Viena mėgstamiausių mano poečių, kurios eiles skaičiau per vieną scenos kalbos egzaminą, apie kurią iš savo specialybės dėstytojos girdėjau pikantiškų, ar greičiau – maištingų, istorijų (pvz. kaip ji stumdavo vaikišką vežimėlį Lenino prospektu (dabar – Gedimino), apsirengusi juodai tarsi gedinti našlė, o vežimėlis ir vaikas būdavo sniego baltumo: spjaudykit ant manęs, pasileidėlės, bet kūdikis juk nekaltas – tokia buvo jos “žinutė”). Man patinka ši jos nuotrauka, kurioje taip įžūliai ir ne “dvasingai”, o veikiau erotiškai, rodomi dantukai, o be to, čia poetei maždaug tiek pat metų, kaip man dabar. Sovietinėje knygoje radau jos pasisakymą apie save ir kūrybą. Labai keistai skamba paskutinė pastraipa…
JUDITA VAIČIŪNAITĖ
[1937 m. – 2001 m.]
Iki septyniolikos metų gyvenau Kaune, visai prie pat dabartinės “Nemuno” redakcijos (taip ir norisi adresuoti į niekur – Gedimino 42-4). Cementiniai Žemaičių laiptai – mano tėviškė. Pirmąkart juos išvydau dar prieš karą, o paskui ant jų saulėj degė ir sesers sijonukai, mamos pasiūti iš kareivio perleistos senos vokiečių vėliavos.
Augau universiteto profesoriaus, gydytojo idealisto, šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli suvažiuojantys ligoniai neretai būdavo priimami be atlyginimo, kur penkerių metų viena, pusgarsiu niūniuodama gatvių skelbimus ir iškabas, gana toli traukdavau į mokyklą, kur žaisdavau pusrūsyje su kiemsargės dukterim. Gal dėl to jaučiu gilią panieką turto kaupimui, snobizmui ir keliaklupsčiavimui prieš vardus ir laipsnius. Neturėjau senelių kaime, mano vaizduotės nežadino folkloras. Mamos vaikystė prabėgo Rygoj ir Maskvoj, ji buvo daugiavaikio proletaro emigranto duktė – jos pasakojimuose bildėjo tramvajai, sukosi karuselės ir ant grindinių liejosi kraujas. Mane irgi traukė gatvė.
Visą gyvenimą, nežinau už ką, lyg gėdos žymę nešiojau miesčionės ir baltarankės vardą, nors tiesiog fiziškai negaliu pakęsti bet kokio svetimo patarnavimo. Negaliu sutikti su tuo, kad knygą reikia pirkti ne džiaugsmingai ją surandant ant bukinisto stalo, o per uždaras duris pagal ypatingą sąrašą. Iki pat šiol manau, kad didžiausias mano draugas būtų buvęs per anksti miręs mano tėvas, kuris man taip ir liko nežinoma žemė, nes mama buvo jo antroji žmona, daug už jį jaunesnė ir dvasiškai jam gana tolima. Galiu tik atstatyti jo paveikslą iš prisiminimų ir pasakojimų, iš turtingos, pokario metais išparduotos bibliotekos, iš didelės meilės gimtajai kalbai (tėvas buvo J. Jablonskio mokinys ir vėliau jo gydytojas). Priešmirtinis tėvo pageidavimas niekuo nevaržyti vaikų tapo man lyg ir priesaku – negaliu pakęsti bet kokio asmenybės užgniaužimo. Gerbdama tėvo geną, jaučiu pareigą, kad pavardė, kurią gavau (pagal mano garbės supratimą), nebūtų suteršta.
Pirmą dieną mokykloje, mokytojai paklausus, kas mano motina, atsakiau: “Niekas”. Ligi pat mirties įsižeidusi mama (medicinos sesuo, vėliau dantų technikė), visada svajojusi toliau mokytis, vis kartodavo: “Tik nebūk niekas”. Taip dar visai maža panorau būti emancipuota. Gal tai ir pravertė, nes vėliau niekados nebuvau globojama – neturėjau nei tėvo, nei brolio, nei vyro. Vaikystėj ir jaunystėj dvasiškai artimiausias žmogus man buvo sesuo – mylėjom viena kitą kaip dvynės.
Mūsų laiptinės kaimynai buvo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus šeima, ir todėl teko ne tik klausytis fortepijono garsų ir vokalizių, bet ir širdingai atvertuose jų (motinos – dainavimo dėstytojos ir sūnaus pianisto) namuose vaiko akimis stebėti artistišką jų svečių šurmulį ir lankytis operos ir baleto teatre, iš arti išvystant tuščias orkestrantų kėdes ir užkulisius. Raudojom abi su seserim apsikabinusios, kai konservatorija buvo iškelta į Vilnių. Teatleidžia man, kad buvau bloga muzikos mokinė, bet jų ir kitų – seno spaudos darbuotojo Balio Žygelio šeimos, dailininko Stepo Varašiaus ir tėvo kolegų, kiek čechoviškų gydytojų – dėka patyriau daug altruizmo.
O literatūra? Rašyti man nuo kokių vienuolikos metų buvo natūralu kaip kvėpuoti (tėvo brolis buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėj bandė rašyti mama, romanais apie prisiskaitytą Paryžių visus namus linksmindavo devynmetė sesuo). Išsilavinimą gavau filologinį (jeigu jis yra). Diplomas pravertė tik vienąkart gyvenime – jį parodžiau pirmokei dukrai, nebežinodama, kaip pakelti savo autoritetą ir įtikinti, kad reikia rašyti ne “i”, o “y”. Nors studijos Vilniaus Valstybiniame universitete mane širdies gilumoj nuvylė, bet būtent jo senuose rūmuose sutikau du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius, be kurių neįsivaizduoju savo jaunystės ir poetinio braižo formavimosi. Vaikiška meile tebemyliu savo dėdę Petrą Vaičiūną ir tebesižaviu juo kaip žmogum. Jeigu ne į literatūrą, tai į spaudą ir už rankos į Rašytojų sąjungą lygiai prieš dvidešimt metų saulėtą vasaros dieną mane įvedė Romualdas Lankauskas.
Jeigu iš naujo gyvenčiau, vis tiek arba rašyčiau, arba būčiau kur nors arti literatūros. Turbūt studijuočiau svetimas kalbas ir istoriją. To, ką parašiau ir išleidau, nebepakeisiu ir nebeišbrauksiu. Šiaip ar taip, didžiąją dalį rašiau nemeluodama, ir mano gyvenimas perregimai matomas iš kūrybos. O skelbti, ką aš dar parašysiu, negaliu – to aš pati nežinau. Sutikau daug žmonių, kuriuos gerbiau ir kuriais žavėjausi, bet visiškai vienminčių nesutikau, ir todėl vienatvė yra mano oras, duona ir vanduo. Turbūt širdies gilumoj esu panteistė, nors nemėgstu kaimo ir prisibijau gyvos gamtos. Manau, kad visi poetai yra šiek tiek narcizai, aš turbūt taip pat. Dėl begalinės baimės išnykti gailiuosi, kad nebuvo lemta išsipildyti senai mano svajonei – turėti daug vaikų. Dar labai gaila, kad nemačiau pasaulio.
1976, birželis
Iš knygos “Tarybų Lietuvos rašytojai” M-Ž, Vilnius 1977
