Monthly Archives: gegužės 2011

Kačių maršas

Nuovargis ir per didelė energija pasireiškia tuo, kad pietus valgyti prisiverčiu. Vakar suvalgiau pusę žvirblio raciono. Šiandien jau to, ką valgiau vakar, negaliu matyti, ko gera, teks išmesti… Neseniai išsikepiau pusę karpio (filė) ir suvalgiau su žaliu agurkėliu ir dviem duonos riekelėm (ir, aišku, majonezu). Noris kažkur bėgt, lėkt, planuot viską, skambint visiem, su visais kalbėtis. Jeigu sustoju, galva toliau bėga. Galvoje bėga kelios dešimtys eilučių. Be ryšio. Be poilsio. Gerai, kad išmokau sustoti. Kaip tai darau? Vidury dienos atsigulu ir bandau užmigti. Padeda.

*

Smagu būtų papasakoti apie „Vagos“ knygyną prie Rotušės, kuriame tebedirba moteris su dviem katinais ant galvos, t.y. puriomis kasomis, šįkart jau pastebimai pražilusiomis (du metai praėjo). Kai įėjau, ji buvo knygyne viena, iškart užkalbinau, ėmiau reikalauti, kad man parodytų ir išrinktų gerus skandinavų vertimus į lietuvių. Ne tik skandinavų, bet ir vokiečių, prancūzų… Viską, kas prieš tai nebuvo rusiška ar angliška, nes taip tai skaityti originalus moku. Ji man davė Arto Paasilinna (suomį juodą humoristą), Romain Gary (tipo prancūzą), o pati dar pagriebiau Hamsuno „Misterijas“, nes esu jo skaičiusi tik „Badą“ – gėda. Bet mes su ta knygininke apvartėm ir aptarėm daugiau knygų ir autorių. Nepirkau Oksanen, nes šiandien man Žiurkelė turėtų padovanoti. Nepirkau Hertos Muler, nors išvertė Gailius – nebemyliu Gailiaus, o Herta man pasirodė psichiškai pernelyg sužalota, o kaip rašytoja „normali“ ir dėl to nuobodi, neverta leisti pinigų ir eikvoti lagamino erdvės. Galiausiai jau apsisprendžiau, kad trijų plytų man užteks, kai pamačiau savo knygelę lentynoje įspraustą. Retas atvejis, kad taip iškart randu save. Prisipažinau knygyninkei, kad šita tai mano, gal norit, kad pasirašyčiau? Oi, sako ji, oi, čia jūs? Na tikrai, čia gi jūs! O aš dar šiandien kaip tik apsižiūrėjau, kad išpirkta ir, galvoju, imsiu ir įdėsiu dar vieną knygutę prie autobiografijų (?!). Tai va, kaip išėjo, čia gi jūs! Nuėjom prie kasos, aš parašiau kreipimąsi į skaitytoją, palinkėdama jam geros kelionės puslapiais, o knygininkė džiaugėsi ir skaičiavo, kiek kainuos mano nupirktosios. Smagu visai buvo, paplepėjom – dabar jau dar kitaip. Ir jau visiškai kitokiu tonu, nei prieš du metus, kai ji gan grubiai mums su vyru aiškino, kur rasti rusiškų knygų Vilniuje, ir stebėjosi, kam ieškome rusiškų…

*

Išėjus į gatvę, mane sustabdė kažkoks rusas. Pamaniau, kad rusas iš Rusijos, naivuolė. O jis manęs klausia, ar aš iš Vilniaus. Sakau, kad kadaise iš Vilniaus. A, sako, dabar gyvenate užsienyje, aišku. Čia, žiūrėkit, tokia knygutė, kuri jus sudomins. Ir kiša man kažkokį šūdą apie reinkarnaciją. Spalvotas toks šūdas, su piešinėliais, rusiškai parašytas. Ne, ačiū, sakau, aš kitokias knygutes skaitau. O kokia jūsų profesija, klausia manęs. Tuo metu mes kažkaip pradėjom abu kalbėti vienu metu. Jis klausia, o aš jau atsakau, aš atsakau, o jis kažko kito klausia. Pasakiau, kad esu rašytoja. Taip, sako, jūsų veidas protingas, jūs praeitame gyvenime buvot žymi rašytoja. Ne, nusijuokiau, aš ne praeitam, o šiam gyvenime esu rašytoja! Ir jis neįtikėtinu greičiu nuo manęs atšoko. Aš net pagalvojau, kad gal išgąsdinau jį. Kuo? Savo protingu veidu? Gal maniškis ir protingas, bet jau jūsų, gerbiamasai reinkarnatoriau, tai tikrai intelekto nesužalotas…

