Šįryt geriant kavą (o pirmadienis) ėmėm su vyru kalbėti apie sąmonę, pasąmonę, kaip iššaukiamas pasąmonės srautas – aktyvioji vaizduotė – kaip tai išsunkia per penkiolika minučių. Aš tučtuojau ėmiau sieti tai su rašymu. Mes kalbėjom toliau jungdami rašymo patirtį su aktyviąja vaizduote.
Sakiau, kad irgi pradėjau nuo keliolikos minučių, nes ilgiau neištverdavau, neturėjau jėgų. Net trumputis seansas labai išsunkia. Kartais, pavyzdžiui eidama namo iš parduotuvės, jaučiu, kaip pradeda eiti srautas minčių. Pavadinau tai minčių debesiu, jis beformis ir spaudžia galvą, nori išeiti. Galėčiau grįžusi tuojau pat sėsti ir rašyti penkiolika minučių, tačiau nenoriu, nes žinau, kad po to visai krisiu. Tad paleidžiu. Tai gan prabangu. Tinginio privilegijos. Paleisti.
Ne, ne vien tik tai. Turiu pakankamai daug medžiagos prisirinkusi, o be to tikiu, kad palikus tą medžiagą debesies formoje, po kurio laiko susitiksiu su juo ir vėl, bet jis bus patirštėjęs, ir parašysiu geriau. Įdomu tai, kad tas beformis debesis lape išsilieja labai tvarkingai, eilutėmis. Kaip ir čia, bet dabar rašau tai, ką jau pasakiau garsiai. Tai ne pasąmonės liejimasis, o emocinė atmintis, kartojimas, repeticija.
Taigi rašymą galima būtų apibūdinti kaip debesų tramdymą. Arba debesų guldymą ant lapo ir preparavimą. Arba debesų šukavimą.
Pradedantieji dažnai negali bendrauti su savo debesimis ilgiau penkiolikos minučių ar pusvalandžio, tai ir matyti iš jų parašytų tekstų. Priklausomai nuo to, kaip greit jie renka tekstą. Dažniausiai tai pusė puslapio ar puslapis. Na, du puslapiai. Tačiau jie negali prisėsti ir iš naujo išgyventi to proceso, to debesies. Žinoma, tai irgi labai vargina. Be to, reikia sąmoningai grįžti atgal į tą medžiagą. Vėl išgyventi. Dvigubai: iššaukus debesį vėl jį guldyti tvarkingai, tuo pat metu derinant naują debesį su senuoju išguldymu. Skamba sudėtingai.
Kita vertus padeda treniruotės. Po kelių kartų daryti du dalykus iškart nebėra taip sunku. Prisimenant, kaip rašydavau pradžioje, pirmaisiais antraisiais metais: po valandinio seanso mano pažastyse atsirasdavo šlapios dėmės. Kartais net pasikišdavau popierines servetėles, nes prakaitas tiesiog žliaugdavo… Po rašymo eidavau iškart į dušą. Dabar gi – ėmiau praustis prieš, o ne po, kad atsigaivinčiau ir pasiruoščiau seansui, o ne nusiplaučiau seanso vargą. Po seanso dabar dažniausiai einu sportuoti, vaikščioti su muzika ausinėse (tuo atveju dar šiek tiek bendrauju su debesiu, tik kita, laisvesne forma) arba valgyti – nors kartais dar negaliu valgyti, tai bandau kažkaip išsiblaškyti, kad pamažu grįžčiau į realybę.
Būti debesyje dabar galiu ne tik pusvalandį, bet ir tris, keturias valandas. Kaip kitaip būčiau galėjusi parašyti pirmąjį romano eskizą per dvylika dienų? Bet dabar rašau antrąjį eskizą ir darbo pobūdis pasikeitė: rašau su pertraukomis, rinkdama medžagą ir leisdama atsitraukti nuo debesies ir išguldyto teksto, rašau tik po valandą ar dvi per dieną, nespaudžiu savęs, galima sakyti, laukiu įkvėpimo, t.y. kol debesis pasiprašys guldyti jį pats.
Esu rami, kad debesys mano galvoje renkasi ir rinksis. Jei dirbu ties vienu dideliu darbu (kaip dabar – rašau romaną), tai eiliniam debesims leidžiu išsilieti tarp kitko, išrašau juos eilėse, dienoraštyje.
Tačiau dažnai skaitau kūrinius žmonių, kurie išvis nebendrauja su savo debesimis. Jeigu nerašai laiškų tam fakultetui, tai nebus ir atsakymų. Reikia užklausti savo pasąmonės. Reikia, paprastai kalbant, tiesiog galvoti… apie save. Pažinti save tokį, koks esi – visokį.
Va ir vakar skaičiau žymaus lietuvių poeto eilėraštį. Gražūs žodžiai, gražus žaidimas, stiprios asociacijos. Tikrai talentinga. Tačiau turinio nėra. Viskas taip ir lieka paviršiuje, formoje. Kai sakoma, kad forma neatsiejama nuo turinio, tai tarsi reiktų tikėti, kad jei jau užbūrė forma, tai būtinai yra ir turinys, tik gal ne iškart jį pastebi, randi. Nemanau. Kai forma su turiniu yra viena, tai kūrinys skamba. Skamba! Susišaukia su skaitytojo vidumi. Šitas eilėraštis yra tuščias, bebalsis. Tik gražus žongliravimas žodžiais. Kai kam būtent tai ir yra poezija. Man būtent tai ir nėra poezija.
