Per šiųmetinę knygų mugę susiskambinau su savo tete ir jis man papasakojo, kad per televizorių kalbėjo tas, nagi tas, kaip ten jį, žymus lietuvių rašytojas, ir dejavo, kad žmonės dabar perka knygas maišais, bet nieko neskaito. Tete susijaudino pamiršęs tokio žymaus rašytojo pavardę, tad už pusvalandžio ją prisiminė ir džiugiai sušuko: „Kazys Saja! Nesakyk, juk žymus rašytojas?” Žymus, šyptelėjau. Buvau pamiršusi, kad jis dar ir signataras. Neprisiminiau nė vienos jo knygos pavadinimo.
Dabar pasieškojau internete ir prisiminiau keletą. Ypač man vaikystėje įspūdį padarė jo trumputė, bet siaubinga (gerąja prasme) „Pasaka apie du karalius”. Ją kurį laiką studentaudama vežiojausi su savimi iš namų į namus, kaip ir Eduardo Mieželaičio „Miško pasaką” su Stasio Eidrigevičiaus siaubo iliustracijomis. Bet ne apie tai.
Prieš porą metų užklaustas (nuoroda), ką išbrauktų iš savo autobiografijos, Saja atsakė: „Sunku būtų ką nors išbraukti.” Prieš tai suvardino pagrindinius savo gyvenimo etapus ir visiškai praleido tarybinę epochą. Tarsi nebūtų savo vaisingojo laikotarpio išgyvenęs marksistinės ideologijos šviesoje. Na, bet kažką išbraukti tikrai sunku, o gal nereikia, o gal jis turėjo omenyje, kad nieko neatsižada, o faktus, susimildami, susiraskite patys.
Šioje ištraukoje iš jo pasisakymo, kurį radau (iš šiukšlyno Vilniuje ištrauktame) rinkinyje, „skirtame Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-mečiui” yra komiškų dėmelių. Buvau pamiršusi, o gal net nežinojau, kad Saja buvo toks humoristas. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jis virto niūriu ir fundamentaliai dvasingu (bent jau nuotraukose). Perrašinėjant žemiau esančias ištraukas, man kažko nebuvo labai linksma, nors kai kur juokiausi garsiai. Cha cha – juokdamiesi mes atsisveikinam su praeitimi.
1.
Tarybinis rašytojas yra menininkas, įsisavinęs marksistinę ideologiją ir gyvenantis, kuriantis Tarybų šalyje. Ši pastaroji aplinkybė ir išskiria jį iš kitų pasaulio rašytojų, kurie taip pat neretai būna marksistai, tačiau nėra mūsų šalies piliečiai.
Taigi tarybinio rašytojo ir piliečio pareiga – rūpintis, kad komunistiniai idealai, dėl kurių mūsų šalyje tiek daug paaukota, nebūtų kompromituojami nei dideliuose, nei mažuose dalykuose. Sunkumai ir suklydimai, kurių neišvengiamai pasitaiko kiekviename dideliame darbe ar visuomeniniame judėjime, neturėtų nei gąsdinti, nei nuvilti, nei skatinti negarbingiems kompromisams.
Šūkis „Menas priklauso liaudžiai” tarybinį rašytoją įpareigoja būti savo liaudies švietėju, jos siekimų reiškėju – ne melagiu ir ne prisitaikėliu, kuris viena ranka rašo, o kitos paseilėjęs pirštą, žiūri, iš kur pūstelės vėjas. Mes jau turėjome progą įsitikinti, kad šitokiu „metodu” parašyti kūriniai neilgam išlieka liaudies atmintyje. Vėjai keičiasi, o komunistiniai idealai pasilieka. Jie vis labiau plinta, nugali ir darosi visos pažangiosios žmonijos viltimi.
2.
Meno kūrinys rodo, kad tikras didelis menas visada jungia savyje grožį ir humaniškumą. Jis tarnauja amžiniesiems žmonijos idealams – laisvei, grožiui, humanizmui. Žodžiu sakant, Gėriui – nesvarbu, kas anuomet buvo tų kūrinių užsakovas – karalius, bažnyčia ar turtingas pirklys. Tiesa, kai kada, supaprastintai ar iškraipytai komentuojami, šie kūriniai galėjo tarnauti ir labai reakcingiems tikslams. Pasaulis turbūt neatsimena nė vieno tirono, kuris nebūtų buvęs ir šiokiu tokiu meno „vartotoju”. Demagogo manipuliacijų dėka ir humaniškiausios idėjos talkina toli gražu ne humaniškam rezultatui.
