Prasidėjo. Asmenybės užsiėmė 3D filmų kūrimu. Belaukdama Wernerio Herzogo 3D dokumentinuko apie olą, kurios niekas nematė („Cave of Forgotten Dreams“), sulaukiau Wimo Wenderso 3D filmo-dedikacijos choreografei Pinai Bausch. Filmas vadinasi paprastai: „Pina“.
Žiūrėti 3D man vis dar atrodo stebuklas, tad nustebau, kai paaiškėjo, jog stebuklas vyks niekuo neypatingoje kino salytėje. Prieš seansą mums išdalino gan įmantrios formos, pusiau guminius, labai patogius akinius. Visgi tų akinių patogumas neatsvėrė akių vargo. Kažkodėl po pusantros valandos įskaudo akys. Visgi kažkas nenatūralaus tas 3D vaizdas, atrodo, išeisi iš salės žvairas ar dar koks. Bet gal taip pat kalbėjo ir tie, kurie matė brolių Lumiere’ų traukinį?
Labiausiai patiko tiulio užuolaida, prasibraukusi man per veidą… Net vėjelis padvelkė iš kondicionierių, tarsi surepetuota.
Kai kurie šokio gabaliukai buvo tokie greiti, kad, rodos, nei kamera nespėjo sekti. Tridimensinės figūros išskydo. Norėjosi poilsiui pažiūrėti kur nors į šalį, bet, deja, antraplanės figūros matėsi dar neaiškiau. Tai irgi gali būti dimensijų problema: 2D filme, jei gilus, bendras fokusas, tai gali apžiūrinėti visus ir viską, o 3D – tik tai, ką tau liepia? Gal reikia priprasti. (Kada nors 3D visi turės namie, jau greit.)
Apie pačią Piną pasakyti galėčiau nemažai, bet pasakysiu nedaug (visgi ne šokiui skirtas tinklaraštis). Kadaise prasmukau į Operos ir baleto teatrą (Vilniuje) pažiūrėti antrosios jos šokio spektaklio (ji (su)kūrė Tanz Theatre „dimensiją“) „Langų plovėjas“ dalies. Ir vaizdelis man nepadarė įspūdžio! Dabar taip kalbėdama jaučiuosi arogantiška nevykėlė snobė, bet taip jaučiau anuomet. Atrodė per ilga, per tuščia, per paprasti triukai, kuriuos ir pati studentų teatre naudojau, tik niekas iš to nedarė stebuklo… Bet, kaip ten bebūtų, stovėdama palei sieną, dairiausi pačios choreografės, kuri, kaip kažkas sakė, visuomet sėdi salėje, tarp žiūrovų. Pina man visuomet atrodė graži moteris, įspūdingas žmogus.
Ir ji pati šoko tarsi kalbėtų. Kokie nuostabūs ir savotiški bebūtų trupės šokėjai, norisi žiūrėti tik į ją, klausytis jos. Dabar (filme) jie atrodo gailiai, tarsi žąsiukai, vorele tipenantys palei skardžio kraštą. Mama paliko juos – kas toliau?
Ne, Pinos šokio teatras neišnyko po jos netikėtos mirties (2007-aisiais, nuo vėžio), ir toliau intensyviai gastroliuoja, štai, dalyvaus Londone vyksiančiose Olimpinėse žaidynėse. Tai gerai. Kas bus, kai ateis laikas kurti naujus spektaklius?
Tas laikas dar neatėjo. Tuo tarpu Pinos draugas kino režisierius ir fotografas Wimas Wendersas („Dangus virš Berlyno“, „Virš debesų“) stumtelėjo šokio teatrą į naują – tri-dimensiją. (Kartą kitą šmėkštelėjo mintis, ar tai ne palankiausia sąjunga – judesys erdvėje ir dar stereo vaizdas! Bet tie nesufokusavimai…)
Aplinkos, situacijos, peizažai tikrai kvapą gniaužiantys, ir jeigu filmą būčiau žiūrėjusi viena namuose, greičiausiai būčiau priverkusi pilnus 3D akinius… Nes mane Pinos šokiai veikia panašiai, kaip ir režisierių:
Ir kaskart iš naujo, metų metus, mačiau Pinos spektaklius daug kartų,
vis atrasdavau iš naujo, dažnai tarsi trenktas žaibo,
kad labiausiai jaudina tai, kas paprasčiausia ir akivaizdžiausia:
Koks lobis glūdi mūsų kūnuose, gebėjimas išreikšti save be žodžių,
ir kiek daug istorijų gali būti perteiktos, neištarus nė vieno sakinio.
Wimas Wendersas apie Piną Bausch, vertimas mano (nuoroda)
