. Gal debesėliai. Kažkas netvaraus yra tvariausia šioje profesijoje. Esu laiminga, kad kartais patiriu tokius dalykus.

* * *

Dar man patinka nesilankyti kino festivaliuose ir koncertuose, ir spektakliuose. Gauti viską tada, kai reikia. Reikia ne kasdien, ne dažnai. Reikia tada, kai reikia. Namie turim didėjančią kolekciją nerealių filmų, kurie retai parodomi ir festivaliuose, nes jie iš esmės retai ir sukuriami. Bet visai nesinori gaišti laiko ir žiūrėti bet ką. Kritikai liaupsina, kad tik vyktų procesai, kad žmonės mokėtų pinigus kasai, kad viskas judėtų. Bet aš nesu visi žmonės. Tokie, kaip aš, egoistai (monstrai?), turi rūpintis savimi, nes nieko neuždirba. Jei pinigai yra laisvė, tai gebėjimas gyventi, neuždirbant pinigų ir vis tiek nuo jų nepriklausant – triguba laisvė. Na, bet kažkas mūsų šeimoje uždirba. Antraip nebūtų taip, kaip yra.

* * *

* * *

Monstras - nukrypimas nuo normos, deformacija, bjaurumas arba nepaprastas grožis. Lotyniškas žodis monstrum taip pat turi ir tokią reikšmę: dalykas, keliantis baimę ir nuostabą.

* * *

Vieną dieną vėl perskaičiau  Marguerite Duras „Destroy, She Said” – vis tiek nieko nesupratau, bet pagaliau įsikirtau, kad tai kliedesys. Duras net buvo susitikusi su Lacanu (dėl kitos jos knygos) ir jis jai pasakė, kad jos tekstai yra „kliniškai tobulas kliedesys”. Bijau, kad nujaučiu, kodėl mane prie tokio patraukė. Kliedesio neįmanoma suprasti, tik įmanoma suprasti, kad tai kliedesys. Kai rašai apie meilę – ar gali būti kitaip? Be proto juk rašoma. Kaip rašyti protingai apie jausmą? Neįmanoma. Arba įmanoma, tačiau tai jausmo išniekinimas. Netiesa. Aš net nesu įsitikinusi, ar žinau, apie ką noriu rašyti. Perrašyti atmintį gal, tik tiek. Ne, ne taip. Reikia išvis nerašyti: tik eskizuoti, o galiausiai – redaguoti. Susitelkti į sakinius. Į pieno srovelę iš ąsotėlio į dubenėlį…

* * *

Vermeer

Dopóki ta kobieta z Rijksmuseum
w namalowanej ciszy i skupieniu
mleko z dzbanka do miski
dzień po dniu przelewa,
nie zasługuje Świat
na koniec świata.

Vermeeris

Kol ta moteris iš Rijksmuseum
nutapytoje tyloje ir sutelktyje
pieną iš ąsotėlio į dubenį
diena dienon lieja,
Pasaulis nenusipelnė
pasaulio pabaigos.

Wisława Szymborska, z tomu Tutaj

(išverčiau į lietuvių, pasitelkusi anglų vertimą)

Apie Odisėją

Uteniškis.
Odisėjas – tai epas apie žmogų, kuris plaukė per jūrą.
Epas?
Taip.
Kas jį parašė?
Hamletas.

Jurbarkietė.
Kieno tai kūrinys?
Amerikiečių.
Kas jo autorius?
Archimedas.

Tauragietė.
Odisėjas yra kūrinys, kurį parašė Balzakas. Tai dievas.
Kokios šalies tas Balzakas?
Romos.

Tauragietė.
Gal girdėjot, kas parašė „Odisėją“?
Gorkis.
Kieno rašytojas tas Gorkis?
Švedų.

Jurbarkietė.
Jis buvo antikos laikais.
Prieš kiek metų?
Prieš 500.

Anykštėnai.
Odisėjas yra keliautojas. Keliavo ieškoti kailio.
Kokio kailio?
Auksinio.
Ir rado?
Rado.
Ką paskui su juo darė?
Išgydė kažkokį karalių.

Uteniškės.
Keliavo į šiaurę ir blogai jam baigėsi.
Kas jam blogai baigėsi?
Žuvo.
Gal baltosios meškos suvalgė. Kažkas tokio panašaus.
Odisėją?
Taip.

