Pastaruoju metu išgyvenau audringą gyvenimą viduje, o išorėje – nieko tokio įdomaus, viskas ramu. Daug rašiau, vadinasi užklupę mane darbo vietoje matytumėte tai, ką mato mano katinas: ji sėdi, įtemptai žiūrėdama tai į kompiuterio ekraną, tai į klaviatūrą (vis dar neišmoko spausdinti akluoju būdu – turbūt neišmoks niekada), tai trunka dvi, tris ar keturias valandas, per tą laiką ji pamiršta, kur yra, kokioje kambario temperatūroje, kokiu metų laiku, kokioje šalyje. Paskui ji išnyra iš tos būsenos, tarsi prabunda. Katinui toks vaizdas nepakeliamai nuobodus, jis net nebeina į darbo kambarį, nebando atitraukti mano dėmesio. Šilkinis katinas.
Perrašiau tą savo romaną ir šiandien manau, kad liko dar daugiau darbo, negu buvo prieš tai. Nežinau, ką apie tai ir begalvoti. Norisi liautis rašius. Bet jau yra taip buvę: savaitę kitą iš nuovargio nesinori net atsiversti tų nuodingų puslapių, bet vėliau ir vėl užsiveda varikliukas. Padeda valia, ambicijos, fantazijos, pagaliau noras padėti į stalčių užbaigtą darbą, kurį vėliau ištraukus nebūtų labai gėda skaityti. Bent taip. Turiu padaryti tiek, kiek leidžia jėgos. Šiandien.
Kokių tik laikotarpių nebuvo. Ant beprotystės ribos. Ant nuobodybės ribos. Atsidaro durys į transą, užsidaro. O kartkartėm užeina tokie sapnų gūsiai. Kaip rašė Jungas, sapnas turi dramaturginę struktūrą: pradžią, dėstymą ir pabaigą. Kai kada sapnuodavau taip „taisyklingai”, kad prabudusi pasivargindavau užrašyti sapną kaip istoriją. Kartais man atrodo, kad mano istorijos, inspiruotos sapnų, yra daug atviresnės, daugiau pasako apie mane, negu kiti mano raštai. Bet aš esu pasaulio dalis, vadinasi mano sapnai kalba ir apie pasaulį. Be to, gali būti, kad kažkuris iš jūsų ras panašumų su manimi arba prisimins savo sapnus. Galbūt skaitydamas pasijus ne toks vienišas. Negali žinoti, kada ir kaip įvyksta trumpas su(si)jungimas.
Pasaulis persirenginėja
Rytais ji keldavosi, gerdavo juodą arbatą su pienu, o tada iškart ruošdavosi darbo dienai. Pirmiausia persirengdavo. Ant nuogo kūno palikdavo ploną naktinį rūbelį, rožinius marškinėlius. Ant jų vilkdavo storą megztą liemenę iki kelių, kuri uždengdavo iškilias klubų linijas. Ant liemenės vilkdavo marškinius su raukiniais, storos drobės, nelyginamos, bet tinkamai susigulėjusios. Raukiniai šiek tiek trukdydavo rašyti, bet ko nepadarysi, bandydamas neatrodyti kaip moteris. Užsitempdavo kelnes, pusilges, tik iki kelių, po jomis – baltos pėdkelnės, gražiai aptempiančios ir išryškinančios blauzdų raumenis, kurie išsivystė per daug sportuojant, nuolat metant svorį.
Ant marškinių vilkdavo dar ilgesnį už liemenę surdutą iš gobeleno su aukso ir sidabro siūlu, kurio raštai – medžioklės motyvais. Ant galvos, žinoma, perukas iš žilų plaukų. Brangus, nes plaukai surinkti iš trijų šimtų senų moterų, atrinkti tik patys balčiausieji. Stori ir kai kurie susirangę it vielos. Ant kairės rankos bevardžio užsimaudavo sunkų ametisto žiedą, nešantį sėkmę ir keliantį kūrybinį įkvėpimą. Tik tuomet apsiaudavo šlepetes iš aksomo, tamsiai žalias kaip vabalo šarvas. Net veidrodis, tiesiai priešais save matydamas nuo galvos iki kojų, nesupaisytų, kas tai – vyras ar moteris? Akivaizdu viena: Rašytojas.
Taip persimainęs, Rašytojas dirbdavo iki pirmos valandos popiet. Tada nusimesdavo drabužius ir aksesuarus. (Viską, ką čia aprašiau, tik atbuline tvarka.) Ant rožinių marškinėlių apsivilkęs nertą megztuką, apsitempęs nutrintus džinsus, Rašytojas išeidavo pakvėpuoti grynu oru ir nusipirkti kokią nors užkandėlę. (Tinka vegetariškas suši arba bandelė su daržovėmis.) Jis niekur neprisėsdavo valgyti. Nusipirkdavo ir eidavo toliau kramsnodamas tai, ką nešasi rankoje.
