Sapnavau, kad prie manęs prieina maža mergytė, gal dvejų trejų metukų, su suknyte, putlutė, smagi, šypsosi. Klausiu: kieno tu? Paskui staiga suprantu kieno. A, sakau, tu gi Parulskytė! Mergytė juokiasi, aš ją kutenu, ji visai gražutė. Prabudusi pagalvojau: koks kvailas sapnas! O šiandien supratau: čia gi buvo baimė, kad mano romanas yra parulskiškas… Gal taip ir yra? Gal tai ir nieko tokio? Arba: gal nereikia to taip bijoti? Vakar klausydama Stepheno Cleary’io paskaitos apie scenarijų vis galvojau apie savo romaną ir mane vis sugniauždavo siaubas: nieko nebepakeisiu, jis yra toks, koks yra, o siužeto požiūriu jis yra visiškas fiasco! Na ir kas? Kitas stiprus jausmas: reikia užversti tą puslapį ir rašyti toliau, kitką. Su „Kate” – baigta. Šiandien beveik baigiau redaguoti pagrindines siužeto klaidas. Dar keletas silpnų vietų, kurias gal sumanysiu patobulinti, bet šiaip – visumos nebekeisiu. Nes tam, kad „pataisyti” romaną, reikia jį ne perrašyti, o išvis parašyti kitą, kitaip. Tegul būna toks mano darbo etapas, bet tegul nestabdo manęs. Anotacijoje net galiu prisipažinti, kad tai parulskiškas, sekantis lietuvių beletristikos tradicija, kūrinys. Tegul neskaito tie, kurie tikisi iš manęs geriau. Aš tikrai galiu geriau, bet šįkart pavyko tik tiek, sorry.
*
Kelias dienas nustojus rašyti, rašosi išties nelengvai. Pirštai kliūna, mintys nesiriša. Neseniai pagalvojau, ar tik iš didelio rašto nebūsiu išėjus iš krašto? Man atrodo, mano kalboje nebeliko gyvybės. Šmaikštumo. Kai kalbu, aš vis dar šmaikštauju, o kai rašau – tampu sausa. Net jei bandau aprašyti savo matomus vaizdinius. Gal tai antrojo „Iškrypėlių” eskizo įtaka? Taip norisi neprarasti laiko daug kartų perrašinėjant. Kita vertus, tiesiog tingisi daug kartų perrašinėti, norisi daugiau transo. Bet to jau pakako pirmajame eskize – kai dvylika dienų ėjau iš proto (ilgiau nenorėčiau). Sakau sau, kad pakanka tik perrašyti, labai švaria galva pridedant dalykų, kurie asocijuojasi su jau parašyta medžiaga. O trečią kartą rašysiu vėl transe, jei pasiseks. Geras buvo užvakar – parašiau tik mažą pastraipėlę, tačiau rašant vėl įsijungė tas „jambas” – ritmas ir vos ne rimavimas. Išsigandau ir nustojau. Gerai, kad vakar padariau pertrauką – tas poetiškumas kaip virusas, reikia jį išjungti. Šiandien skaičiau tą pastraipą ir netgi skaitydama nebejutau ritmiškumo. Tiesiog esamuoju laiku parašytas vaizdų ir emocijų pliūpsnis. Man labiau patinka šaltas pasakojimo tonas. Netgi jei aprašau aistrą. Ir visai patiktų, jei šitas romanas būtų „bulvarinis” – apie meilę trise, tik tiek. Gal tik tiek ir „iškrypęs”, kad apie meilę trise, o ne dviese. Tačiau visa kita gali būti labai konvencionalu. Jokio super duper meniškumo, jokios literatūrinės vertės. Skirta „mažo proto meškiukams”. Aš pati ir esu toks meškiukas.