Taigi iš viso to išeina, kad menininkas privalo rūpintis ir tuo, kaip jo kūrinys bus interpretuojamas jo epochos tėvynainių ir tėvynės priešų.
O literatūra ar dailė, teigianti, kad „humaniškas” tikslas pateisina nehumaniškas priemones, „menas”, mokantis žudyti, migdantis sažinę ir gailestingumą, iš viso yra nebe menas, o Blogis, kaip degutuotas šėtonas, išsivoliojęs angelo plunksnose.
3.
Žmogus visada ieškojo ir ieško visų įvykių, reiškinių, poelgių ir net kūrybos priežasčių, motyvų, tarsi kokios upės pradinio šaltinėlio. O mūsų dvasinės kūrybos upę ar upokšnį maitina milijonai ir milijardai nematomų gimtosios žemės ir visos žmonijos kapiliarų.
Esu įsitikinęs, kad egzistuoja ne tik materijos, bet ir dvasinių, etinių vertybių tvarumo dėsnis. Tik materija gal primityvesnė, ir jos atmainas gana sėkmingai atskleidžia fizikai. Tuo tarpu gerą ar blogą žodį, dainą ar keiksmažodį, glostančią švelnią ranką ar smūgį į veidą, teisybę ar sąmoningą melą, pagiriais nustraksėjusią stirną ar dūmus paleidusį motociklą – taigi ir materiją, visa, kas dedasi aplink, fiksuoja mūsų sąmonė, krauna į pasąmonės aruodus, perduoda būsimosioms kartoms, kartų kartoms, o kada nors kam nors tereikia lazda stuktelti į uolą, ir iš jos prasiveržia šaltinis. Koks tas jo vanduo, priklauso ne nuo lazdos ir net ne nuo to, kuriam buvo lemta pagirdyti trokštančius. Mes visi – dabartinio ir būsimojo šaltinio kapiliarai.
4.
O! Apie komizmą būtų galima parašyti visą disertaciją. Kaip nėra žmogaus, kuris nenorėtų būti laimingas, taip nėra keistuolio, kuris negeistų gardžiai pasijuokti. Linksmas juokas – tai tikriausios laimės akimirkos. Juokas gali pasidaryti ginklu ir prisidėti prie svarbių socialinių pasikeitimų. K. Marksas sakė, kad juokdamiesi mes atsisveikiname su praeitim. Humoras, šypsena atrakina daugelį durų, daugelį širdžių, todėl keista, kad pasaulio natūraliosios atrankos būdu iki šiol neužkariavo linksmuoliai.
Turbūt jiems to padaryti nepavyko todėl, kad žemėje protarpiais įsigalėdavo tokie rūstūs paniurėliai, jog ne vienas pašaipūnas už savo juokus turėdavo atsisveikinti su ateitim… Religinis obskurantizmas, bet koks dogmatizmas, tironija, varžanti žmogaus laisvę, jo mąstymą, suvaržydavo ir juoką. (…)
Aš pats, aišku, ne vien iš teoriškos meilės humorui taip stengiausi, kad mano pjesėse netrūktų linksmų epizodų. Čia greičiausiai įgimta savybė ir, ko gera, ta autoriaus žymė, pagal kurią lengviausia atpažinti mano braižą.
Kartais kai kas man priekaištauja – va čia tai jau humoras ne vietoj… Abejoju, netikiu. Smailiau pažiūrėjęs, regi, kad ir tragiškiausi žmogaus gyvenimo momentai pataškuoti komiškom dėmelėm. Taip pat ir žmogaus šventės, linksmybės negali nuslėpti jau pradygusių dramatizmo daigelių. Taip matydamas gyvenimą, esu pamėgęs mišrų žanrą – nei komediją, nei dramą. Norėčiau parašyti ir „grynakraujų” komedijų, nes žiūrovų juoką branginu labiau, negu aplodismentus už pagraudenimą. Norėčiau, bet, prisipažįstu, juokinti taip sunku – nors verk…
(1971 – 1980 m.)