Kažkuriuo kelionės momentu jis pasukdavo kryptimi, vedančia link namų, link rašymo vietos. Šiandien eidamas jau link namų, prie pėsčiųjų perėjos Rašytojas pastebėjo keistą padarą. Iš nugaros jis atrodė panašus į gerai įdegusį vyriškį, nuogą iki pusės: išpūtęs krūtinės ląstą rodė visiems savo bicepsus ir dailų siaurą užpakaliuką, aptemptą baltomis jūreivėlio kelnėmis. Sprandas nuskustas, plaukai ryškiai geltonos spalvos – blukinti, dažyti, viršugalvyje garbanoti. Padaras staipėsi ant šaligatvio krašto, tarsi drauge su kitais pėsčiaisiais laukdamas užsidegant žalios šviesos, tačiau retkarčiais leisdavo sau iššokti iš rėmų, pasivaikščioti ant gatvės – jei matydavo, kad mašina dar toli.
Rašytojas stebėjo, kaip tas užšoko ant šaligatvio bortelio ir ėmė balansuoti. Elgėsi kaip klounas, tačiau iš nugaros atrodė kaip oro akrobatas arba striptizo šokėjas. Jis buvo labai žemo ūgio. Kai Rašytojas priartėjo ir tas padaras atsisuko – tai įvyko, kai Rašytojas buvo jau labai arti – paaiškėjo, kad padaro veidas yra moteriškas ir dargi su riebiu makijažo sluoksniu.
Tiesą sakant, tai buvo Merlinos Monro veidas. Dabar jau visai kitaip atrodė ant kaktos užkritusios geltonos garbanos – Merlinai jos labai tiko. Tik nuo smakro žemyn makijažas skydo, tapo nebe vientisas, uždažytas štrichais, tarsi bandant sujungti tai, kas sunkiai sujungiama netgi sapne: po moterišku veidu – vyro krūtinė.
Dar viena detalė: po abiem speneliais – randai. Tai aiškus ženklas to, kad prieš tai speneliai buvo krūtų kupoliukų viršūnės, tik dabar krūtų nėra, išoperuotos. Vėžys? Moteris virto vyru? O gal tai vyras, kuris buvo įsisiuvęs krūtis, tačiau po to persigalvojo ir išsiėmė? Sunku pasakyti.
Rašytojas žiūrėjo į tą padarą ir pasimetęs šypsojosi. Jis net nesuprato, ką tas čia veikia: renka pinigus? Bando atkreipti dėmesį į skaudžias visuomenės problemas? Jei pastarasis dalykas, tai jam jau pavyko. Bent jau vienas žmogus perėjo gatvę visiškai sutrikęs.
Rašytojas ėjo namo, į savo darbo vietą, galvodamas, kad vėl reikės persirengti, bet šiandien visai nesinori. Kadangi niekas neverčia ir norisi verčiau praleisti popietę skaitant ir galvojant (o pagalvoti yra apie ką), jis apsisprendė taip ir daryti. Likusi dienos dalis taip ir praėjo – gyvenimas virė tik viduje.
Vakare užėjo Bukovskis. Namie kaip tik svečiavosi dar keletas draugų, tad Bukovskiui Rašytojas sunkiai galėjo skirti daugiau dėmesio, tačiau iškart pastebėjo, kad garbaus svečio pilvas trigubai išsipūtęs, vos susisega balti, matyt žmonos išlyginti marškiniai. Klausti apie marškinius, net ir šiaip juokais blevyzgojant, geriau nereikia, nes įsižeis: Bukovskis taip nemėgsta, jei juo rūpinamasi kaip vaiku. Net jei marškinius išlygino ir į vakarėlį švarų išleido žmona, visi turi apsimesti, kad tai daro jis pats.
Bukovskis rankoje laikė atidarytą butelį alaus ir klausė, kas per bybienė daros po Rašytojo namo langais, nes burzgia ir dreba visos sienos. Pasižiūrėjus pro virtuvės langą matosi, kad kažkoks buldozeris važinėja. Nenusakomas mechanizmas, neaišku kam ir ką veikia jau sutemus. Surūdijusio metalo rėmas ant ratukų, kuriame tarsi vežime padėtas magnetolos dydžio vibruojantis aparatas, o viena iš rėmo detalių liečia sienas, prie kurių tas aparatas privažiuoja. Liečia ir drebina. „Gal tikrina seisminį atsparumą?” – spėliojo Rašytojas. Bukovskis sutiko, kad tai neblogas paaiškinimas.
Nuėjęs į savo miegamąjį, nuo vakarėlio išsekęs Rašytojas krito ant lovos ir rado ten savo seną draugę medicinos seselę. Ji buvo neseniai perskaičiusi Rašytojo naujausią knygą ir nusiskundė, kad rado mažai pozityvumo. „O kas gi ten negatyvaus?” – „Beveik viskas.” – „O kaip humoras? Argi neradai ten humoro?” – „Tavo humoras tik parodo pasaulio katastrofiškumą.” – „Gerai, – pasakė Rašytojas įsižeidęs. – Tuomet galvok pozityviai, įsivaizduok: mano humoras bando slėpti pasaulio katastrofiškumą. Ar norėtum būti taip apgaudinėjama?” – „Ne apgaudinėjama, o gelbėjama. Galvok pozityviai,” – atsakė medicinos seselė.
(2012 (c) sapnai)