Rietaviškė.
Odisėjas buvo pirmas žmogus, kuris keliavo per Atlantą.
Kur jis nukeliavo? Kas yra Atlanto vandenyno kitoj pusėj?
Nežinau.

Rietaviškė.
Žmogus, kuris keliavo į mėnulį.
Žmogus?
Tas Odisėjas.
Ar seniai?
Seniai.
O toks Odisėjas iš tikrųjų buvo ar ne?
Čia legenda, reiškia, – nebuvo.

Uteniškis.
Odisėjas yra ugnies garbintojų dievas. Lietuvių.
Kuriais laikais lietuviai jį garbino?
Čia gilioj senovėj.
Prieš kiek metų?
Manau, kad prieš 2000.

Molėtiškė.
Egiptiečiai, graikai kitokio tikėjimo neturėjo, turėjo tik pagonišką tikėjimą.
O Odisėjas ten buvo svarbus?
Tai vyriausias, dievų dievas.
Bet pagonys ir Lietuvoj buvo?
Buvo, bet mūsų tikėjo kitaip – saulės dievais, žemės dievais.
O Odisėjas?
Irgi taip pat. Odisėjas dievų dievas.
Čia Lietuvoj taip pat?
Taip pat.

Telšiškė.
Odisėjas – dabar bendrinis žodis ir reiškia, kiek žinau, susijęs su keliautoju.
Kur keliavo?
Į mūšį kažkokį.
Prieš ką kovojo?
Prieš čečėnus.

Anykštėnė.
Odisėjas – baisus jūrų gyvūnas.
Kuo jis baisus?
Tokiom raudonom akim.
Plėšrus?
Turėtų būti plėšrus.
Ir ką jis ėda?
Gal visokius jūsų gyvūnus, kurie yra silpnesni už jį. Kažkas panašaus.

Anykštėnė.
Tai yra laivo pavadinimas.
Kokio laivo?
Kur Kolumbas nukeliavo į Ameriką.

Molėtiškė.
Odisėjas – tai toks bėgimas.
Kiek reikia nubėgti?
Nesvarbu. Svarbu nubėgti.

Anykštėnas.
Odisėjas yra meno kūrinys, gaminamas iš molio.

Plungiškis.
Tai moteriškas odinis drabužis.
Kaip jis vadinasi?
Odisėjas.
Tikrai?
Jo.

Anykštėnė.
Rašytojas, kur knygą rašo.
Ką jis rašo?
Visokius skundus, kas mieste darosi, kas kliūna.
Tai jūs kreiptumėtės į Odisėją?
Jei būtų, kreipčiausi.

Tauragiškė.
Egipto faraonas.
Kas parašė „Odisėją“?
Žmogus.
Kaip jo pavardė?
Mažvydas ar kaip ten.
Mažvydas – tai juk Lietuva?
Taip, Lietuva.
Tai „Odisėja“ lietuviškas kūrinys?
Ne, tikrai nelietuviškas. Egiptietiškas.
Tai kaip Mažvydas nusibeldė į Egiptą?
Net neįsivaizduoju.
Bet nusibeldė?
Nusibeldė.

Apie Ernestą Hemingvėjų

Šakietis.
Rašytojas.
O ką parašė?
„Mano kova”.
Čia jo knyga?
Aha, taip.
Čia romanas ar poezija?
Romanas gal.

Molėtiškė.
„Ginklai ir jūra”, taip? Aha.

Ukmergiškis.
„Šerloko Holmso nuotykiai”.
Ir kas čia parašė?
Nu negaliu ištart tokio žodžio ir viskas…
Hemingvėjus?
Hemingvėjus, na…

Anykštėnas.
„Popiežiaus sapnas”.
Čia poezija ar romanas? Ar čia sapnas?
Čia poezija.

Molėtiškis.
Hemingvėjus… man atrodo, kad režisierius…

Klaipėdietis.
Tai… fizikas.
O kuo jis pagarsėjo?
Elektrą išrado.

Klaipėdietės.
Hemingvėjus – tai keliautojas, ir jis atrado Antarktidą.
Antarktidą?
Taip.
Nesušalo ten?
Ne tai ne, lyg tai…

Raseiniškis.
Ameriką atrado.

Gargždiškė.
Gal beždžionė…
Kaip vadinasi?
Hemingvėjus.

