Per tuos ketverius grafomaniškus metus šis bei tas įvyko. Tinklaraštis prasidėjo tiksliai nežinodamas, koks bus, apie ką tiksliai bus, ėmė vykti formos ir turinio paieškos – ir iki šiol tebevyksta. Ir tai yra gerai.
Skaitytojų kiekis nuo visai mažyčio ūgtelėjo iki visai nemažo, palyginus, nes trys tūkstančiai per mėnesį nėra labai daug, bet kai įsivaizduoji tą visą minią gatvėje… Net jei įsivaizduoji ne tris tūkstančius žmonių, o tris tūkstančius stuktelėjimų per klaviatūrą – visai neblogas triukšmas! Tačiau šiomis dienomis straipsnius publikuoju retai, ir skaitytojai užsuka rečiau – jų liko trečdalis. Tai irgi gerai.
Grafomanija iš pradžių turėjo sukelti šiek tiek triukšmo, o paskui – pritilti. Negalima juk ištisai rėkti – niekas nebeklausys. Pavyzdžiui šie, ketvirtieji Grafomanijos metai buvo visai tylūs. Bet kaip džiugu buvo matyti, kad skaitytojai randa senus gerus įrašus apie rašymo techniką. Vadinasi čia ėmė rinktis tie, kam šis tinklaraštis ir skirtas – rašantieji. Bendraminčiai.
Pastaraisiais metais atsirado net šiokia tokia intriga: mano atkaklus bandymas išleisti antrąją knygą, romaną „Katė” – kol kas be apčiuopiamų rezultatų. Tačiau vyksta visai maloni diskusija su viena iš didžiųjų Lietuvos leidyklų. Tai gal pavyks.
Norisi daugiau judėjimo. Ta stagnacija irgi naudinga, nes ją reikia ištverti – laukiant, judant kitaip, pavyzdžiui, šokant. Kartais spaudžiu save: kodėl nesi užsidegusi, kodėl mažai dirbi, kodėl kodėl kodėl? Paskui žvilgteriu atgal, per petį: juk šiais metais perrašiau visą romaną ir pateikiau jį leidyklai. Dabar rašau kito romano antrąjį eskizą. Tyliai, ramiai, be spaudimo pėdinu į priekį. Kartais reikia save pagirti, pasveikinti, šiaip sau.
Kartais sulaukiu laiškų, kuriuose randu padėką už Grafomaniją. Ačiū jums už tai, kad rašote man. Žinoti, kad skaitote ir vertinate – labai saldu.
Norisi kažkokių gerų pokyčių. Dar vienos Grafomanijos veido pakėlimo operacijos? Atveriu duris komentarams (su perspėjimu, kad kvailus tučtuojau ištrinsiu be paaiškinimų). Manau vėl sugrąžinti ir savo pačios komentarus apie skaitomas lietuviškas knygas. Mat buvau nusprendusi nepublikuoti savo atsiliepimų todėl, kad labai mažai knygų mane džiugina savo meistriškumu. Tiksliau, beveik nė viena nepradžiugina. Dabar galvoju, kad ypač iš svetimų klaidų reikia mokytis.
Mano komentarai bus kitu kampu – kalbėsiu apie techninius dalykus, nelabai gilindamasi į tai, ką autorius bandė pasakyti, o labiau į tai, kaip bandė. Literatūros kritikai (ypač jaunieji) dažniausiai dalinasi tuo, ką perskaitę suprato, ir tai man šiek tiek primena mokyklos rašinėlius. Man atrodo labai svarbu mokytis skaityti kūrinį taip, kaip skaito rašytojas. Bent šiek tiek nusimanyti apie rašymo amatą naudinga ir eiliniams skaitytojams. Tai gal gi, sakau, pavyks man pačiai, berašant čia, mokytis gražiai komentuoti meistriškumą. Juk šiaip ar taip, beveik po kiekvienos perskaitytos lietuviškos knygos, pasirašau sau straipsnelį, kurio niekam nerodau. Penktaisiais Grafomanijos metais – atidarysiu stalčiuką.
Dar viena naujiena – komentuoju pagal užsakymą. Jei turite rankraštį, apie kurį norėtumėt sužinoti mano nuomonę, susisiekite su manimi. Nuomonė, jums pageidaujant, gali būti paskelbta Grafomanijoje, arba ne. Būtų gerai, jeigu siųsdami iškart pateiktumėt ir klausimus, į kuriuos norėtumėt išgirsti mano atsakymą. Galite pridurti ir komentarą apie savo jautrumą kritikai. Galbūt norite sužinoti ne kas rankraštyje blogai, o kas gerai? Pažadu būti labai atvira. Dėl atlygio už komentarus susitarsime (manau, tai gali būti kokios nors lietuviškos knygos atsiuntimas į Australiją).
Mano sena svajonė – publikuoti literatūrinį e-žurnalą. (Galbūt tiks ir pavadinimas „Grafomanija”?) Jo tikslas būtų dalintis tekstais (rašytojams rasti skaitytojų bent jau pačių rašytojų tarpe) ir drauge mokytis meistriškumo. Vis vartau tą idėją, bet svarbiausias stabdis kol kas yra tai, kad nesu įsitikinusi, ar pakaktų įdomių lietuviškų tekstų (beje, ir žanrinių!), kuriuos galėtume surinkti kiekvienam ketvirčiui? Vėlgi jų gali atsirasti daug daugiau, jei bendradarbiautume – sakytume vienas kitam pastabas, perrašinėtume kūrinius ir t.t. Kai žinosiu ką nors konkretaus ar kažkas pajudės – pranešiu.
Šį mėnesį mane pradžiugino laiškas iš vienos pedagogės lituanistės, kuri rengia interaktyvų tinklapį moksleiviams. Vieną iš mano straipsnių (apie dienoraščio rašymą) pasirinko kaip mokomąją medžiagą. Buvo labai įdomu perrašyti straipsnį ir pastebėti, kaip aš pasikeičiau nuo to laiko. Jei pirmasis variantas kitam žmogui atrodė parašytas puikiu stiliumi, tai man – pilnas klaidų. Ir kaip gi aš tuo apsidžiaugiau!
Juk savo augimą, tobulėjimą geriausiai matai būtent per klaidas. Jei po kelių metų skaitai savo tekstą ir vis dar esi įsitikinęs, kad jis tobulas, tai ką gi veikei visą tą laiką? Grafomanijos autorė per ketverius metus daug išmoko ir smarkiai pasikeitė. Ir pažada keistis toliau.
Į sveikatą!
