Dieniniai archyvai: 2012/05/16

Kabanti

Nutilau, palikusi siužetą apie savo rašymo karjerą. Bet kas gi atsitiko toliau, po to, kai sužinojau, jog nebus finansuojama mano knyga? Yra toks triukas, kai skyriaus pabaigoje veikėjas paliekamas keblioje padėtyje, taškas, reikia versti puslapį, o ten – kito skyriaus pradžia, tačiau skaitytojui jau kaip ir miegoti laikas, nors palikti veikėjo irgi nesinori – tai nukris ar išsikeberios?.. Angliškai tai vadinama cliffhanger (išverskim kablys).

Taigi tęsiu toliau.

Parašiau gražų (kaip man atrodo) e-laišką Rašytojų sąjungos leidyklos redaktorei. Tikiuosi, ji sveika ir gyva, tačiau, kaip ir nujaučiau, niekas neatsakė man. (Dėl viso pikto gale pridūriau, kad dėkoju už viską…)

Baigiau redaguoti (tikiuosi, paskutinį) romano „Katė” variantą ir kelias dienas rašiau e-laiško kitos leidyklos redakcijai eskizą (ar nežinojote, kad rašytojai yra žmonės, sunkiai rašantys laiškus?). Tą pačią dieną, kai e-laišką su romanu išsiunčiau, gavau redaktorės atsakymą. Malonų! Su pažadu perskaityti ir pakomentuoti mano kūrinį. Atsakymo sulaukti tikiuosi birželio pabaigoje.

Ne tai svarbu, ar tas atsakymas bus teigiamas. Svarbiausia, kad elgesys ir susirašinėjimas tarp mūsų prasidėjo mandagus ir žmogiškas. Tai – svarbiausia.

Ir po viso to man nuo širdies nukrito baisus svoris, ir aš vėl galiu dirbti toliau. Nieko nelaukusi, kibau į kito, seniai šaukiančio iš stalčiaus, romano eskizą. Perskaičiau. Man visai patiko! Laukia trys mėnesiai perrašinėjimo, kuriam dabar ir ruošiuosi: sudarinėju scenų lenteles, piešiu minčių debesėlius, braižau įvykių temperatūros grafikus… Antrasis eskizas – struktūros eskizas. (Skaitinėju Grafomanijos įrašus apie tai čia ir čia.) Įtariu, kad antrasis romanas bus visiškas popsas ir man tai iš anksto patinka. (Tačiau neprošal taupytis pinigus savilaidai.)

Štai, kas atsitinka, kai katiną pavadini Adolfu: jis sugalvojo, kad kėdė prie mano darbo stalo yra geriausia vieta miegoti. Dabar tai yra priežastis, kodėl nedirbu prie „didžiojo” kompiuterio, ir netgi šį įrašą siunčiu iš loptopo. Pasiteisinimas: katinas neleidžia!

Kita vertus, dabar šiaip ar taip keistas „nutolimo nuo darbo vietos” laikotarpis. Ką tik išklausiau tris filmų scenarijaus techniko (developer) Stephen Cleary paskaitas apie Aristotelį ir dramą. Skaitau (ir žiūrinėju) daug komiksų – dažniausia „rimtojo” žanro (iki tokio rimtumo, kaip pvz. Peterio Kuperio puikiausiai adaptuotas komiksui Franco Kafkos apsakymas „Metamorfozė”). Dabar mėgaujuosi beveik 600 psl. Osamu Tezukos mangą “MW”, ir galvoju.

Ar komiksai nėra įrodymas tos minties, kurią iškėlė Aristotelis ir kurią prikėlė Cleary?

Character driven story must have even more action, because action reveals the character.

Kaip čia būtų lietuviškai?

Pasakojimas, kurio varomoji jėga yra personažo charakterio atskleidimas, turi turėti dar daugiau veiksmo, kadangi per veiksmą atsiskleidžia charakteris.

Galbūt girdėjote apie teoriją, kad vieni kūriniai yra character driven (varomi charakterio), o kiti plot driven (varomi siužeto). Taigi Cleary (ir Aristotelis) čia įžūliai kvestionuoja lyg tai visuotinai akivaizdų dalyką: ten, kur daug veiksmo, veikėjo charakteris nėra svarbiausias.