Gargždiškė.
Na gal koks medis, gal kas…
Medis?
Medis.
Hemingvėjus?
Hemingvėjus.

Klaipėdietė.
Nu gal kirminas, kenkėjas.
Ir kaip jis vadinasi?
Hemingvėjus.

Anykštėnė.
Kubos sostinė… turbūt.
Kaip ji vadinasi?
Hemingvėjus.

Ariogalietė.
Hemingvėjus yra aukščiausias kalnas.
Kur aukščiausias?
Hemingvėjuose gal…
Kas tie Hemingvėjai?
Kalnai!

Ariogalietė.
Hemingvėjus… gal rašytojas, „Robinzoną” parašė.
Hemingvėjus?
Aha.

Raseiniškė.
Romos imperatorius.

Raseiniškė.
Hemingvėjus yra… įvedė valdžią, tarybų valdžią Lietuvoje.

Raseiniškė.
Hemingvėjus, atrodo, matai, kad bus popiežius.
Popiežius?
Aha, taip.
Ką jis daro?
Popiežių daugiausiai riša su bažnyčia… prie bažnyčios…

Vilkaviškietė.
Hemingvėjus yra mokslininkas, matematikas gal, ar fizikas, kažkas tų laikų labai senų….
Kokių laikų čia?
Graikų.
Graikų?
Kažkas čia… apie tai…

Vilkaviškietė.
Šalmas, kurį ant galvos dedasi, vadinasi hemingvėjus.
Kas jį dedasi tą šalmą?
Žmonės.
Kokie pavyzdžiui, kam reikia to hemingvėjaus?
Nu kareiviams…

Šakietė.
Filosofas, sakiau…
O kuo jis pagarsėjo?
Tai… kapitalizmą atrado.

Anykštėnė.
Gal girdėjot kokį Hemingvėjaus kūrinį?
„Senis ir ginklai”.
Kaip sakot?
„Senis ir ginklai”.

Molėtiškis.
Kūrėjas, kažką sukūrė.
Ką jis galėjo sukurti?
Futbolą… futbolą.
Kas čia buvo?
Hemingvėjus.

Molėtiškė.
Gydytojo priesaika.
Kaip ji vadinasi?
Hemingvėjus… Hemingvėjus!

Ukmergiškė.
Hemingvėjus – kuris parašė pasaką apie Pelenę.
Apie ką ta pasaka?
Apie našlaitę, kuri augo be tėvų…
Ir čia jos autorius?
Hemingvėjus.

Raseiniškė.
Hemingvėjus yra atradęs atominę bombą.
Ir ką jis su ja darė?
Nu tai turbūt mėgino… nežinau, ką jis su ja darė!
Ir sprogo ta bomba?
Ne, nesprogo.

Kybartiškis.
Kas yra Hemingvėjus, kaip jums atrodo?
Buvęs Amerikos kiba prezidentas.
Tai…?
Nu kažkas panašaus…

Šakietės.
Tai įvedė tarybų valdžią Amerikoje.
Kas toks?
Hemingvėjus.
Tikrai?
Taip…

Molėtiškis.
Tėvo Pauliaus popiežiaus pavardė gi.
Tai kokia jo pavardė?
Hemingvėjus.

Raseiniškė.
Gal sostinė.
Kieno?
Kinijos.
Kaip vadinasi?
Hemingvėjus, Kinijos sostinė.

Klaipėdietė.
Argentinos sostinė.
Kaip ji vadinasi?
Hemingvėjus.

Klaipėdietė.
Seimo narys.
Hemingvėjus?
Taip.
Kaip jo vardas?
Jonas.
Tai jo vardas ir pavardė kaip skamba?
Jonas Hemingvėjus.

Anykštėnė.
Legendinis žmogus su žuvies žvynais.
Tai kaip jis vadinasi?
Hemingvėjus.

Apie Maironį

Panevėžietis.
Ką girdėjot, ką parašė Maironis?
Moną Lizą turbūt.
Tai čia poezija ar proza ta Mona Liza?
Tai proza turbūt.

Prieniškis.
Pasakas gal rašė.
Maironis?
Taip.
O kokią parašė pasaką?
Jonukas ir Grytutė.
Tai čia Maironio?
Taip.
Koks jo vardas – Maironio?
Viktoras.

Širvintiškis.
„Parduotas vasaras“.