*
Galvoju, kad turbūt esu labiau linkusi ne šaltai logiškai sukalti vieną romaną per dešimtį metų, o pilti po romaną į metus, sukelti emocijų savo tekstais, tegul myli arba nekenčia, tegul susidomi ir meta, tegul susipažįsta su manimi besikeičiančia, augančia ar degraduojančia… Tie, kam bus tikrai įdomu su manimi bendrauti, bus kantrūs mano nesąmonėms. Ha, visada galiu save paguosti, kad lietuvių literatūra dar ne tokių yra mačiusi (ir kasmet pamato finansuotą Valstybės mėšlo krūvelę…). Tai nėra pati geriausia paguoda – žiūrėti, kiek esi aukščiau už žemiausiai esančius, o ne žvalgytis į viršūnę. Tačiau kartais reikia ir tokios paguodos. Nes nebežinau, kuo dar galiu guostis. Aišku, kad nelabai man sekasi iš rašymo bent uždirbti kitam rašymui. Bet ką gali žinoti, jei nersiu į bulvarinius skaitalus, tai gal ir parduosiu tūkstančiais? Tereikia būti suprantamai eiliniam skaitytojui (ne tik skaitytojai). Esu skaitytojų amžininkė, todėl turiu veikti kaip gyva autorė, o ne mirusi (geriau nesilygiuoti į Dostojevskį, kitaip tariant). Bet kokia reklama ir bet koks judėjimas – gėris. Pagaliau pasaulis keičiasi ir tikrai negalima daryti išvadų pagal tai, kaip jau buvo (turiu omeny literatūros pasaulį). Dabar yra dabar. Žanrų miksas, autoriai, rašantys viską, kas tik jiems patinka (o man patinka viskas!), galų gale apčiuopiama gali būti tik asmenybė arba asmenybės judesys.
*
Vakar ėjau į Video Ezy (kitu keliu, negu paprastai einu į maisto parduotuvę arba biblioteką), ir prie perėjos su manim susigretino du mokinukai – kokių devynerių metų mergaitė ir metais ar dviem už ją jaunesnis berniukas. Tamsiaplaukė mergaitė, šviesiaplaukis berniukas. Abu su didelėm kuprinėm, žaliom uniformom. Abu nepažįstami vienas kitam ir man. Perėjom gatvę ir einam trise. Jie priešais mane, o aš iš paskos… Kažkaip mūsų ėjimo greitis buvo vienodas, nes taip ėjom ilgokai, jautėsi, kad taip ir eisim, ilgai. Tada mes lenkėm tokį dieduką, kuris su elektrine šluota pūtė iš savo kiemo geltonus lapus. Pamatęs mus, jis išjungė šluotą ir peržvelgė vaikus, mane. Ir tada man taip ypatingai linktelėjo ir nusišypsojo. Ha, pagalvojau, irgi šypsodamasi jam. Paskui vis ėjau ir galvojau: kas buvo ne taip? Labai jau keista to dieduko šypsena, paprastai aš tokios nesulaukiu. Iki tol visi man šypsodavosi kitaip. Šitas buvo itin švelnus, ar net užjaučiantis, o gal net paskatinantis šypsnys. Ir tada nušvito man: vaikai! Diedukas pamanė, kad tie du vaikai – mano! Suėmė juokas. Vaikai vis dar ėjo priešais mane. Einam kaip kokia šeimynėlė. Nejučia susiformavusi. Spontaniška šeima. Leido man pasijusti motina. Kaip dar jaučiasi moterys, kai tampa akivaizdžiai nėščios, o paskui stumia vežimėlį su kūdikiu? Kai eina pasitikti iš mokyklos savo vaikus? Nors šitie du ėjo visai savarankiškai, tik netyčia prisiplakę prie manęs, surogatinės mamulės… Atrodo, nieko ypatingo, kelios sekundės emocijos, nesusipratimo. Bet man, kadangi gyvenime beveik nieko nevyksta, kiekvienas toks mažas incidentas sprogsta kaip bomba.
*
Šįryt sugalvojau (supratau), koks beprasmiškas ir laikinas yra terminas „modernizmas”. Juk Renesanso laikotarpiu gyvenusiems žmonėms irgi buvo modernūs laikai. O Barokas turėtų būti (galėjo būti) vadinamas Postmodernu. Beje, nežinau, kaip anuomet save vadino menininkai ir šiaip „modistai”. Renesansas buvo pavadintas Renesansu praėjus keturiems šimtams metų (XIX a.). Barokas – jau Baroko pabaigoje (XVIII a.). (Beje žodis „baroque” reiškia netaisyklingos formos perlą. Kaip gražu. O „rococo” – akmenukai…) Taigi mano mintis buvo tokia: dabartinis Postmodernas yra tik laikinas ir neatspindintis tikrovės, neiškalbingas pavadinimas. Praeis šimtas kitas metų ir terminologija susiklostys iš laiko perspektyvos, tikslesnė. Bus aiškiau, ką mes čia veikiam (veikėm), kuo užsiimam (užsiėmėm). Tiktų pvz. Eklektikos arba Naujovės, arba Isteriškojo realizmo amžius. Po jo visai gali sekti Tradicionalizmas, nes jau dabar pamažu aiškėja, kad naujovė neturi prasmės. Bet tai jau pranašystės.