*

Šiandien RSL sutikau direktorę G.Š. ir buvusį Rašytojų sąjungos pirmininką V.S. Pastarasis padavė plačią artojo leteną ir paspaudė taip vyriškai. Manoji ranka neturėjo pasirodyti silpna. Nebuvo ir sudrėkusi iš susijaudinimo, nes nespėjo. Knygynėlis buvo pilnas moterų. V.S. susipažino su manimi ir paklausė, ką čia veikiu. (Tas klausimas man vis neišeina iš galvos. Dar vienas iš serijos KĄ ČIA VEIKI? VARYK IŠ ČIA!) Pasakiau, kad perku savo knygas. Dar pasakiau, kad mes su juo jau esame susitikę gyvenime. Ką mes darėm? paklausė jis, o moterys suklego – kam jūs taip klausinėjat, jau neprisimenat, ką darėt. Poeziją skaitėm Druskininkuose, atsakiau, jei būtumėm dar ką darę, pasakyčiau. V.S. skaisčiai nuraudo. Ypač gražiai tai matosi plikėje, žilų plaukų vainike. Jūs vis dar su paauksuotu nimbu, pamaniau vėliau, vis dar karalius.

*

Ai, beduodama interviu vienai žurnalistei, paklausiau jos, ką reiškia „žurnalistinis romanas“? Ji iš pradžių nesuprato, nes nėra, sako, tokio žanro. Gerai, bet jeigu jums taip pasakytų, ką jūs pagalvotumėt? Štai apie mano novelę taip pasakė, atseit, primena „žurnalistinį romaną“. – A, tai jus suniekint norėjo, jei sako, kad žurnalistinis, tai turi omeny romanus, kuriuos parašė žurnalistai, o jie rašo blogai.

Paskui užėjau į vieną knygyną ir tarp lietuviškos grožinės prozos (ten į vieną skyrių buvo sukimštos visų žanrų knygos) ėmiau ieškoti „žurnalistinės“. Paklausiau tykaus darbuotojo, gal jis girdėjęs apie „žurnalistinį romaną“. Jis irgi pakraipė galvą, tokio žanro nėra, sako. Gerai, sakau, bet „atostogų romano“ irgi nėra, bet Parulskis ėmė ir parašė. Kas galėtų būti vadinama „žurnalistiniu romanu“, kokios tai galėtų būti pavardės? Tas žmogus pasimetė. Gerai, pati prisiminiau kelias: Zita Mažeikaitė* (paaiškėjo, kad je turi tik jos poezijos knygą – „žurnalistinė poezija“?  – to jau per daug!), Dalia Jazukevičiūtė (jos reikėjo ieškoti pirmame aukšte; irgi išleidusi poezijos knygą!), na, o Undinę Radzevičiūtę su jos „Frankburgu“ pati priskyriau „žurnalizmui“. Dabar bandysiu suprasti, kas tai yra.

*

Dar po susitikimo su Knygų Žiurkele Lina nusipirkau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“. Juokingai taip, kol ėjau iki knygyno, bandžiau prisiminti pavadinimą ir jos pavardę – išgaravo visiškai! Nesusitupėjimas? Negalėjimas? Nesusivokimas? Paskui, bevaikščiodama tarp lentynų – neišsipildymas! Paklausiau pardavėjos ir ji parodė, kur toks daiktas padėtas. Griebiau jį, nes ir formatas, ir kaina tiko (taip taip, tokie dalykai man svarbūs, nes visada galiu ir nepirkt, ir neskaityt – mano lentynose kamščiai, tiek laukiančių eilėje klasikų), prie kasos, tiksliau, šalia kasos, pastebėjau „gliancinį“ žurnalą, ant kurio viršelio, išvertusi nėščią pilvą, gulėjo Zvonkė (jau dabar nebe Zvonkė? juk pilvas tai ne nuo Zvonkaus?). Va, sakau pardavėjai, dabar žinosiu, kad Zvonkė nėščia, kaip man gera. Pradėjom plepėt apie tai ir juoktis (tyčiotis ir gailėtis). Išdrįsau paklausti pardavėjos, ar negalėčiau pasirašyti ant savo knygos, nes taip dabar darau visur, kur tik randu lentynoje, tokia „akcija“. Kokia ta jūsų knyga? Veidas pasikeitė, įsitempė. Tokia ir tokia. Palaukit, paklausiu vedėjos. Vedėja iš sandėliuko atsiliepė: Negalima pasirašyti, nes paskui negalėsim grąžinti.

Negalės grąžinti, nes niekas neišpirks… Gražu. Padėkojau ir išėjau, o ką. Na jau, tik neįsižeisk, pasakiau sau. Būta čia ko. Kam tas knygas savo parašu teršti? Kam jau įdomu? Kažkokia debiutantė užsimanė autografus dalinti. Didybės manija.

(iš lietuviškojo dienoraščio, kuris rašomas dabar)

______________________________

*Su siaubu ir gailesčiu prisipažįstu, kad supainiojau dvi rašytojas vardu Zita – turėjau omeny ne Mažeikaitę, o Čepaitę. Rašytoja ir poetė Zita Mažeikaitė rašo visai ne žurnalistinę poeziją ir prozą. Labai atsiprašau, jei kam sukėliau susierzinimą! (2011-12-11)


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie 71 pasekėjo