Marijampolietė.
Ką parašė Maironis?
Eilėraščių rinkinį.
Pavadinimą pasakykit.
Makbetas? Ne…

Kėdainietis.
„Žemė maitintoja“.
Tai čia kieno kūrinys?
Turbūt Maironio.
O Maironis – slapyvardis ar tikra pavardė?
Slapyvardis.
O tikra pavardė?
Vidas Mačiulis.

Garliaviškis.
Ką parašė Maironis?
Manau, kad Vingių Joną.

Kaunietis.
Palangos Juzę.
Maironis?
Turbūt.

Prieniškė.
Ką girdėjot apie Maironį, ką jis parašė?
„Altorių šešėlyje“.
Čia Maironis?
Taip.
O apie ką čia yra?
Apie kunigystę.
Kaip jam ta kunigystė sekėsi?
Tai kunigas buvo.
Maironis?
Taip.
O kodėl „Altorių šešėlyje“ čia toks pavadinimas?
Nežinau.
Tai gal herojus atsisako tos kunigystės?
Tai gal ne.

Kėdainietė.
Tai jis kunigavo, o kadangi turėjo slapyvardį, galėjo rašyti eilėraščius apie meilę.
Kam jam reikėjo to slapyvardžio?
Kad valdžia nesužinotų ir bažnyčia jo nebaustų už tuos eilėraščius apie meilę.
Susekė?
Taip, susekė.
Nubaudė?
Nubaudė.
Kaip?
Pasodino į kalėjimą.

Marijampolietė.
Tikra pavardė – Maironis.
O slapyvardis?
Maironio slapyvardis – Lazdynų Pelėda.

Marijampolietė.
O jis turėjo žmoną?
Turėjo žmoną.
O kokia žmonos pavardė?
Neatsimenu žmonos pavardės, ji buvo labai neįžymi.

Kėdainietė.
Jonas Avyžius.
Maironis?
Taip, Maironis.
Ką jis parašė?
„100 pavasarių“.

Jonavietis.
Maironis… šilelį, man atrodo, kažkokį… Anykščių, man atrodo, ar ne?

Kaunietė.
Kuo pagarsėjo Maironis?
Pagarsėjo kad buvo kunigas, kad buvo poetas-rašytojas, ir kad jis rašė prieš Tarybų Lietuvą.
Prieš?
Taip, prieš.
O jis eiliuotai rašė prieš Tarybų Lietuvą?
Ne, neeiliuotai. Eiliuotai ir neeiliuotai.

Kaunietis.
Ką parašė Maironis?
Manau, kad „Kauno pilį“.
O tai eilėraštis ar romanas?
Ne, tai poema turbūt.

Garliaviškis.
Maironis – pavardė ar slapyvardis?
Slapyvardis. Jis lyg kunigas buvo.
O kokia pavardė?
Žygimantas Augustas lyg tai.

Kaunietė.
Slapyvardis, greičiausiai.
Pavardė?
Tumas Vaižgantas, berods.

Kėdainietė.
Mažvydas.
Maironis?
Mažvydas.
Ką jis parašė?
Eilėraščius rašė, bet nežinau, ką tiksliai parašė.
Tai Maironis ar Mažvydas?
Maironis.
O Mažvydas?
Tai jo slapyvardis.

Kėdainietė.
Jurgelis.
O vardas?
Jurgis.

Jonavietė.
Maironis – slapyvardis ar pavardė?
Pavardė, aš manau, pavardė.
O slapyvardis?
Sniečkus.
Sniečkus?
Galbūt.
O kuo jis pagarsėjo Maironis-Sniečkus?
Eilėraščius rašė, poemas…

Kaunietė.
Slapyvardis.
O kokia jo tikroji pavardė?
Vytė Nemunėlis.
O ką jis parašė?
„Trukdžiau“.
O kam jis trukdė?
Kam jis trukdė? Aš nebeatsimenu, bet ten buvo kažkoks gyvūnėlis…

Panevėžietė.
Poetas.
Ką parašė?
„Metus“.
Vienas ar su Donelaičiu rašė tuos „Metus“?
Vienas.
O ką Donelaitis dar parašė?
Nežinau.

Kėdainietė.
Tris kryžius, pastatė tris kryžius.
Maironis?
Taip.
Kokiam mieste?
Vilniuje.
Kam jis juos pastatė?
Kad pasilaidot galėtų.