Jie sako, kad yra netgi atvirkščiai: be veiksmo neatskleisime charakterio. Ir ne charakterio sudėtingumas traukia sekti istorijos rutuliojimąsi, o veiksmo tikslumas (kryptingumas). Aktoriai tam, žinoma, pritartų. Juk jie tą ir veikia, gavę dramos veikalą: ieško veiksmo, o jeigu tekste jo neranda – išgalvoja savo. (Čia reiktų pridurti, kad veiksmas kartais vadinamas konfliktu – ir man pastarasis terminas atrodo daug tinkamesnis. Tik reikia įsivaizduoti ne tik maxi konfliktus, bet ir mini ar netgi micro. Ir nepamiršti, kad konfliktas būna ne tik išorinis, bet ir vidinis. Tai – kita įdomi tema.)

Skaitydama komiksus pagalvojau: štai Aristotelio teorijos patvirtinimas. Veikėjai nupiešti labai stilizuotai, kartais atrodo, kad netgi atmestinai. Veikėjų pasisakymai telpa debesėliuose ir kalbos grožybių juose nerasi (nors charakteringumo – kartais). Pats piešinys (vaizdinys) irgi dažniausiai, na, jei ne primityvus, tai bent jau minimalistinis ar naivus. Tačiau versti puslapį po puslapio taip norisi, kad ui.

Kas mane taip veikia? Drama. Siužeto vingiai. Veikėjų kabėjimas nuo uolos.

Tik nepagalvokite taip, kaip pagalvojo dalis paskaitos klausiusių žmonių (ypač vyresniojo amžiaus): kad jums bandoma įteigti, jog veiksmo trileris yra geriausia dramos išraiška, ar panašiai. Oi ne.

Yra daug nuostabių kūrinių, kuriuose dramos geriau neieškoti, nes jos ten mažai. Veikia kiti stiliaus elementai: vaizdiniai, kalba, pagrindinė tema, įdomios mintys. Ir veikia taip gerai, kad norisi tuos kūrinius matyti (ar skaityti) dar ir dar.

Cleary teigia, kad filmo scenarijus labai skiriasi nuo prozos tuo, kad romano autorius gali sau leisti prirašyti puslapių puslapius neveiksmingo teksto, kuris filmo scenarijuje vadintųsi ekspozicija. Atseit skaitytojai atleidžia autoriui daugiau „pilstymo” (beletristikos), nei žiūrovai (tuščių gražių vaizdų). Tačiau manding tai tinka tik kalbant apie masių skonį.

Kai kurie šiuolaikiniai skaitytojai mėgaujasi romanais, kuriuose daug dramos ir kurie veiksmo intensyvumu labai primena filmus. Taipogi ir kai kurie šiuolaikiniai žiūrovai mėgaujasi filmais, kurie nėra holivudiniai ir gal labiau primena postmoderno romanus. Auditorija nėra vienalytė. Tačiau jeigu kalbame apie daugumą, apie mainestream‘ą – tada taip. Veiksmo! Veiksmo – visur ir visada. Veiksmo, kaip ir meilės, mums niekuomet nebus per daug. Nes per jį, tik per jį atskleidžiamas, pavaizduojamas, iškeliamas veikėjo charakteris, su kuriuo esame linkę susitapatinti ir slapčia, kino salės tamsoje, pasijuokti su juo, pabijoti, paverkti.

Įsivaizduoju, kad lygiai taip pat daug daugiau sužinojote apie mano natūrą, charakterį, skaitydami apie konfliktą su RS leidykla (maxi konfliktas). Keblioje situacijoje turėjau rinktis, kaip veikti, buvau protagonistė. Gal ir ne trileris, bet vidinio veiksmo dar ir kaip būta.

O su tais rašymo mokslais elgiuosi panašiai, kaip su drabužių parduotuvėmis, nes kažkada išgirdau gerą patarimą: jeigu nori rengtis gerai, tai nesibodėk savo drabužio ieškoti visur, nuo Humanos iki Dolce Gabanos. Galų gale išorinė forma turi tik pabrėžti tavo nepakartojamą vidinį grožį ;)


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 63 pasekėjų