Taip, jau ieškau knygos apie rašymą, kurią galėčiau išversti į lietuvių. Neseniai gavau įkvepiantį laišką, kurio autorė tarp kita ko rašo:
…Lietuvoje, kaip ir bendrai pasaulyje, norinčiųjų rašyti ,,sindromas‘‘ jau yra prasidėjęs, tik informacijos badas neleidžia kurti tobuliau.
2011-iesiems metams besibaigiant, peržvelgiau kūrybinio rašymo Lietuvoje situaciją. Ir ji tikrai optimistiška – net neturėjau tokių lūkesčių. Lietuviškai kol kas galime skaityti tik vieną knygą apie rašymą – tai pernai išleistoji Laimos Vincės “Rašyti gali kiekvienas”. Bet ją papildo autorės vadovaujama kūrybinio rašymo grupė. Kaip matyti iš rezultatų, grupinių užsiėmimų nauda pirmiausia įsitikino psichologai, kurių, tiesą sakant, ir įtikinėti nereikia. Štai, pagal išsilavinimą psichologė, grupės dalyvė Genovaitė Bončkutė-Petronienė ši rudenį išleido romaną ,,Neįvykusi terapija‘‘.
Visai atsitiktinai internete radusi jos straipsnį “Stebuklinga plunksnos galia”, apsidžiaugiau, kad psichologė mini rašymo naudą, o ir bendrai susidariau galbūt ir klaidingą, bet sau pačiai malonų įspūdį, jog rašant buvo panaršyta Grafomanijoje. Tad jeigu norite, visa, kuo aš pati vadovaujuosi (ir dar daugiau) yra čia: nuoroda.
Vilniaus galerijoje “Actus Magnus” jau nuo pernai metų vyksta rašymo terapijos užsiėmimai (nuoroda). Įveikti “tuščio lapo” baimę padeda Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės psichologas Julius Kvedarauskas (dar studijuodama aktorystę juokaudavau: iki “Vasaros g. 5″ artistui, šiaip ar taip, visai netoli – net ir geografiškai).
Šių metų lapkritį Kaune vyko Lauryno Katkaus vadovaujamas rašymo seminaras “Rašyk kaip K”. Pavadinimas reiškia visai ne tai, ką aš iš pradžių pagalvojau (rašyk kaip Katkus). Jis reiškia: rašyk kaip KAFKA! Šis seminaras – VDU organizuojamo tarptautinio renginio „KafkART. Tarpmedialūs susitikimai“ dalis. Dalyviams buvo žadama fantastika, groteskas ir Franzas, o darbo vaisius galėjome skaityti “Šiaurės Atėnuose”. (Nebesistebiu, kodėl tekstukai pasirodė “keistoki”. Dabar jų dar visų nepaskelbė internete, bet rengiasi: nuoroda.)
Šį rudenį Palangoje taip pat krebždėta. Ir netgi labai daug žadančiai: į rašymo kursus (tiksliau, Kūrybos akademiją!) sukvietė Lietuvos rašytojų sąjungos nariai – meistrai poetai. Jaunimas bendravo su Antanu A. Jonynu, Aidu Marčėnu, Benediktu Januševičiumi ir Ričardu Šileika. Asmenybių spektras platus. Nors manęs pernelyg nedžiugina, kad jaunimui -
Akmenys, kurių Aidas Marčėnas patarė pasirankioti pajūryje, ir Ričardo Šileikos dovanotas smėlis iš Odensės ir Brazilijos keliaujant atgal rodėsi esantys vienintelė patvari žemė po kojomis.
(Marius Povilas Martynenko “Geriausia – dvitaškis”, “Nemunas”, 2011 m. gruodžio 8-14 d., Nr. 42)
Guodžia kita to paties pasisakymo pastraipėlė:
Antanas A. Jonynas per paskaitą nedaug kalbėjo, labiau domėjosi mumis, bandančiais rašyti. Sakė, kad rašymas yra amatas, kurio, kaip ir visų kitų, reikia mokytis, ir per tą pokalbį buvo maloniai “įžanginami” į amato pradžiamokslį.
Gal Jonyno paskaita ne tokia “dvasinga”, bet jėzusmarija, argi akmenų ir smėlio pasirinkti jau nepatarė mūsų lietuvių k. ir lit. mokytojos (arba kiti dvasininkai)? Šiaip ar taip, Kūrybos akademija veikia, bus ir naudos. Man pačiai taip trūksta ryšio su vyresniaisiais ir labiau patyrusiais kūrėjais!
