Būčiau labai nustebusi, jei Lietuvos spauda po teroristinio išpuolio Norvegijoje būtų pateikusi kokių nors logiškų įžvalgų, komentarų. Užmečiau akį į kelis straipsnius ir ką – nei juoktis nei verkt.

„Lietuvos ryto“ portalo redaktorius Rimvydas Valatka mato Lietuvos ir Norvegijos politinės įtampos panašumus ir kaip apsėstas loja ant Prezidentės:

Masinis neapykantos kurstymas seniai tapo mūsų politikų nacionaline sporto šaka Nr.1. Šiame čempionate net uždusę varžosi konservatoriai, paksininkai, tautininkai, įvairaus plauko „gelbėtojai“ ir raudonieji „frontininkai“ bei tarp jų ryškiai pirmaujanti prezidentė. (…) Priešų asortimentas platus. JAV, „žydai“, „lenkai“, „pedofilai“, „tolerastai“, „gėjai“, „oligarchai“, „tautos girdytojai“, „valstybininkai“, „verslininkai“, „prokurorai“. (…) Geras tas prezidentės metodas, nors ir stebėtinai panašus į klasių kovos apibrėžimą J.Stalino laikais: kuo labiau tolsta okupacija, tuo daugiau valstybės priešų Lietuvoje.

Norvegijoje nė iš tolo nebuvo nieko panašaus. Bet vis tiek vienas „patriotas“ ten šaltakraujiškai iššaudė beveik šimtą žmonių. Ar ilgai to paties liko laukti Lietuvoje, kur neapykanta kitokiam ir net kritiškam mąstymui tvyro ore? Ar įmanoma ką nors dar padaryti, kad Norvegiją ištikusi tragedija aplenktų Lietuvą?

R. Valatkos siūloma išeitis: „Tik melstis. Už tai, kad tai gerokai anksčiau, nei Norvegijoje, neįvyko Lietuvoje. Daugiau nieko.“ Kritiškai mąstant, jei maldoje būtasis kartinis laikas, tai potekstė: ačiū, Dieve, kad ne mano tvartas degė! Bandymo suvokti, kas įvyko Norvegijoje, ženklų nepastebėjau. (nuoroda į visą straipsnį)

Andrius Užkalnis išlenkė dar smalsiau: Norvegijos tragediją užprogramavo pasimetusi ir bestuburė Europa. Jis teigia, kad „ką nors pakeisti, net jei ir ne per vėlu, bet vis tiek nelabai įmanoma“, o problema paprasta:

Užuot nusprendę dėl savo santykio su aplinkiniu pasauliu, europiečiai elgėsi kaip baikšti namų šeimininkė, kurios virtuvėje puode užsiliepsnojo taukai. Šliūkšt puodan vandens, ir po akimirkos jau dega ne vien tik puodas, o visa virtuvė.

Tautinės mažumos, daugiausia iš nekrikščioniškų šalių, pradėjo plūsti į Europą ne kieno nors pragarišku sumanymu, o todėl, kad europiečiai aptingo.

Pirmiausia jie tingėjo dirbti, ir reikėjo ko nors, kad atvažiuotų ir šluotų gatves. O paskui europiečiams atsibodo ir gimdyti vaikus – tuomet atvažiavo tie, kas nesiruošia iki 40 metų amžiaus „pagyventi sau“, o veisiasi nelaukdami, kol komfortiškai pasidžiaugs gyvenimu.

Baikšti namų šeimininkė, taukai ir ugnis. Tuo tarpu jie, tie kiti, veisiasi – žodis, paprastai vartojamas kalbant apie gyvulius. Gražios metaforos. Ar tik ne paties Breiviko traktato įkvėptos mintys? (nuoroda į visą straipsnį)

Socialdemokratas Juras Požela komunizmo dvasios kupiname laiške „norvegų draugams“ teigia: „Žudikas – pats dar jaunuolis – šaudė savo bendraamžius.“ Na jau, na jau, žudikas jau veik Kristaus amžiaus, koks jau ten jaunuolis, jei jau dešimtmetį į naktinius klubus įleidžiamas… Šiurpokai atrodo ir po minėtojo sakinio einantis priesakas: „Turime iš to pasimokyti ir mes, ypač didelį dėmesį skiriant visuomenės pakantumo, švietimo ir tolerancijos didinimui.“ Tai… šaudymais bus didinama tolerancija? Taip painu, kad gali išsukti, kaip patinka… (laiškas yra čia)

LR Teisingumo ministras (!) Remigijus Šimašius iškelia panašią mintį: šaudyti nepakenktų. Tiksliau, atsišaudyti. Ministras džiugina skaitytojus (tai pastebima iš palankių komentarų), žudynių metu pastebėjęs aplinkinių pasyvumą, nesugebėjimą „vyriškai“ apginti (nuoroda į visą straipsnį):

Gal dėl to ir Norvegijoje daugelis gretimoje saloje poilsiavusių norvegų tiesiog žiūrėjo, o iš stingdančio vandens nuo užpuoliko besprunkančius jaunuolius suskato gelbėti (ir 30 išgelbėjo) tik vienas vokietis ir jo artimieji. Jis, beje, gyvenime buvo laikęs ginklus, ir ne kartą.