Jaučiu, kad tas poetas net ir nebendrauja su savo debesimis. Nes jei bendrautų, tai gal skirtų tuščius eilėraščius nuo pilnų? Mano vyras paprieštaravo, kad gal nebūtinai. Gal poetas ir bendrauja su savo pasąmone, tik nesusieja savo kūrybos su ja, tai yra, ignoruoja save patį kūrybos procese, vietoj to, kad atsivertų – slepiasi. Taip taip, sutikau, kaip gi atsiversi, jeigu tavo aplinka kūryboje ir kūriniuose ieško metafizikos ir šventumo. O tu, vos tik pažvelgi į savo debesis, taip ir matai: garuojantis šūdas.
Vienas vaikų knygelių dailininkas moka labai gražiai nupiešti garuojantį šūdą, tačiau nelaiko tai savo talentu. Jis bando piešti dvasingus piešinius – deja, jam tai puikiai daryti nesiseka. O, kad jis pagaliau prisipažintų sau savo stiprybę! Taigi toks uždaras ratas: menininkas bijo atverti save, nes jam jis pats nepatinka toks, koks yra, o mes norime jo atvirumo, kai vietoj to gauname jo išvalytą, nublizgintą, netikrą veidą – kaukę.
Rašyti srautu, išliejant pasąmonės turinį, irgi dar ne kūryba. Tai tik geras būdas pamatyti, kas yra viduje. Rašymas – tai to turinio suvokimas, debesies šukavimas, kai šukos – sąmonė. Perrašinėjimas – tai daugkartinis debesies šukavimas. Tik gerai iššukuotas debesis atrodo dailus ir tikras. Jei plestelsi ant lapo originalą debesį, tai jis atrodys kaip rašalo dėmė. Arba kaip šizofreniko kliedesiai – kur tarp mėšlo matai ir aukso, tačiau atskirti jų neįmanoma. Tad tenka išmesti visą auksą kartu su mėšlu. Kas norės teptis rankas?
Nebent, nebent tas auksuotas mėšlas gali būti naudingas tik tiems, kurie nėra matę (nes gyvena užsimerkę) nuosavo mėšlo. Visi kiti jo prisiuostę iki valiai ir norėtų pasidžiaugti minties švara, tvarka.
Taipogi galima dar kitaip paaiškinti teisingą pasakymą „jei gali – nerašyk”. Vadinasi jei tavo galvoje nėra debesų, jeigu niekas nespaudžia, nenori išeiti lauk, tai ir nevark, tu neturi ką pasakyti. Tam, kad galvoje imtų tvenktis tie debesys, reikia pradėti rašyti laiškus tam fakultetui – pasąmonei. O, ji labai dosni. Tik užklausk, ir užvers medžiaga. Kad ir sapnais. Kad ir sapnais vidury dienos.
Žinoma, iš pradžių gali būti baisoka, nes medžiaga ne iš švariųjų. Toksinė. O sykį iššaukta, kažin ar lengvai sulenda atgal. Kai jau sužinai, negali nežinoti. Todėl rašytojų profesiją tokia pavojinga (psichiškai). Ir aš jaučiu, kad iššaukiau iš savęs tiek, jog nuo čia tik kelias pirmyn, ir nežinia, kas laukia. Gal susitvarkysiu su tuo debesiu, o gal jis mane sutvarkys? Žinau, kad nenoriu atsidurti durnyne. Žinau, kad nesunku ten atsidurti. Tai ne žaidimas. Tai ne flirtas su beprotyste. Kai tai priartėja, nejuokais baugu.
Tačiau aš negalėjau nepradėti kalbėtis su debesimis. Rašau, nes kitaip negaliu. Visada taip rašydavau.
Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar „apsimoka” pradėti, jeigu iki šiol galvoje buvo tuščia? Vis tiek sakyčiau, kad apsimoka. Jeigu bus labai siaubinga nuo pat pirmojo seanso, tai dar galima bus grįžti atgal į savo melagingą ramybę ir nežinojimą, tuštumą (man tai tikrai būtų klaiku). Arba, paprašius kitų nuomonės apie tai, ką parašei, išgirsti, kad „čia nieko nėra”, supykti ant visų komentatorių ir nustoti rašyti – neva iš keršto jiems. Tai irgi saugus variantas.
Bet jei bandai drąsiai ir esi pasiryžęs eiti iki galo, tai sėkmė vis tiek bus, bent jau asmeninė. Galų gale suvokiu, kad netgi durnyno kompanija nėra pati blogiausia pasaulyje. Man užvis blogiau būtų – eskapistų kompanija, ir mano pažįstami eskapistai tai turbūt jau pajuto. Tai tokia va šiandien mano debesų teorija.