Visa laimė, šiuo metu bendradarbiauju su Rašytojų sąjungos leidyklos redaktore, kuri man duoda rimtų pastabų, o ne vien tik giria. Iki dienos, kai bus tiksliai aišku ar knygos publikacijai skiriamas finansavimas (pasirodo, lietuviško romano nė viena leidykla neišleidžia be Valstybės paramos – nebent už paties autoriaus lėšas), dar galiu kai ką keisti, galutinai užbaigti. Būtų pernelyg arogantiška manyti, kad mano meninė intuicija – visagalė. Man reikia mokytojų. Pagal seniai patikrintą taisyklę galiu pasakyti: gyvenime mokytojų reikia turėti kuo daugiau. Svarbu nepakliūti į vieno žmogaus įtaką! Čia netinka patarlė: “Devynios auklės – vaikas be galvos”.
Komiksų rašytojai ir piešėjai jau taip pat buriasi ir ruošiasi buriuoti per senus ir gilius komiksų tradicijos vandenis. “Kitokia grafika” ne tik išleido puikią iranietės Marjane Satrapi komiksų knygą “Persepolis” (kurią turėjau laimės perskaityti viešnagės Vilniuje metu), bet ir subūrė pradedančiuosius „Comics in the Air“ renginyje (Vilniuje).
Scenaristai jau senokai mankština smegenis ir pirštus “Skalvijos” kino akademijoje. Juos ten visaip treniruoja scenaristas ir režisierius Saulius Drunga (“Anarchija Žirmūnuose”), o kartais prie jo prisijungia ir koks dėstytojas iš užsienio, tad besidomintiems reiktų atidžiai sekti tos akademijos veiklą ir šokti į valtį progai pasitaikius. Taipogi šių metų vasarą “Meno avilyje” (Vilnius, Mokytojų namai) vyko Romo Zabarausko (“Porno melodrama”) scenarijaus rašymo dirbtuvės.
Debiutuojantys dramaturgai kol kas dėmesio daugiausia sulaukia po Nacionalinio dramos teatro stogu vykstančiame festivalyje “Versmė”. Auga drąsi dramaturgų karta, nes juos gi (profesionaliai) rengia Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija. Po pastarosios stogu vykstančiuose renginiuose, manau, durys priešais smalsuolių iš pašalies nosį neužtrenkiamos. Štai gruodį vyko latvio Laurio Gundarso vedami kursai “Charakterio kūrimas”. Akademijos programą verta sekti, ir tik spėk tada lankytis…
Tai tiek mano pastebėtų “gyvųjų” rašymo susiėjimų, o kur dar virtualūs – rašykai, žaliažoliai ir dar kas nors, ko neseku… Virtualiosios rašytojų savigalbos grupės man kartais labiau primena situaciją “aklas veda aklą”, bet juk ir taip geriau judėti, negu stovėti vietoje. Nežinau, ar ko nors pasimoko tie, kurie (per) ilgai gyvena tose svetainėse, iš tokių situacijų: Jurgos Tumasonytės darbas, pateiktas rašykų konkursui, nesulaukė dėmesio, tačiau “nurovė” trečiosios vietos prizą “Literatūros ir meno” apsakymo konkurse… Gal laikas iš literatūrinių svetainių – į gyvąsias literatūros virtuves? Svarbu svetingų virtualių gerbėjų aplinkoje neužsibūti. Ir šiaip, iš visų patogių aplinkų (išskyrus namus) linkiu laiku pabėgti…
Tiek daug visko vyko šiais metais mažoje Lietuvėlėje – rašymo dirbtuvės virte virė! Kol kas visai ir netrūko manęs – dar vienos “grafomanės”, kuri dalintųsi savo menkute rašymo patirtimi. Va Grafomanijos tinklaraštis įbėrė žiupsnį druskos į bendrą puodą… Taigi jau apie badą šiais metais gėda ir kalbėti?
Su Naujaisiais metais, gerbiamieji! Nepamirškite, kad ir kitais metais laukiu jūsų (iš)pažinčių apie rašymo kančias ir džiaugsmus, kurias siųsti galite susisiekę su manimi per Facebooką (ten rasite mano e-pašto adresą). Dalinkimės tuo, ką turime – kitais metais turėsim daugiau.