Kaip įdomu, iš kur Teisingumo ministras turi tokių tikslių duomenų apie tą gelbėtoją vokietį? Gal buvo sutikęs jį su ginklu rankose? Ak, tie aplaidūs norvegų poilsiautojai, nepasiima į paplūdimį kulkosvaidžių, tai ir nutinka bėdos… Breivikas Ministrui manding pasirodė akivaizdus nevisprotis ir nusikaltėlis:

Pasikartosiu: reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir užtikrinti, kad savigyna nuo nusikaltėlių bei pagalba artimam yra visais atvejais gerbtina.

Gerbiamasai, Breivikas iki 2011 metų liepos 22 dienos atrodė (buvo!) pavyzdinis sveiko proto pilietis. Gi dantytas šuva sykį ima ir sudrasko kūdikį, ar ne? Žinoma, galima ir kūdikius apginkluoti iki pieniškų dantukų:

Kažkada buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius. Kad pagal išgales reikia būtent taip daryti žinojau nuo mažumės. Dabar nuo darželio laikų skiepijama totali nesmurto filosofija – net tais atvejais, kai smurtas yra atsakomasis, gynybinis. Net nekalbu apie tai, kad vaikų darželiuose žaisliniai ginklai daug kur tapę tabu, o galimybė jėga pasipriešinti smurtui (o kartu ir kaip neperžengti ribų) per etikos pamokas rimtai neanalizuojama.

Prisimatavę nusikaltimo aplinkybes sau, Lietuvos žurnalistai, kiek sugebėdami, įvertino ir nubrėžė gaires, kaip toliau tvarkytis su panašiais incidentais. Tik nesupratau, kas nuo to pasikeitė ir pasikeis – kai visuomenė ir toliau kursto savyje įvairiausias fobijas, o ne sveiką protą… Kaip visuomet, diagnozės, diagnozės…

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Pažiūrėkim, ką kalba patys norvegai, tiksliau, Norvegijos piliečiai, norvegiečiai. (Visos nuorodos – į internetinį leidinį „Eurozine“.)

Remis Nilsenas perspėja, kad metafora nėra tokia jau nekalta priemonė, kai gali būti suvokta paraidžiui, tiesiogiai: „(…) rasizmo ir agresyvaus diskurso normalizavimas viešoje aplinkoje atstumtuosius gali pastūmėti radikaliems veiksmams.“ (visas straipsnis angliškai)

Štai tik keli gana kuklūs atvirai rasistinių diskursų pavyzdžiai, tapę „norma“ pagrindinėje [mainstream] Europos politikoje: prancūzų ministrai kalba apie būtinybę apginti „prancūzų tapatybę“; šiais metais du, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos, premjerai, nepateikdami jokių argumentų, išskyrus neakivaizdų nepagrįsto ksenofobiško argumentavimo pripažinimą, paskelbė, kad „multikultūriškumas žlugo“ ir kad skirtingos kultūros (t.y. krikščionys ir musulmonai) kartu sugyventi negali. Nekalbant apie JAV judėjimą Tea Party, kurio nariai vaizduoja Obamą kaip Hitlerį, kurpia konspiracijos teorijas, kuriose Obama yra infiltruotas musulmonų, ir reikalauja parodyti jo gimimo liudijimą. Kas atsitinka, jei žmonės supranta šią retoriką ir šias metaforas pažodžiui?

Beje, Nilsenas pastebi, kad Breivikas neturi nieko bendro su ultra dešiniaisiais, jo nepavadinsi neonaciu. Breivikas, „kultūros konservatorius“ („cultural conservative“) stoja prieš „kultūros Marksistus“ („cultural Marxists“).

Knutas Olavas Åmås skatina diskutuoti tik dar daugiau, o ne mažiau. Net jeigu diskusijų tonas bus griežtas ir įžeidžiantis. (Vis galvoju, ar ne tai R. Valatka vadina „masiniu neapykantos kurstymu“…) (visas straipsnis angliškai)

Jaučiu, kad šalies politikų norą „daugiau diskutuoti“ ir „skatinti demokratiją“ liečia dar vienas svarbus dalykas: suvokti, kad prielaida racionaliai, atvirai ir laisvai Norvegijos visuomenei yra žodžių atskyrimas nuo veiksmo. Prieš publikaciją visada privalu atsargiai pasverti etiką ir svarbą, bet absoliutus laisvos išraiškos apribojimas taikomas tik nusikalstamiems pasisakymams ir smurto skatinimui.

