Sapnavau, kad didelėje vonioje turiu sutrinti daržovių sriubą, bet trinu pati įsilipusi, braidžioju po tą sriubą, smulkindama virtas daržoves kažkokiu metaliniu daiktu. Prie vonios prieina teta Pranė ir klausia manęs: „Kodėl tau nepatinka Jurga Ivanauskaitė?” Aš iškart susierzinu – koks kieno reikalas, ar man ji patinka? Iš kur ji ištraukė? Jau pats tetos tonas leidžia spėti, jog bus priekaištai, įkalbinėjimai „mėgti” Ivanauskaitę. Kodėl klausiat? „Teta Bronė labai nusiminė, sužinojusi, kad tau nepatinka Ivanauskaitė. Manau, turėtum su ja pakalbėti ir paaiškinti, kad viskas ne taip, kaip ji mano…”
Ne, teta Bronė mano teisingai. Gal reikėtų jai tai paaiškinti? Juk nusipelno žinoti? Bet realybė ta, kad abi mano tetos net neskaito knygų. Ką jos pasakytų, sužinojusios, kaip panaudojau jų dovanas?
Abi tetos per šias žiemos šventes man davė po vokelį su pinigais, už kuriuos užsiprenumeravau į Australiją du lietuviškus leidinius: almanachą „Metai” ir žurnalą „Kultūros barai”. Vakar jau ketvirtą kartą paštininkas sugrūdo rudą didelį voką į mažą pašto dėžutę. Ta diena – jos vis labiau imu nelaukti, nors laiškus ir siuntinius baisiai mėgstu, tačiau šitie kelia nerimą – ta diena tampa nepaprasta. Atrodo, kad aš ir vėl. Atrodo, kad aš vis tebe. Atrodo, kad aš jau.
„Tai gerai, kad erzina. Galbūt per tai kažką suprasi, gausi atsakymus į klausimus,” – sako man artimasis. Taip, gausiu. Atsakymus į dar neužduotus klausimus. Arba iškelsiu klausimus. Nes vis norisi sėsti ir rašyti laišką redakcijai. Ne, ne piktai. Juokais.
x
„Kaurismakio sindromas” (ne aš viena jį išgalvojau). Kai savoje šalyje nepriimamas meno kūrinys, o visur kitur – priimamas, kaip teisingai vaizduojantis būtent tą šalį. Suomiai nemėgsta brolių Kaurismakių, o štai visi kiti – žiūri jų filmus ir juokiasi, ir sako, kad ten būtent ir yra tikroji Suomija. Gali būti, kad aš panašiai sureagavau į Sauliaus Drungos „Anarchiją Žirmūnuose” – nes juk visų pirma akis rėžia netiesa. Man – netiesa. O štai rusams filmas patiko ir ko gero jiems tenai – tiesa apie lietuvius. Tiesa, kurios mes net nepamatėme, nežinome? Tiesa, kurią Drunga apčiuopė ir pavaizdavo ne sąmoningai – intuityviai? Keisti siužeto posūkiai, lėtumas, dialogų absurdiškumas – lietuviška? Pilkos Žirmūnų chruščiovkės. Mergina vardu Sandra, nusijuosianti diržą tam, kad priluptų Žirmūnų banditukus. Fiziškai neįmanoma? Jei tai būtų „lesbietiško” sudėjimo, tvirta, vyriška mergina – įmanoma. Bet aktorė Severija – super liesa, jokių raumenų, nors – šiuolaikinis grožio etalonas. Kaip “menine tiesa” galima pavadinti atvejį, kai gražuolė diržu prilupa trejetą (ar daugiau) vyrukų? Nebent jie nesigina? Nebent jos, Sandros, brolis yra visiems žinomas banditas ir todėl jie bijo prieš jo seserį pirštą pakelti? Ar filme tai aišku? Ar tai reikia pačiam sugalvoti, žinoma, jeigu apie filmą galvoji ilgiau negu dieną, savaitę, metus. Nes štai aš taip sugalvojau po metų. Išteisinimas Sandros nemoteriškai jėgai – gali būti, bet jis – ne filme. Tik įdomu, kaip tai išteisino rusų kritikai? Jie įsimylėjo kitą pagrindinę veikėją – mergaitę iš provincijos. Mergaitėje iš miesto daug kas galėjo būti ir likti „falšyva”, nes ir jos anarchija – melas. Kaimiečiai lietuviai – vėlgi tiesa. Miestiečiai, apsimetantys europiečiais – dar viena tiesa. Kaimiečiai, apsimetantys Europos miestiečiais ir dargi homoseksualais (ar bent libertines) – dar viena – juokinga – bet tiesa. Tiesiog šiandien norėtųsi dar kartą pasižiūrėti tą filmą, bet su angliškais (ar bent jau rusiškais) subtitrais. Be melą išduodančių aktorių balsų. Ir patikėti, kad kadruose – Žirmūnai, Lietuva. Ne tik liguistos fantazijos, išrašytos itin techniškai, vertos Kanų apdovanojimo.