Vakar vakare, kai žiūrėjom televizorių, pradėjo vykti žemės drebėjimas. Vėliau sužinojom, kad būta 5.2 balų, bet epicentras – už kelių šimtų kilometrų nuo Melburno. Tai mus tik šiek tiek pakratė. Buvo įdomu ir nemalonu. Iš pradžių pagalvojau, kad vėtra. Bet taip iš niekur nieko. Arba tarsi staiga būtų pasiutusi skalbimo mašina gręžimo režime. Bet lempa linguoja ir langinės dreba – to jau per daug. Tada dar dingtelėjo toks vaizdinys: pro mūsų namą bėga milžiniškas dinozauras, nuo jo žingsnių dreba mūsų namukas, be pamatų stovintis, tiesiai ant žemės. Paskui – drebėjimas nesiliovė kokią minutę – atrodė, kad mūsų namas virto mediniu traukinio vagonu arba vežimu, dardančiu duobėtu keliu. Sienos pasirodė esančios iš degtukų, lengvai suardomos. Laimei, smūgis buvo silpnas ir tolimas, ir nieko nesugriovė. Nesugriovė net arti epicentro, tik išvartė daiktus žmonių namuose, parduotuvėse. Juokinga, bet prieš kelias dienas, stačiau vieną turkiškos kavos puodelį ant kito, ir dingtelėjo: dėk tvarkingai, kad nenukristų, kai bus žemės drebėjimas. Pasijuokiau iš savęs: koks dar žemės drebėjimas! O vakar štai ėmė ir įvyko, ir aš jame dalyvavau. Žinodama, kad per drebėjimą negalima būti namie, nes gali užgriūti sienos ar stogas, pašokau iš vietos ir puoliau prie durų į galinį kiemą. Kieme buvo visai ramu, gyvenimas tekėjo savo vaga. Tie, kas tuo metu ėjo gatve ar važiavo automobiliu, turbūt nieko nepajuto. Mes buvome seisminius neramumus geriausiai jaučiančioje vietoje – name. (Katinas buvo kažkur kieme po lapais.) Po pirmojo smūgio seka kiti, silpnesni. Nuėjome miegoti ir nieko nejautėm. Ryte vyras sakė, kad jų buvo dar devyni (?). Ryte Adolfėlis (mūsų katinas) elgėsi keistai – nepuolė prie manęs, neprašė valgyti ir nenorėjo į lauką. Dar numigo valandą, o tada jau kėlėsi. Bet aš jau buvau įnikusi rašyti labai keistą straipsnį, kuris man ėmė diktuotis galvoje, beskaitant Aldous Huxley įžangą į jo paties romaną „Brave New World”. Užstrigau ant žodžių, kad mažiausiai sau padėsi kankindamasis atgaila, o voliodamasis purve – neišsivalysi. Kažkodėl puoliau rašyti apie leidybos bajerius Lietuvoje, savo išgyvenimus ir savo išvadas. Visą dieną tik tai ir rašiau (daugiau nei 5 tūkst. žodžių, apie dvylika puslapių). Jaučiu, kad gautųsi straipsnis kokiam didesniam leidiniui, pvz. Lietryčiui. (Užkalniui?) Va taip vienas žemės drebėjimas iššaukė kitą. Nebuvau šiandien lauke, nesportavau, bet užtat virte verdu. Gera. Per tą žemės drebėjimą man staiga sukilo adrenalinas. Per kelias sekundes šoktelėjo. Širdis pradėjo tankiai plakti. Net nepajutau, kaip stryktelėjau, atsidūriau prie durų. Jeigu būtų reikėję, būčiau nušokusi dar toliau, nubėgusi, pakėlusi sugriuvusį stogą ar panašiai. Fantastiškas tas mano kūnas. Neseniai vyras klausė manęs, kas yra, kodėl neturiu energijos, ko trūksta? Atsakiau, kad turbūt trūksta teatro, žmonių, su kuriais vyktų emocijų iškrovos, nes nesinori išsilieti ant savo vyro (jis pasakė: neaišku, ar dabar ant vyro neišsilieji…). Bet aš laikausi. Aš beveik nesijuokiu. Nerėkiu. Kartais isteriškai ką nors pasakoju, ir tai taip neadekvatu… Jeigu kažkur vis dar būtų teatras, būtų kitaip. Po žemės drebėjimo supratau, kad man reikia labai konkretaus dalyko, ir jį galima nusakyti vienu žodžiu: adrenalinas. Kažkas negero darosi, jeigu jo negaunu. Gal tiesiog nuo jo kažkada tapau priklausoma? Kaip ten bebūtų. Vakar gavau adrenalino visai savaitei. Ha ha.
[iš šio mėnesio dienoraščio]