Kenanas Malikas lygina Breiviką su džihado kovotoju, ir randa nemažai panašumų bei ironijos. Kai kurios ištraukos iš jo straipsnio galėtų būti geras atsakas A. Užkalnio metaforoms. Taip pat Malikas primena dvi, klaidingai neskiriamas, „multikultūriškumo“ reikšmes: (1) masinės migracijos sukurta įvairi visuomenė; (2) politinės priemonės, užtikrinančios visuomenės įvairovę. Antroji multikultūriškumo reikšmė apibrėžia bandymą įsprausti bendruomenę į skirtingas etnines ir kultūrines dėžutes, t.y. skaldyti. Taigi ironiškai pats Breivikas yra multikultūriškumo palaikytojas. (visas straipsnis angliškai)

Ir džihadistai, ir Breivikas atrodo esą ne tiek paveikti politinės ideologijos, kiek desperatiškai ir iškrypėliškai ieškantys tapatybės, ir tą paiešką formuoja kultūrinės paranojos pojūtis, vimdanti savigaila, klaustrofobiška aukos pozicija. Islamistai nori prikelti „autentišką“ islamą, kuris, visų pirma, niekada neegzistavo, ir primesti šią tapatybę visiems musulmonams. Atitinkamai Breivikas nori įkurti autentišką, vėlgi niekada neegzistavusią, krikščionišką Europą, kurią nušlavė musulmonų purvo nuošliauža. Jo naudojamas Riterių Templierių raudonojo kryžiaus simbolis nurodo į krikščionybę, atrastą Dano Browno puslapiuose. (…)

Galbūt svarbiausias Breiviko ir džihadistų panašumas yra tas, kad abu niekina atviros, liberalios visuomenės, kurią formuoja debatai, dialogas ir skirtingų vertybių bei tikėjimų sankirta, idėja ir įgalumas keistis. Štai kodėl labai svarbu neklausyti garsėjančio choro, kurio balsai iš Breiviko teroro siūlo išmokti esminę pamoką – Norvegija tapo pernelyg atvira, per daug liberali ir tolerantiška šalis, apleidusi savo saugumą, nepasirengusi tokiems, kaip šis, košmarams.

Prableena Kaur išvengė mirties, ją apsaugojo žuvusiųjų draugų kūnai. Jos žodžiai teprimins apie tai, kad tų, kurie „veisiasi“ svetimoje šalyje, kraujas lygiai toks pat raudonas, kaip ir breivikų, ir visi turi motinas. Pragaras saloje Utøya:

Paskambinau mamai ir pasakiau, kad neaišku, ar dar kada nors susitiksime, bet padarysiu viską, ką galėsiu, kad išsigelbėčiau. Kelis kartus pakartojau, kad myliu ją. Išgirdau jos balse išgąstį. Ji verkė. Tai buvo skaudu. Nusiunčiau sms’ą tėčiui, pasakiau, kad myliu jį. Nusiunčiau sms’ą dar kai kam, ką labai, labai myliu. Kurį laiką palaikėm ryšį. Nusiunčiau sms’ą savo geriausiam draugui. Neatsakė. Išgirdome daugiau šūvių. Susispaudėm arčiau. Darėm viską, kad būtų šilčiau. Galvoje buvo tiek daug minčių. Buvau taip išsigandusi. Tėtis paskambino. Verkiau, sakiau, kad myliu jį. Jis pasakė, kad jie su broliu yra pakeliui ir pasiims mane, kai tik pasieksiu žemyną arba kai jie įvažiuos į salą. Buvo tiek daug emocijų. Tiek daug minčių. Kiek galėdama meldžiausi. Ėjo laikas. Kiti skambino savo tėvams, bet po kurio laiko, bijodami, kad mus išgirs žudikas, visi tik siuntėme žinutes. Galvojau apie savo išvažiavusią sesę. Kaip papasakočiau jai, kas atsitiko? Kas man atsitiko. Atnaujinau Twitterio ir Facebooko puslapius, pranešdama, kad esu vis dar gyva ir „saugi“. Parašiau, kad laukiu policijos.

Parinkau šią ištrauką tyčia (visas straipsnis čia). Šiais laikais, informacinės technologijos leidžia būti išgirstam net susišaudymo metu. Ir gauti informaciją apie incidentą iš įvairių šaltinių. Atsirinkti svarbiausia.

Beje, rašau šį įrašą šalyje, kuri stebi tuos „tolimus“ įvykius suglaudusi ausis, nors Breiviko traktate (teigiamai) paminėtos net trys Australijos politikų pavardės…

(visi vertimai iš anglų – mano)