x
Bevaikščiojant po Erškėčių rajoną su didelėmis Panasonic ausinėmis, kuriose svirpia Verklärte Nacht. Shöenbergas. Svirpia. Ir man gražu, man patinka! Schöenbergas, kurio pavardę pamiršau, kai norėjau vienam bliuzo žinovui pareikšti, jog nesugebu išgirsti tokios sunkios muzikos, ne, ne Rachmaninovas – Rachmaninovas tai lengvas, medus širdžiai, o štai intelektualusis, viską išskaičiavęs genijus… Iš kur aš žinojau? Bandžiau klausytis? Kaip žvirblis lakštingalos pamokų: čir čir – viskas aišku, nieko nesupratau, man nepatinka. O dabar, šiandien, permainytoji naktis ausyse gyva – tarsi vidury žiemos prabudęs (atonalusis) drugelis.
x
Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė”. Vienas kadras iš filmo anonso, kuris perspėja: nereikia. Nereikia matyti ir mokytis iš svetimų klaidų, kad gyvenime jų mažiau darytum, nereikia to matyti. Balzakiško amžiaus moters nugara, įvyniota į šilką. Tiek to ta nugara – matėm ir platesnių, ir žemiau Rubenso paveikslų reprodukcijose. Masyvus miegantis drugelis? O ką tai reiškia „miegantys drugeliai” – ar tai ne lervos, susisukusios savo seilėse, ar tai ne kokonų kalnas – tvirtovė? Tuomet ta veikėja tėra dar viena į šilką susisukusi lerva. Tuomet nejuokinga, betgi lietuviškas kinas ir neturi humoro, ir nejuokingas, nes norisi verkti dažniau, negu juoktis (gal tik rusų kino kritikams mes juokingi?). Kas per metaforos? Atsargiai su metaforomis!
x
„Man žmogaus laisvė yra labai svarbi, ypač kai joms iškyla egzistencinis pavojus, kaip buvo Sąjūdžio metais, o ir šiandien grėsmių esama nemažai – dėl masinės emigracijos, neišbrendamo skurdo, kitų negerovių.” – Alvydas Medalinskas, aptariant Jono Vaitkaus spektaklį „Visuomenės priešas” (Henrikas Ibsenas) („Kultūros barai”, 2012 nr. 2).
Šit kokios kokelės – masinė emigracija ir neišbrendamas skurdas (bei kt. negerovės) kelia grėsmes… kam? Žmogaus laisvei! Taip sako Alvydas Medalinskas, politologas.
Ar nėra atvirkščiai? Emigracija ir skurdas – tai ne priežastis, tai pasekmė. Klausimas – ko pasekmė? Ir dar: jei būtume medikai, ar imtumės gydyti pasėkmę, nežinodami priežasties? O kas gydo, na, gerai, bent jau diagnozuoja šalies politinę situaciją, jei ne politologai?
x
„Tauta – tai šeima plačiąja prasme, o tėvynę galima pavadinti įsčiomis.”
O emigraciją tuomet galima pavadinti menstruacijomis?
x
KATĖ nesiseka, bet manau, kad teisinga būtų nespausti, neperdegti ir klausytis instinktų: jeigu man pačiai neįdomu, tai reiškia nežinau scenų esmės. Iš tiesų buvau kai ką svarbaus pamiršusi. Motinos mirtį. Po laidotuvių ji visai antrai daliai pradingsta išvis. Taip būti neturi. Kontekstas. Toks jausmas, kad rašau jambu. Tai yra, valso ritmu: tam, ta tam, ta tam… Ar kas nors yra parašęs romaną jambu? Net Ischokas Meras – ne jambu. Na, beveik.
Pavydžiu kompozitoriams. Jiems nereikia skirstyti išgalvotų melodijų (arba – melodijų, kurios juos aplankė, kurias jie, kitaip sakant, sukūrė) į asmenines ir viešąsias. Muzika yra visuomet intymus garsas. Bet ir labiausiai intymų garsą galima pateikti kitų klausymui. O gal ne? Gal kompozitoriai irgi gėdijasi kai kurių garsų, kaip rašytojai savo dienoraščių?
Knygų yra prirašyta tiek daug, kad neužtektų vieno gyvenimo jas visas perskaityti. Baisu? Nėra ko bijoti. Jau seniai yra taip. Tačiau dabar yra dar ir kitaip: yra tiek daug genialių knygų, kad neverta bandyti parašyti geriau. Nebent esi genijus. Bet greičiausiai nesi. Nes jei būtum, tai neklausinėtum savęs tokių kvailų dalykų. O gal genijai – viskuo abejojantys? Juk dažniausiai nugyvena, nežinodami, kad jie genijai. Apie savo „genialumą” žino tik tie, kurie turi daug priešų ir yra jų nuolat giriami…
Rašyti ar nerašyti? Grafomanija ar tik dienoraščiai? Kam man ta knyga? Ką ji keičia manyje? Gyvenimas su KATE – ką tai reiškia? Ar kam nors įdomu taip, kaip man? Niekaip kitaip nesužinosiu, tik publikavusi knygą. Pateikusi publikai. Neraštingos rašytojos sudėliotus žodžius, sakinius, pastraipas skaitys akla, vienalytė publika, kurios toji rašytoja niekuomet nesutiks, nes publika yra abstrakcija, statistika, melas. Ar patiks, ar bus reikalinga ši knyga bent vienam žmogui? Vienam, tikram, konkrečiam, su vardu ir pavarde, su gimimo metais ir vieta? Taip. Bet tai gali būti tu. Autorė.
x
Mano tėvų namie išsirito drugelis. Kieme dar ankstyvas pavasaris, jokios žalumos. Baltas, gelsvais pakraščiais drugelis. Katė pasiuto, nori pagauti ir paragauti. Mama rūpinasi, kad taip neatsitiktų. Taip ir saugo dabar vieni kitus: mama žiūri į katę, katė žiūri į drugelį, drugelis nori valgyti. Mama klausia manęs, ką jie valgo, tie drugeliai? Na, gėles, sakau. Mama žada pastatyti ant palangės, kur drugelis reziduoja, vazoną su gėle, ta, kuri iš mano buvusių namų Vilniuje. Bet tėvas išjuokia ją: taigi ta gėlė be žiedų, o drugeliams reikia ne lapų – nektaro. Tada aš prisimenu, kad jie ant kitos palangės augina orchidėjas: gal dar žydi tos jūsų orchidėjos? Žydi, aišku, kad žydi. Jos atrodo tokios plastmasinės, made in china, bet gal turi nektaro, juk gyvos? Taip, taip ir bus, drugelis bus pamaitintas. Bet kodėl jis dar gyvas? Juk balti arba geltoni drugeliai – vienadieniai? Ne ne, jis jau trečia diena gyvena. Taip įdomiai, iš kur jis galėjo atsirasti? Turbūt užmigo namie vikšrelis, iš praeitos vasaros. Dabar išsirito iš kokono.
Priminė kitą stebuklą, Dievo apsireiškimą. Pravoslavė fortepijono studentė iš Kaliningrado su bažnytiniu choru ir kt. “bogomolnikais” išvyko į piligrimažą po Rusijos cerkves. Žiema, vienoje cerkvėje šimtai žmonių. Staiga – ženklas – virš galvų praskrido drugelis. Šūksniai, ašaros, maldos. Tik pamanyk – vidury žiemos – iš kur tas baltas angelas čia atplasnojo? (Aš: gal vienuoliai už altoriaus augina vikšrus? Kad įvyktų stebuklai. Juk piligrimai atvyko iš taip toli ne bet ko – stebuklų. Argi tai juoda nuodėmė, jeigu Dievo vardu pasirodys drugelis?) Ne ne, tai Dievas. Paskui – tarsi negana to – tam, kad atsiverstų paskutinieji, nors neaišku, kaip šitoje cerkvėje dar gali būti nors vienas neatsivertusysis: ašaroti ima ikona, Mater’ Božja – verkia. Ir nebandyk įsiterpti su savo ciniškais išvedžiojimais, kad vidury žiemos, kai lauke toks šaltis, kai cerkvė irgi įšalusi, nuo karšto šimto maldininkų kvėpavimo galėjo ne tik išsiristi drugelis, bet ir susidaryti kondensatas ant apšalusių ikonų. Ir verkia. Verkia visa cerkvė. Ūbauja. Dievas juos aplankė. Patys jūs Dievas.
